Lietuvoje

2019.05.24 05:30

Šimonytė apie Kubiliaus Vyriausybėje iškeltas dvi sąlygas ir tai, kas graudino būnant ministre

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.05.24 05:30

Antrajame prezidento rinkimų ture sekmadienį ietis su Gitanu Nausėda suremsianti Ingrida Šimonytė išskirtiniame interviu portalui LRT.lt atviravo, kad nėra nusiteikusi nė prieš vieną iš šios Vyriausybės ministrų. Tačiau ji mato, kur slypi ministrų kabineto problema. Be to, kandidatė į prezidentus prisiminė laikus, kai būdama ministre išėjusi iš Seimo puolė į ašaras.

Portalas LRT.lt anksčiau publikavo interviu su kitu kandidatu į prezidentus G. Nausėda. 

Taip pat skaitykite

 
– Kai prasidėjo vieši svarstymai, kas galėtų kandidatuoti prezidento rinkimuose, jūs nebuvote ta, kuri veržtųsi į rinkimus. Jei gerai pamenu, net sakėte, kad neketinate kandidatuoti. Kas pasikeitė?

– Tuo metu, kai tos kalbos prasidėjo, aš gyvenime turėjau didesnių rūpesčių, nei galvojimas apie prezidento rinkimų kampaniją. Mano mamos, kuri ir šiaip sunkiai serga, būklė keletą kartų buvo kritiška. Aš praleidau didelę dalį laiko nuo 2017 metų rudens iki 2018 metų vasaros ligoninėse ir rūpindamasi savo mama. Rinkimai nebuvo tai, apie ką tuo metu labai mąsčiau.

Visada buvo žmonių, kurie mane ragino, skatino, sakė: „Tu turi eiti, tu gali.“ Bet aš tiesiog sakiau, kad negaliu tų dalykų suderinti. Kampanija yra sunkus darbas, reikia daug laiko įvairioms išvykoms, kitoms priemonėms. Galiausiai emociškai reikia būti kitokios būsenos. Tuo metu man tai neatrodė įmanoma.

Bet su medikų pagalba, pastangomis ir išmintimi praėjusių metų vasaros pabaigoje daugiau mažiau pavyko situaciją stabilizuoti. Kaip tik tuo metu buvo partijos viduje kandidatų kėlimas. Palaikymo sulaukiau daug, nors jokioje pradinėje kampanijoje nedalyvavau, neraginau ir neprašiau manęs kelti. Kai mačiau tiek pasitikėjimo ir kai atrodė, kad kitos gyvenimo įtampos truputį atslūgo, atsisėdau, permąsčiau, pasitariau su mama, paklausiau, kaip ji mano, ar mes abi tai atlaikysime. Nutarėme, kad atlaikysime.

– Kokios jums buvo pastarosios dvi savaitės po pirmojo prezidento rinkimų turo?

– Darbingos. Kaip ir visos prieš tai buvusios savaitės. Negaliu pasakyti, kad buvo koks nors didelis skirtumas. Tą pačią naktį to smagumo buvo gana daug. Aišku, tų rezultatų ilgai teko laukti, bet aš turėjau tokį slaptą įsitikinimą, kad galiausiai vis tiek būsiu pirma, ir nuėjau ramiai miegoti. Tik mažai miegojau, gal dvi ar tris valandas.

Aš džiaugiuosi mažais dalykais, bet nedarau iš tų mažų dalykų kažkokių labai didelių apibendrinimų, kad jau viską nugalėjome arba, jei ištinka mažų nesėkmių, kad tai jau pasaulio pabaiga. Visą laiką sakiau, kad tai yra maratonas, o tą maratoną baigsime bėgti 26 dieną. Tuomet ir pamatysime viską. O kiekvienu tarpiniu momentu – jei yra smagi žinia, galime tuo pasidžiaugti, o jei yra kokia nesmagi žinia, gal tuo momentu kažkiek nusiminti. Bet dėl to šokinėti kaip ožiukui arba trenkti galvą į sieną nėra jokios prasmės.

