Birželio 6 d. sukanka trisdešimt metų, kai į ekspediciją Igarkoje parvežti tremtinių palaikų išvyko Romualdo Bakučio vadovaujama jaunimo grupė. 1989 metų vasarą Užpoliarės mieste vykusios ekspedicijos kulminacija tapo liepos 28 dieną į Kėdainius pargabenti 128 tautiečių palaikai. Pirmoji Lietuvos tremtinių palaikų parvežimo į tėvynę ekspedicija atkreipė ir pasaulio žiniasklaidos dėmesį.
Jaunimo ekspedicijoje buvo Jurbarko Sąjūdžio bendradarbis Laimutis Benys, „Komjaunimo tiesos“ žurnalistė Valė Čeplevičiūtė, kino operatoriai Vytautas Domaševičius ir Zacharijus Putilovas, sociologas Juras Eidukas, istorikas Vytautas Jogėla, moksleivis Rytis Saladžius, Kupiškio rajono Skapiškio vidurinės mokyklos mokytojas Jonas Jarutis. Iš viso devyniolika žmonių.
Tai buvo pirmoji ekspedicija, jos metu buvo parvežta daugiausia tremtinių palaikų.
Idėja – L. Linkevičiaus
Tremtinių palaikų pargabenimo į tėvynę ekspediciją inicijavo komjaunimo organizacijos skyriaus vedėjas Linas Linkevičius. 1988 m. „Lietuvos jūreivyje“ paskelbtas graudus, nuotraukomis iliustruotas Rostislavo Gorčiakovo straipsnis apie Igarkoje griūvančias lietuvių kapines, privertė sunerimti.
„Perskaitęs pagalvojau, kad reikia kažką daryti: gal kapines sutvarkyti, gal tautiečių palaikus parvežti, – mintimis dalijosi dabartinis užsienio reikalų ministras. – Tai nebuvo atsitiktinumas, o anuo metu buvusių iniciatyvų tęsinys. Jaučiau, kad neturime likti nuošaly.“
Už drąsų pasiūlymą partiniai veikėjai L. Linkevičiaus nekritikavo. Lietuvoje jautėsi pakylėta atmosfera. Komjaunimo centro komitete buvo įsteigta Sąjūdžio paramos grupė. Po to, kai Gedimino kalne 1988 m. spalio 7 d. pirmą kartą buvo iškelta trispalvė, jis nešiojo į striukę įsisegęs atbundačios šalies vėliavą.
Žvalgytuvės 1988 m. spalį
L. Linkevičius pats į Igarką važiuoti negalėjo, todėl pasiūlė buvusiam komjaunimo lektorių grupės vadovui, Respublikinio mokslinio techninės kūrybos cento vadovui Romualdui Bakučiui.
1988 m. spalį į žvalgytuves išvyko trylikos žmonių, tarp kurių buvo trys Igarkos tremtiniai Elena Smailienė, Albertas Lisanka ir Vytautas Putna, grupė.
Lietuvos atstovai, vaikščiodami po Igarkos kapines su iškrypusiais kryžiais, išvirtusioms tvorelėmis ir suvešėjusiais krūmais, suprato, kad reikia atvažiuoti antrą kartą ir jas sutvarkyti. Susibūrė aplink kapą, ant kurio kryžiaus buvo parašyta „Dešrys“. Advokato Dešrio dukra Janina, 1954 m. atėjusi aplankyti tėvo kapo, užklupta pūgos, sušalo ir nebegrįžo. Mergina buvo rasta pavasarį ir palaidota greta tėvo. R. Bakutis kapinėse perskaitė J. Dešrytės eilėraščio ištrauką: „Ar grįšim, ar grįšim tenai, kur mūsų sodybos...“
Ekspedicijos nariai aplankė į žemę besmengančioje trobelėje gyvenusį ir vaikščioti nebegalėjusį Bronių Lazarevičių. Pusę amžiaus tėviškės nematęs vyras pirmiausia paklausė: „Kaip ten, Lietuvoje, ar obelys ir vyšnios dar žydi?“ Žydinčio tėviškės sodo paveikslas jam buvo gražiausias.
