Lietuvoje

2019.08.18 07:00

Nanook. Kai gimdymas laikomas chirurgine operacija

Daiva Repečkaitė, Nanook2019.08.18 07:00

„Mane susiuvo, pastatė – ir eik. „Mums susitvarkyti reikia, – pasakė, – laukia kita. Dar ne tokios nueina. Gana, gana dūsaut, lipam, lipam“, – savo gimdymą vienoje provincijos ligoninėje prisimena Erika, pasidalijusi savo istorija multimedijų agentūros Nanook projekte „Mano gimdymas kaip ne mano“.

Alpėdama iš skausmo, ką tik pagimdžiusi moteris neskaičiavo, kiek žingsnių, metrų ar laiptelių teko slinkti, kol persikėlė iš gimdyklos į savo palatą. Teisybės ji anuomet neieškojo – kūdikio gimimo džiaugsmas nuplovė gimdymo patirties kartėlį. Tik aptikus vaiko neįgalumą ir, anot Erikos, specialistams pradėjus klausinėti, ar neįvyko gimdymo trauma, ji su vyru pradėjo analizuoti gimdymo eigą.

Moterų, kurios tylėdamos nešiojasi neigiamus gimdant patirtus išgyvenimus – daugiau nei užregistruota oficialiuose skunduose ar techninius gimdymų parametrus analizuojančiuose statistiniuose šaltiniuose.

Iniciatyvos „Informuotas pasirinkimas“, siekiančios apginkluoti moteris informacija apie jų teises gimdant, savanorė Ugnė Šiurienė pasakoja, kad iniciatyvinės grupės atlikta 2473 moterų apklausa parodė, jog netinkamas elgesys su gimdyvėmis yra sisteminis reiškinys. Tiesa, interpretuoti apklausos duomenis ne visada lengva, nesant vienodų apibrėžimų.

Net 6 proc. apklausos respondenčių teigė patyrusios prievartą, kurią dažniausiai įvardijo kaip vertimą gultis, priverstinį laikymą gydytojams patogioje pozoje, ar neįspėjus atliekamas skausmingas procedūras. Pačios procedūros nėra draudžiamos, ir jų skubotas atlikimas aiškinamas tuo, kad personalui tenka skubiai reaguoti į gimdyvei ar kūdikiui kylančią grėsmę.

Dula (gimdymo palydovė) Lina Gabrijolavičienė mano, kad nepagrįstu žalojimu turėtų būti laikomas ir dar rečiau aptariamas veiksmas – tarpvietės kirpimas. Beveik du trečdaliai Informuoto pasirinkimo apklausos respondenčių, gimdžiusių Santariškių klinikose, kur priimami didesnės rizikos gimdymai, teigė, kad joms atlikta ši procedūra, ir 29 proc. teigė, kad joms nebuvo apie tai paaiškinta ir atsiklausta. Mažiausiai kirpimų pasitaikė Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose ir P. Mažylio gimdymo namuose.

Tuo tarpu Higienos instituto duomenimis, 2017 m. tarpvietės kirpimą patyrė 21 proc. gimdyvių visoje Lietuvoje, Santariškių klinikose, kur net 30 proc. gimdymų patologiniai, kirpo 36 proc. gimdyvių. Šie neatitikimai greičiausiai rodo, kad gimdyvės, kurios patyrė šią procedūrą, buvo labiau linkusios dalyvauti apklausoje, tačiau pasiskirstymas tarp skirtingų ligoninių apklausoje daugmaž atitinka statistinius duomenis.

Įvairios įstaigos skiriasi ir pagal kitų intervencijų dažnumą: Higienos instituto duomenimis, 8 proc. gimdyvių nuleido vaisiaus vandenis gimdymui sužadinti, 5 proc. – skatino gimdymo veiklą oksitocino (gimdymo metu išsiskiriančio hormono) injekcijomis. Informuoto pasirinkimo apklausos duomenimis (apklausoje šias intervencijas patyrusių moterų dalis gerokai viršija oficialią statistiką – kas trečia respondentė teigė, kad šias procedūras pasitelkė visi apklausoje įvardyti valstybiniai gimdymo namai), mažiausiai informuotos apie procedūras jautėsi gimdžiusios Panevėžio ligoninėje, daugiausiai – Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose ir Kauno Klinikose.

Savo istorijas papasakojusios moterys mano, kad sutikusios su pirma intervencija (dažniausiai vaisiaus vandenų nuleidimu) pateko į medicininių intervencijų traukinį. Nuleidus vaisiaus vandenis, sąrėmiai tampa skausmingesni, prireikia nuskausminamųjų. Jų suleidus, sąrėmiai dažnai sulėtėja ar visai sustoja – prisireikia skatinti.