Taip ir šitas dvi savaites. Tu gauni tam tikrą statistiką, kuri yra aiški. Pirmas turas yra labai svarbi statistika – ne apklausos ar kažkokie požiūriai. Tada žiūri, ką per tą dviejų savaičių laikotarpį gali padaryti, kad galbūt kai kur sulauktum daugiau paramos negu pirmame ture. Gal gali pakeisti kokias nors priemones – ar regioninėje spaudoje, ar rengti daugiau vizitų. Yra ką veikti, laikas bėga kaip vanduo.

– Pirmajame ture jūs daugiausia palaikymo sulaukėte didmiesčiuose, o jūsų konkurentas Gitanas Nausėda – regionuose. Kaip manote, ar situacija antrajame ture keisis?

– Regionuose padėtis buvo labai nevienoda. Buvo tokių regionų, kur mūsų skirtumas buvo labai mažas. Taip, techniškai taškais jis buvo pirmas, bet skirtumas tarp 31 proc. ir 30 proc. yra keli šimtai balsų, pavyzdžiui, tarkime, kokiame Alytuje, Kaišiadoryse, Rokiškyje ar kitose Lietuvos vietose.

Kadangi turiu labai daug savanorių, kurių yra visoje Lietuvoje ir tikrai dirba, dar vadinamąjį „Door to Door“ (nuo durų prie durų – LRT.lt), lanko žmones, su jais kalbasi, bando tuos, kurie nebalsavo, įtikinti balsuoti arba tuos, kurie balsavo už kitus kandidatus, įtikinti ateiti. Pamatysime. Darbo regionams skiriame daug. Visi balsai yra svarbūs.

Kažkurioje diskusijoje mane G. Nausėda bandė tarsi sumenkinti, pasakydamas, kad jį išrinko žmonės, o mane tarsi „kažkas“ išrinko. Mane lygiai taip pat išrinko žmonės, tiesiog čia tų žmonių yra daug. Yra daug žmonių Vilniuje, daug žmonių Kaune, ir tas palaikymas buvo labai didelis. Man atrodo nesvarbu, iš kur tie balsai ateina.

– Visą rinkimų kampaniją jums buvo lipdoma konservatorių arba Landsbergių kandidatės etiketė. Tai labiau trukdė ar padėjo?

– Nežinau. Kaip bežiūrėsi, visą kampanijos laiką man taip pat aiškino, kad aš galiu, geriausiu atveju, gauti tiek balsų, kiek gavo konservatoriai 2016 metų Seimo rinkimuose, kai jie taip pat gavo dalį liberalų elektorato balsų. Man atrodo, kad mano balsų rezultatas yra gerokai didesnis, negu konservatoriai yra kada nors parodę, ir nežinau, ar kada nors parodys.

Natūralu, kad oponentai visą laiką bandys klijuoti tą etiketę, kuri išprovokuoja dalies visuomenės neigiamą reakciją. Aš niekada neslėpiau, kad esu remiama Tėvynės sąjungos, nes tai būtų komiška. Buvo pirminiai rinkimai, partija rinko savo kandidatą, mane išrinko per tuos pirminius rinkimus. Tai dabar man sakyti, kad aš nepažįstu partijos? Aš tikrai nelaikau žmonių kvailiais, kad galėčiau šitaip elgtis.

Kita vertus, mano santykis su partija visą laiką buvo labai aiškus. Aš gavau tą pasitikėjimą, gavau paramą, susitarėme, kad partija man padės ir finansiškai, jei bus reikalinga kampanijos metu, nors aš visą kampaniją rinkau lėšas iš rėmėjų, ir man tai sekėsi daryti visai neblogai. Toks buvo susitarimas, bet aš pasakiau, kad kampaniją vykdysiu pati, kad štabas bus suformuotas mano, kad telksime savanorius, dirbsime, kaip mums atrodo geriausia, kad mano programa ir bus mano programa, tikrai ne partijos programa. Niekas niekada kokios nors įtakos man, išskyrus intelektualinę įtaką per diskusiją, kurią mielai turiu su visais žmonėmis, neturės. Niekada tos įtakos ir neturėjo.