Kitas į Igarką jaunystėje atvežtas ir ten įsikūręs tautietis – Pranas Daugnora. Su tautiete Elena, kurią pažinojo dar Lietuvoje, Igarkoje sukūrė šeimą ir susilaukė trijų vaikų. Aplankytasis tautietis džiaugėsi būriu svečių, pasakojo apie mėnesį trukusią alinančią kelionę į Igarką.
Igarkos istorija
Sutiktas latvis tremtinys Leopoldas Baranovskis papasakojo šio krašto ir miesto istoriją. Išliko istoriniai dokumentai apie dešimties žmonių grupę, kurie buvo pirmieji pasiųsti į Taimyrą surinkti iš vietinių gyventojų duoklės. Igarkos vardas pirmą kartą minimas Beringo ekspedicijos laivo žurnale 1738 m., o 1927 m. ši vieta buvo pripažinta labai tinkama jūrų uostui.
Senoji Igarka, kurioje stovėjo keletas namų ir gyveno 27 šeimos, nebuvo suinteresuota, kad čia atsirastų miestas. Iki to laiko didžiausiu šių vietų turtu buvo laikoma žuvis. Tačiau senųjų žvejų norų niekas nepaisė ir 1931 m. Igarka gavo miesto teises. Pavadinimas kilęs iš evenkų kalbos. Sklando legenda, kad XVII amžiuje kairiajame Igarkos krante susirentė trobelę ir čia žiemoti liko verslininkas Jegoras Širiajevas. Vietiniai – evenkai, jakutai, nencai, selkupai – važinėdavo „pas Jegorką“. Iš to vardo neva ir atsiradęs Igarkos pavadinimas.
L. Baranovskio nuomone, lietuvius į Igarką tremti nutarta dėl to, kad miško pramonei reikėjo darbininkų. Darbo jėga pasirinkti darbštumu garsėjusios tautos atstovai.
Tremties keliais
Į žvalgytuves 1988 m. vykęs V. Putna prisiminė, kaip, būdamas dvylikos, pats vienas nuskuodė pas Igarkos komendantą prašyti pažymos, kad jau turi keturiolika metų ir gali dirbti. Iš parduotuvės atneštas cigarečių pakelis padėjo įtikinti komendantą ir gauti reikalingą pažymą.
1988 m. įvykusi kelionė padėjo „Tremtinio“ klubo atstovams galutinai apsispręsti ir ryžtis 1989 m. ekspedicijai. Buvo sukirsta rankomis, kad V. Putna suburs tremtinius, o R. Bakutis – jaunimo grupę. Kai Lietuvoje pamatė Igarkoje sukurtą Laimos Pangonytės ir Zacharijaus Putilovo filmą „Per tą laiką“ bei perskaitė „Komjaunimo tiesoje“ paskelbtus Valės Čeplevičiūtės rašinius, abejonių neliko. Buvo padėtos rinkti klubo „Tremtinys“ ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lėšos 1989 m. vasaros ekspedicijai.
Į tremties vietą, kur pateko būdamas vaikas, nutarė važiuoti ir miškininkas iš Druskininkų Viktoras Klimas. Kai buvo vienerių, į jo lopšį Igarkos barake krito blakės. 1989 m. jis vyko ieškoti tetos kapo.
Pirmasis N. Ambrazaitytės honoraras
Igarkoje pirmą kartą suskambėjo Nijolės Ambrazaitytės balsas. Atvykusi su seneliais ir tetos šeima, sulaukusi dešimties, ji prisistatė darbdaviams į Igarkos medienos biržą. Amžinai tušti skrandžiai vertė prasimanyti maisto. Kaip vėliau rašė knygoje „Virš mūsų poliarinė pašvaistė“, su seneliu išgirdę apie viliokę salą, kurioje žiemodavo geologai, veikė užslaptintas radijo retransliatorius ir augo kopūstai, sumetė kapeikų nekalbiam valtininkui, kad ten nuplukdytų.