„Gimdymas, kuris yra sužadintas, turi daugiau rizikos nei normaliai prasidėjęs gimdymas,“ – teigia tarptautinė ekspertė, Nuolatinio Europos gydytojų komiteto viceprezidentė akušerė–ginekologė dr. Daiva Brogienė. Tačiau ji taip pat pabrėžia, kad gydytojai, atlikdami šias procedūras, vadovaujasi detaliais protokolais ir nesiima intervencijų be pagrindo. Daug dažniau nepagrįstos Lietuvoje paplitusios procedūros, anot ekspertės, – nereikalinga hospitalizacija (nėščiosios laikymas ligoninėje) ir perteklinis, nebūtinas Cezario pjūvis.

Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. paskelbtos apklausos rodo, kad tik vos daugiau kaip pusė gimdžiusiųjų jautėsi saugios gimdydamos. Šie duomenys panaudoti kaip atskaitos taškas keliant medikų kvalifikaciją pagal Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą, pagal kurią personalas mokėsi konfliktų valdymo ir bendravimo su pacientais, buvo atnaujinta įranga. Tačiau devynios moterys, papasakojusios apie savo gimdymo patirtį Nanook tyrime, mano, kad joms gimdant medicininiam personalui labiausiai pritrūko empatijos, įsiklausymo ir pagarbos.

„Kreipinys buvo „mamyte“,“ – prisimena vilnietė Kristina, kuri atvykusi į gimdymo namus prisipažino labai bijanti vakuuminio ekstraktoriaus, naudojamo paskutiniame etape užstrigusiam kūdikiui ištraukti. Anot jos, gimdykloje buvę darbuotojai atvežė aparatą ir pareiškė, kad jis skirtas „mamytei pagąsdinti“. Gimdymui užsitęsus į palatą atėjo kita akušerė–ginekologė, ir atmosfera gimdykloje jos dėka iš karto pasikeitė jau vien todėl, kad gydytoja iš karto paklausė moters vardo: „Į tave kreipiasi kaip į žmogų, o ne kaip į kažkokį robotą, daiktą, kuris neturi, ką veikti, ir sugalvojo pagimdyti,“ – prisimena Kristina.

Nors medikų bendruomenėje vis labiau sutariama, kad moteris turėtų būti lygiavertė gimdymo proceso dalyvė, pašnekovių liudijimuose atsikartoja panaši mintis – jog jų kūnai gimdymo metu joms nebepriklausė. „Jiems atrodo, kad atėjai čia, iššovei ir eik,“ – ironizuoja Erika.

Šarūnas, neseniai susilaukęs antro vaiko, žmoną vežė per pusę Lietuvos, kad nepatirtų kažko panašaus, kas pirmąkart apkartino tėvystės džiaugsmą ligoninėje arčiau namų: „Pasijauti toks labai durnas su savo išsišokimais, o su mama elgiamasi kaip su daiktu, kuriam reikia atlikti procedūrą – išimti vaiką.“

Nugirstos ar socialiniuose tinkluose pasidalytos istorijos apie neigiamą patirtį gimdant skatina moteris griebtis sistemą toliau iškraipančių veiksmų: nešti kyšius, kliautis internetiniuose forumuose paliktais įvertinimais, reikalauti gimdyti tik pas pažįstamus gydytojus ar apskritai šalintis medikų. Todėl sprendimų ieško specialistai tiek sistemos viduje, tiek už jos ribų.

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja tęstinės priežiūros modelį, kai gimdymui besiruošiančią nėščiąją prižiūrėtų vienas akušeris, bet tokia priežiūra vienam akušeriui leidžia per metus vidutiniškai pasirūpinti 32–45 moterims. Paskutiniais Higienos instituto duomenimis, tik akušeriai prižiūrėjo vos 4 proc. nėščiųjų Lietuvoje, nors žinomi akušerijos–ginekologijos specialistai sutinka, kad šis skaičius turėtų būti didesnis. Normalų fiziologinį gimdymą turėtų priimti akušerės, kurios tam puikiai pasiruošusios, teigia tarptautinė ekspertė dr. Daiva Brogienė.

Tačiau moterų papasakotos istorijos rodo, kad pasitikėjimo deficitą kartais sumažintų tiesiog šiltesnis, žmogiškesnis bendravimas. Lygindamos kelis savo patirtus gimdymus, jos negailėjo gerų žodžių darbuotojams, kurie „kreipėsi kaip į žmogų“, kaip įvardijo vilnietė Kristina, įeidami pasibeldė į duris, nelaikė „gryna mėsa“, kaip pasakoja vilnietė Saulė.

Jos abi po trauminio gimdymo dar daugiau domėjosi procesu, dar daugiau jį kontroliavo ir po to sekusių vaikų gimimus įvardijo kaip svajonių gimdymus. Vis dėlto pagarbiai, komandiniu darbu priimtas gimdymas – ne privilegija, o Lietuvos akušerių–ginekologų draugijos ir Lietuvos akušerių sąjungos patvirtintose metodikose įvardijama teisė.

Daivos Repečkaitės ir Nanook tyrimą parėmė fondas Re:Baltica.