Tai, kad oponentai dabar, toks įspūdis, visi susivienijo į būrelį ir užkūrė tą mašiną „prieš“, – ką padarysi, toks yra tų žmonių matymas. Aš tikrai nekursiu kampanijos prieš G. Nausėdą. Aš būsiu „už“ ir mano kampanija bus „už“, ir tie žmonės, kurie bus „už“, noriu, kad balsuotų už mane, o ne prieš G. Nausėdą.

– Jus taip pat neretai lygina su prezidente Dalia Grybauskaite, o kai kurie dar ir sako, kad Lietuvai 10 metų vadovavo moteris, todėl reikia pokyčių, suprask, prezidento vyro. Kaip jūs reaguojate į tokias kalbas?

– Tiek vienos, tiek kitos kalbos yra, turbūt, mūsų visuomenėje gyvuojančių stereotipų išraiška. Dėl ko mane dažniausiai lygina su D. Grybauskaite? Ne dėl to, kad mes būtume kažkokiu būdu labai panašios, bet dėl to, kad mes abi moterys, abi finansų ministrės, abi šviesiais trumpais plaukais. Tai yra tam tikras tipažo dalykas. Niekas kažkodėl manęs nelygina su Algirdu Mykolu Brazausku ar su Valdu Adamkumi. Aš tiems palyginimams norėčiau kažkokio didesnio turinio.

Gerbiu prezidentę, bet manau, kad mes, kaip žmonės, esame skirtingos, su savo supratimu apie lyderystę ir apie svarbius klausimus. Taip, yra sričių, kur aš nematau jokios kitos Lietuvos politikos nei ta, kuri pastaruoju metu vykdoma prezidentės, kad ir, tarkime, Rusijos atžvilgiu. Bet tai nereiškia, kad mes esame viena kitos klonas. Tai juokinga.

O ta nuostata, kad reikia pokyčių, suprask, reikia vyro, tai ką aš galiu su tuo padaryti? Tai yra vienintelis dalykas gyvenime, kurio aš negaliu pakeisti. Jeigu žmonių apsisprendimą lemia ne tai, ką tu gali pasiūlyti, ką tu darei, ką moki, ką kalbi ir turi pasiūlyti, o lemia tik tai, ar tu esi vyras, ar moteris... Tai aš tiesiog keliu rankas prieš tokį dalyką. Man atrodo, kad tai kažkuria prasme apgailėtina, bet jei žmonės daro pasirinkimus remdamiesi tokiais kriterijais, tai gal atspindi mūsų visuomenės brandą. Juk mūsų Vyriausybėje nėra nė vienos moters. Mes moteris tik mylime.

– Toks scenarijus, kad antrajame ture bus du dešinės kandidatai daug kam atrodė netikėtas, bet visgi taip nutiko. Yra sakančių, kad tarp jūsų ir G. Nausėdos nėra daug skirtumų. Kaip jūs manote, kokie yra jūsų ir G. Nausėdos skirtumai?

– Man atrodo, tų skirtumų atsiranda vis daugiau. Gerbiamas Gitanas retorikos atžvilgiu jau yra aiškiai pasistūmęs į mano nuolatinių kritikų pusę. Kartais net kritikuoja tai, ką jis pats anksčiau yra sakęs. Matyt, esminis skirtumas yra patirties, lyderystės tipo. Aš tikrai nemanau, kad kuris nors iš mūsų, kas bebūtų, imtų ir pakeistų Lietuvos kryptį iš transatlantinės integracijos į kažkur kitur. Toliau yra klausimas, kaip mes gebame pakankamai drąsiai pasakyti savo nuomonę ir ją apginti, net jei ji, kai kurių vertinimu, yra nepopuliari.