Prisirinkę pilnus krepšius tekšių, atsidūrė greta spygliuotos tvoros, už kurios augo kopūstai. Nekviestus svečius užklupęs sargybinis, išgirdęs, kad jie yra lietuviai iš Igarkos, pridūrė: „A, buržujai, vadinasi, proletariato eksploatatoriai“. Sulaikyti pažeidėjai nežinojo, kas jų laukia. Iš neturėjimo, ką veikti, N. Ambrazaitytė pradėjo niūniuoti pirmą pasitaikiusią melodiją. Tai buvo poeto M. Goldonyj daina apie revoliucijos pulko vadą Ščiorsą, vėliau neseniai girdėta kino filme „Traktorininkai“.
Netrukus iš už sienos pasirodęs žmogus pasiūlė arbatos, paskui einanti moteris atnešė meduolį. Uniformuotas žmogus sakė: „Gerai dainuoji, net dvasia suvirpa.“ Už tai įteikė kopūsto galvą, ją mažoji dainininkė glaudė prie apdraskytos šimtasiūlės. Tai buvo pirmasis būsimos Lietuvos operos primadonos honoraras.
Viešbutį atstojo prekybos mokykla
Per pirmąją kelionę lietuviai Igarkoje paliko gerą įspūdį. 1988–1989 metais ir Rusijoje buvo jaučiama perestrojkos dvasia, vietiniai žmonės suvokė, kad gyvenimas keičiasi, ir visi, pradedant Igarkos komunistų partijos komitetu, biblioteka, archyvu, baigiant Medžio apdirbimo kombinatu, stengėsi padėti.
1989 m. birželį devyniolika jaunimo grupės narių atvyko trečią valandą nakties. Miestelyje už poliarinio rato tvyrojo šviesa. Ramybės nedavė nepasotinami uodai – jų spiečiai aplipo galvas, kaklus, rankas, kando net per striukes ir džinsus. Veidus nuo šių vabzdžių antpuolio apsaugojo atsivežti bitininkų galvos apdangalai.
Iš salos persikėlę keltu, brezentu dengtu automobiliu pasiekėme Pedagoginę mokyklą. Sporto salėje, atitvertoje tinklu, miegodavo penkiolika vyrų. Po vakarienės čia vykdavo krepšinio turnyrai.
Mažame kambarėlyje, kuriame riogsojo iškleręs pianinas, atstojęs spintelę elektriniam virduliui pasidėti, tilpo keturios geležinės išklibusios lovos. Įlindusios į iš namų atsivežtus miegmaišius čia miegodavo keturios merginos.
Praustis teko iš čiaupo tekėjusiu lediniu vandeniu, naudotis lauko tualetu. Ryšį su pasauliu palaikydavo iš magnetofono sklindančios norvegų grupės „A-ha“ dainos.
Igarkos archyve
Merginos dienas leido archyve – vartė gimimo, mirties ir santuokos liudijimus. Jaudino tautiečių siekis išsaugoti lietuvybę. Nesvarbu, kad mergina būdavo 10–20 metų vyresnė už vaikiną, svarbu, kad ji – lietuvė. Į darbą dėl vaiko laidotuvių dešimt minučių pavėlavusi lietuvė buvo nubausta keliais mėnesiais kalėjimo, o kiti jos vaikai buvo atiduoti į vaikų namus.
1948 m. į Igarką sovietų valdžia ištrėmė 3700 žmones, iš jų 635 numirė tremtyje.
Pirmieji į Igarką atvežti tremtiniai buvo apgyvendinti vasaros barakuose. Pirmaisiais metais išmirė dauguma senukų ir vaikų. 50 laipsnių šaltyje daugelis nušalo rankas, kojas. Buvo atvejų, kai avinčiųjų guminius batus pėdos prišalo prie batų padų.