Aš nesu tas žmogus, kuris bando už kažkokių abstrakčių formuluočių paslėpti savo įsitikinimus. Yra klausimų, kuriais aš neturiu tokios labai tvirtos nuomonės, nes manau, kad apie tai reikia diskutuoti. Tokių klausimų yra daug, bet visi klausimai gyvenime negali būti tokie. Kažkur aiškumas yra pageidautinas. Manau, kad žmonės labiausiai rinksis pagal tai, ar jiems atrodo, kad lyderis turi būti žmogus, nereiškiantis savo nuomonės ir kažkokios aiškios krypties nedemonstruojantis vienu ar kitu klausimu, o tik bandantis suglostyti kitus, ar vis dėlto lyderis turi turėti savo nuomonę ir bandyti įtikinti kitus, galbūt su modifikacijomis, susitelkti apie tą nuomonę.

Mano toks požiūris yra dėl patirties, kurią aš turiu politikoje, dirbdama su politinėmis jėgomis, kurioms man nereikia prisistatinėti ar aiškinti, ką galvoju vienu ar kitu klausimu. Jos tą puikiausiai žino, kaip ir mano gebėjimus diskutuoti, ieškoti konstruktyvių sprendimų sudėtingose situacijose. Man atrodo, kad tokioje aplinkoje geriau, kai tu turi savo poziciją ir gali ją komunikuoti. Kitiems gali atrodyti kitaip.

– Jūsų štabas kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) dėl G. Nausėdos rinkimų kampanijos finansavimo, o LRT.lt siuntė klausimų įmonei „Inspired“, dirbančiai su šio kandidato rinkimų kampanija. Tačiau VRK kol kas tyrimo nepradėjo, o „Inspired“ teigia, kad G. Nausėdos įsiskolinimo nėra, nes dar nesibaigė rinkimų kampanija. Ar jus įtikino tokie teiginiai?

– Viskas priklauso nuo to, kokios yra apmokėjimo sąlygos. Gali būti, kad jokių skolų formaliai ir nėra, nes apmokėjimas atidėtas iki tam tikro termino. Čia kyla du klausimai – kas tada garantavo tą atidėjimą, nes juk buvo tikimybė, kad G. Nausėda neišeis į antrą turą, ir tie įsipareigojimai būtų likę jo skola iš karto, o kita problema, kad VRK žiūri į savo funkcijas gana formaliai.

Įstatyme yra nuostata dėl politinės reklamos stebėsenos. Kaip aš suprantu tą nuostatą ir kaip prisimenu visus skandalus arba negerai atrodančias istorijas iš ankstesnių rinkimų, būtent tokia intencija ir buvo – tu matai, kokie pinigų srautai vaikšto kandidatų sąskaitose, tai matoma kiekvieną mielą dieną.

Kas kur gamina ženkliukus ar marškinėlius, jei tai yra rinkos sąlygomis ir negalima galvoti, kad yra kažkoks juridinių asmenų finansavimas per neįprastas rinkoje nuolaidas, tai čia yra labai maži dalykai. Bet tie dideli dalykai, kurie yra eteris, lauko reklamos plotai, spaudos plotai, yra labai lengvai vertinami. Įkainiai yra patvirtinti VRK, ji pati žino juos ir tikrai viena akimi turėtų stebėti, ar kandidatų reklamų yra adekvačiai jų turimiems ištekliams.

Mūsų viešojo sektoriaus problema yra tai, kad formaliai pasižiūrima į situaciją: gausim ataskaitas ir jas gavę svarstysime. Taip buvo ir su kitų kampanijų finansavimu, net ir „valstiečių“. Aišku, po to svarstoma formaliai po 2–3 metų, ir gal netgi kartais atrandama pažeidimų, bet tai nekeičia padėties ir nekeičia rinkėjų pasirinkimo, nes rinkėjai per rinkimus apie tai tiesiog nežinojo.