Archyve išliko dokumentų, kad Igarkos miško apdirbimo kombinato arkliai, palyginti su tremtiniais, buvo tikri aristokratai. Už kiekvieno keturkojo gyvybę ir sveikatą buvo reikalaujama griežčiausios atsakomybės. Iš rąstų Igarkoje buvo gaminamos lentos eksportui, vietinių vadintos baltuoju auksu.
1952 m. Igarkoje pradėtas statyti lietuviškas miestelis iš rąstų – dviejų kambarių namukai su bendra virtuve, skirta dviem šeimoms. Lietuviškas miestelis, pastatytas iš prasigyvenusių tremtinių uždarbių, praėjusio šimtmečio viduryje švytėjo švara ir tvarka. Jaunimo ekspedicijos dienomis pastatus juosė sukežusios tvoros, namų langai lindo į žemę, o aplink voliojosi aibė šiukšlių ir mėtėsi sudaužytų butelių šukės.
Kelias į kapines
Kelias į kapines vedė pro išsiklaipusius senamiesčio medinius namus ir Lenino paminklą. Abipus gatvės stovėjo mediniai dviaukščiai namai. Mediniai šaligatviai buvo daug kur supuvę. Kad nenusisuktum sprando, reikėjo atidžiai žiūrėti po kojomis.
Kelias į tremtinių amžinojo poilsio vietą ėjo per miškelį, paskui teko klampoti per rąstais užklotas balas. Dauguma kryžių, lyg pavargę, ištikimi išėjusiųjų sargybiniai, buvo pasvirę. Kapinaičių tylą trikdė tik švilpiantis vėjas, pavieniai paukščių krykavimai. Ten atgulė pirmoji auka – 10 mėnesių teišgyvenusi Angelė Staškūnaitė, Igarkos tremtinių duktė, atplaukusi pirmuoju laivu „Stalinas“, ir dar daugybė nekaltų lietuvių. Jau pačią pirmą dieną grupė kibo į darbą.
„Nebuvome medikai, o tik paprasti žmonės, – atsiminimais dalijasi R. Bakutis. – Socializmo optimizmo laikais išaugusiam žmogui reikėjo kirsti amžino įšalo žemę, kad ištrauktų ten palaidotų žmonių kūnus. Kiekvieną rytą keldavomės giedodami giesmę „Marija, Marija“. Skruostais riedėjusios ašaros padėdavo susikaupti naujai dienai.“
Jauni mokytojai, ekonomistai, iki tol nežinoję, kaip kalamas karstas, tapo graboriais. Karstų reikėjo daug, nes vienus palaikus reikėjo dėti į du medinius karstus ir vieną cinko.
Jaunimo grupės vadovas turėjo vietoje rūpintis leidimais kasti kapinėse, ieškoti medienos, vinių karstams, taip pat skardos bei įrankių ją lituoti. Tai buvo sunkiausia, nes darbų pobūdis prilygo statybai.
Kita grupės dalis plušėjo kapinėse: kad praskintų kelią, kirto brūzgynus, geležiniais laužtuvais, kastuvais atkasinėjo palaikus. Buvo ir tokių kapaviečių, kur dėl amžinojo įšalo per dieną pavykdavo iškasti vos 30 centimetrų.
Igarkiečiams nesuprantamas perlaidojimas
Igarkiečiai žinojo, kad kapinėse palaidoti ne kriminaliniai nusikaltėliai, o nekalti, politiniais motyvais apkaltinti tremtiniai. Vietiniams gyventojams lietuviškos laidotuvės darydavo įspūdį. Ilga virtinė lietuvių, lydinčių karstą, priekyje kryžius, greta jo – vyrai, vilkintys baltomis kamžomis. Nauja kultūra vertė stebėtis ir žavėtis.
Tačiau žinia apie sumanymą į tėvynę parvežti lietuvių palaikus vietiniams buvo sunkiai suprantama. R. Bakučiui teko nuolatos aiškinti apie lietuvių tautai šventą artimųjų laidojimą gimtojoje žemėje. Miestelio gyventojai, kurių skaičius siekė 23 tūkst., manė, kad kur žmogus numirė, ten turi būti ir palaidotas. Be to, manyta, kad perlaidojant drumsčiama mirusiųjų ramybė.
Atpažintas iš angliškos vilnos kostiumo
Dar vėliau R. Bakučiui teko sukti galvą, iš kur gauti karinį lėktuvą palaikus pargabenti.
Vėliau, kai liepos 5 d. į Igarką iš Lietuvos atskrido Antano Petroko vadovaujami 120 tremtinių, grupės vadovui reikėjo ieškoti, kaip turizmo nepuoselėjančiame miestelyje apgyvendinti tautiečius, norėjusius į tėvynę parsivežti artimųjų palaikus. Daugumai vyresnės kartos žmonių kapinių tvarkymas buvo pernelyg sunkus darbas. Vasarą, puolant uodams ir vilkint vandens nepraleidžiančią striukę, ir jauniems nebuvo lengva dirbti.
Vieną vyriškį, prie kurio kapo medinis kryžius buvo seniai sudūlėjęs, artimiesiems pavyko atpažinti tik iš šalia palaidotų žmonių antkapių užrašų ir nepriklausomoje Lietuvoje tuo metu, kai lietuviai ūkininkai krovėsi kapitalą iš prekybos bekonais su Anglija, pirkto angliškos vilnos kostiumo, su kuriuo jis buvo palaidotas.
Prieš skrydį į Lietuvą buvo dirbama be poilsio, naktimis. Nepaisant sunkumų, R. Bakutis jautėsi dvasiškai pakylėtas. 28 metų vyrui viskas atrodė įmanoma.
Šešiolikmečio atostogos
R. Bakučio minčiai, kad jauniems žmonėms labai svarbu pamatyti ir prisiliesti prie gyvosios istorijos, tremties, pritaria ir Oskaro Koršunovo teatro aktorius Rytis Saladžius. 1989 metų vasarą jis buvo 16-metis. Apie ekspediciją į Sibirą Utenos 6 vidurinės moksleivis sužinojo iš mamos. Ji papasakojo apie į Sibirą ištremtą šeimą ir ragino važiuoti.
Kartu su vyrais jaunuolis dirbo kapinėse. Laužtuvais kapodami amžino įšalo žemę, kad iškastų ten palaidotus palaikus, matė, kurie palaidoti vasarą, kurie – žiemą. Šaltu metų laiku žemė būdavo taip įšalusi, kad karstus guldydavo vos pakasę. Šie kadrai buvo įamžinti Vytauto Domaševičiaus dokumentinėje juostoje „Sugrįžimas“.
R. Saladžius pasisiūlė padėti atkasti vieną sudėtingiausių kapų, labai gilų ir labai šlapią. Kaip anuomet rašė V. Čeplevičiūtė, visas purvinas, sulig galva prapuolęs duobėje, Rytis kabino ir kabino žemyn slenkantį dumblą, krėtė tiesiai rankomis į kibirą ir aukštyn.
Igarkoje moksleivis susipažino su artimųjų palaikų atvykusia parsivežti močiute. Atsidėkodama už darbą Molėtuose gyvenusi senolė padovanojo savo rankomis siūtus lino marškinius su tautiniais motyvais išsiuvinėta apykakle.
Jermakovas
Šešiolikmetis R. Saladžius iš Igarkos grįžo kitoks. Atostogos Igarkoje subrandino.
Per 1988 m. ekspediciją R. Bakučio užmegztos pažintys leido surasti „MI-8“ ir nuskristi apžiūrėti grandiozinį J. Stalino projektą – „Stalino kelią“. 1947 m. SSRS ministrų Tarybos posėdyje Stalinas pareiškė, kad „rusų liaudis jau seniai svajoja turėti patikimą kelią į Ledinuotąjį vandenyną“. Į Šiaurę vedantis geležinkelis turėjo sujungti Salechardą, Igarką ir Norilską. Grandiozinė, nuo skurstančios ir badaujančios sovietų tautos slėpta statyba, kainavo 46 milijardus rublių.