– Paskutiniu metu iš valdančiųjų girdėjome daug – tai jie išeina iš valdžios, tai neišeina, pirmame ture kandidatus kritikuoja, bet tada juos kviečiasi, kad išsiaiškintų, kurį rems. Kaip jūs vertinate tokius jų viražus ir kaip matote darbą su jais, jeigu būtumėte išrinkta?

– „Eisim, ar neisim iš valdžios?“ vertinau prieš pirmąjį turą ir dabar taip pat vertinu, kad tai buvo Sauliaus Skvernelio rinkėjų mobilizavimas. Gal truputį tą padaryti ir pavyko, nes S. Skvernelio gautas balsų skaičius yra įspūdingas. Bet gali būti, kad pavyko mobilizuoti ir kitaip mąstančius žmones, kurie palinkėjo Ramūnui Karbauskiui išeiti iš valdžios, todėl atėjo ir balsavo už G. Nausėdą arba mane. To niekaip kitaip ir nevertinu, o pirmojo turo retorika pasikeitė – kaip buvo vienbalsiai nusprendę trauktis, taip vienbalsiai nusprendė nesitraukti. Čia rinkėjams vertinti, kiek tai atrodo solidu.

Jei kalbėtume apie kandidatų rėmimą, manau, kad nebuvo jokios minties, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga svarstytų mane remti. Vieną laiką pasimatymui atsiuntė, kai aš buvau išvykusi, kitą – prieš tai susiderinę su G. Nausėda, kai aš irgi turėjau kitų įsipareigojimų. Tarsi pakvietė abu, bet iš tikro norėjo pakviesti tik vieną. Man svarbiau suplanuoti susitikimai su žmonėmis, negu atsakinėti į R. Karbauskio klausimus, į kuriuos atsakymus R. Karbauskis tikrai gerai žino.

Jeigu atsitiktų taip, kad mane išrinktų, kaip man sektųsi dirbti? Iš mano pusės sektųsi tikrai gerai. R. Karbauskis dabar sako, kad jo konfrontacija su D. Grybauskaite yra jos kaltė. Į veidrodį kartais pasižiūrėti yra neblogai, ir tos konfrontacijos šaltiniai yra mažiausiai du, kurių vienas yra pats R. Karbauskis. Jeigu jis norės tęsti konfrontaciją su naujai išrinktu prezidentu, jis, be jokios abejonės, turės tokią galimybę. Bet jeigu bus jaučiama atsakomybė už darbus, bus užbrėžtas brūkšnys visos retorikos, kuri buvo kažkur eteryje pasakyta vienos ar kitos pusės, ir dirbtume, kad pasiektume rezultatų, reikalingų Lietuvai. Man tai problemų nekelia, aš neturiu priešų politikoje.

– O kurių šios Vyriausybės ministrų darbas jūsų netenkina?

– Neturiu asmeninių nuostatų nei prieš vieną ministrą, bet turiu didelę problemą su vadinamąja profesionalų Vyriausybe. Kaip Vyriausybė buvo suformuota – buvo surinkti žmonės ne iš politikos, bent didžioji dalis, pakviesti iš savo sričių su misija kažkaip padaryti taip, kad viskas būtų gerai.

Kai dirbau Vyriausybėje, mane lygiai taip pat pasiėmė iš to vadinamojo profesionalų luomo, pasitelkė dirbti. Mano darbo sąlygos buvo dvi. Pirma, kad palaiko premjeras, o antra, kad mane palaiko Seimo frakcija, kuri mane delegavo į Vyriausybę. Pasakiau sau ir kitiems, kad, jei vieno iš šitų dviejų dalykų nėra, mano kontraktas pasibaigia. Man pavyko tą pasitikėjimą išlaikyti iki pat kadencijos pabaigos, ir tai buvo be galo svarbu.