1949–1953 m. jo tiesimo darbus vykdė GULAG’as (rus. Glavnoje upravlenije lagerej – Vyriausioji lagerių valdyba), taigi jis ėjo per žmonių palaikus. Jermakove, kur vyko statybos, deputatais buvo išrinkti Stalinas ir Molotovas. 1951 m. pritrūkus lėšų, geležinkelio statyba buvo nutraukta.
1989 m. SSRS vadovo geležinkelis atrodė mažai pasikeitęs. Jo atšakos gale stovėjo vaiduokliškas traukinys, kurio maršrutas – į pražūtį.
Jaunimo ekspedicijos nariai tundroje rado kalinių kapines. Jas žymėjo kuoliukai, ant kurių cheminiu pieštuku buvo užrašyti kalinių numeriai.
Jermakovo lageris, į kurį atskraidino tautiečio P. Daugnoros žentas lakūnas, buvo beveik nepaliestas laiko. Dviaukščiai gultai, spygliuotosios vielos tvora, sargybos bokšteliai, aliuminio dubenėliai, šaukštai ir puodukai. Galėjai rasti ne tik gerai išsilaikiusių užrašų ant pastatų sienų, bet ir tų laikų spaudos. Vieno laikraščio antraštėje – Stalino pasakyti žodžiai apie moralinį vaikų auklėjimą. Nuogai išrengto žmogaus kraują uodai mirtinai iščiulpdavo per dešimt minučių.
R. Saladžius, nuskridęs į Jermakovo lagerius, prisilietė prie savo šeimos istorijos. Visam gyvenimui įsiminė lageryje įrengtą mauzoliejų ir į Jenisiejaus upę įridentą nuverstą Stalino paminklą.
R. Bakutis džiaugiasi, kad būdamas Igarkoje ne iš knygų galėjo pažinti tautos istoriją: „Skaitydamas apie šimtus tūkstančių ištremtųjų pirmiausia matai skaičius, o pats nuvykęs ir iš malūnsparnio žvelgdamas į Jenisiejaus upės krantus, nusėtus lagerių kapinėmis, suvoki, kad už kiekvieno skaičiaus stovi tundroje paliktas kryželis. Vaikščiodamas po Jermakovo lagerį suvokiau sovietų sistemos laikinumą ir tragizmą.“
Sugrįžimas
1989 m. liepos 28 d. Lietuvoje nusileido sovietų karinis lėktuvas, pargabenęs 128 tautiečių palaikus. Kartu nuo Laptevų jūros sugrįžo dar dvidešimties tremtinių palaikai.
Karinis Kėdainių oro uostas skendėjo trispalvėse. Tai buvo nepakartojama. Lietuvių noras tėvynėje perlaidoti savo tautiečius kėlė užsieniečių pagarbą ir susižavėjimą.
Ekspedicijoje į Igarką R. Bakutis subrendo kaip žmogus. Matydamas svetimą skausmą suvokė, koks yra laimingas jo išvengęs.
Jaunimo grupės vadovas didžiuojasi nuoširdžiai atlikęs darbą ir neprisijungęs prie žmonių, kurie pasinaudojo ekspedicija siekdami politikos aukštumų.
Į Kėdainius parskraidinti tremtinių palaikai buvo išvežioti į savas kapinaites. Taip jie atgulė amžinojo poilsio. Lageriuose ir tremtyje žuvusiųjų sugrįžimas prisidėjo prie tautos atgimimo.
L. Linkevičius džiaugiasi, kad jo sugalvota idėja nepriklausomoje Lietuvoje išvirto į „Misiją Sibiras“: „Kaip Dakaro ralis – nesvarbu, kurioje šalyje vyktų lenktynės, taip ir „Misija Sibiras“ – nesvarbu, vyksta į Rusiją ar Kazachstaną, tapo savotišku prekiniu ženklu.“