Šitoje Vyriausybėje mes jau matėme situacijų, kai iš pradžių atrodė, kad visi ministrai turi pasitikėjimą, dirba darniai, sklandžiai, nėra klausimų. Bet staiga, kai tie ministrai keičiami, paaiškėja, kad jie to ir ano nepadarė, frakcija jais nepasitikėjo ir, iš viso, gal net blogesnių žmonių nėra. Prisiminkime istoriją su aplinkos ministru Kęstučiu Navicku, kultūros ministre Liana Ruokyte-Jonsson. Taip pat su Jurgita Petrauskiene, kuri buvo labai gera „Mosta“ vadovė ir gera analitikė, į Vyriausybę atėjo norėdama gero. Tačiau ji turėjo matyti, kad nėra jokio pasitikėjimo ir ji realiai yra palikta viena su savo problemomis ir taip pat prieš Seimo komitetą ir daugumą. Aš, jos vietoje, nebūčiau gadinusi savo reputacijos, nes jos reputacija sudegė su mokytojais, sulipusiais per langus į ministeriją.

Tai yra pagrindinė problema. Čia nėra žmonių problema. Aš daugumą jų pažįstu asmeniškai. Problema tai, kad jei tu esi ministras, tavo darbas yra Vyriausybės programos dalis, už kurią esi atsakingas, ir turi būti tos programos riteris, kad tie dalykai vyktų. Bet jei tu ateini į Seimą, o iš Seimo išskrendi kaip fanera virš Paryžiaus, o už tave balsuoja tik opozicija, tai nėra normalu.

Mano palinkėjimas būtų vadinti daiktus tikraisiais vardais. Vyriausybė turi būti politinė, joje turi būti savo srities profesionalai, nors yra pavyzdžių, kai ir pianistas gali būti geras krašto apsaugos ministras, nes daug lemia komanda. Visgi tai turi būti politikai, turintys politinės jėgos palaikymą, tikintys tos jėgos programa ir siekiantys ją įgyvendinti.

– Ar jau galvojote, kas galėtų tapti jūsų patarėjais?

– Ne tik galvojau, bet ir kalbėjausi atsargiai. Tačiau kol kas laikau tai neviešintina informacija, nes nenoriu tiems žmonėms galbūt ir nemalonių nuotykių sukelti. Daugelis tų žmonių dabar dirba valstybės tarnyboje, taip pat akademinėje bendruomenėje. Siekiu turėti komandą, kurioje būtų įvairių žmonių. Ne tik lytimi, bet ir amžiumi, tautybe, gyvenimiška patirtimi. Aš tikiu įvairovės nauda sprendimų priėmimui.

– Kreiptumėtės patarimų į profesorių Vytautą Landsbergį?

– Profesorius Landsbergis patarimus dažnai dalina už dyką. Įsivaizduoju situacijų, kuomet kreipčiausi patarimų ir į V. Landsbergį, ir į Česlovą Juršėną, ir į daug kitų politikų, kuriuos gerbiu. Č. Juršėnas, kurį susitinku Seime prie pietų stalo, man mielai padalina patarimų ir aš juos labai vertinu. Yra politikoje žmonių, sukaupusių bagažą per daugybę metų, mačiusių dalykų, kuriuos aš mačiau, tik kai buvau vaikas, ir negaliu jų įvertinti iki galo. Tai tų politikų nuomonė man yra tikrai svarbi. Ir tai nėra tik V. Landsbergis, o gali būti ir visiškas jo oponentas, kurį labai gerbiu kaip patyrusį ir išmintingą žmogų.

– O ar buvo kada per jūsų karjerą Seime, ministerijoje, Lietuvos banke ar per rinkimų kampaniją, kad pagalvojote „kam man viso šito reikia“?

– Oi, ne kartą. Atsimenu, kai buvau finansų ministre, daug bendravau su Seimu (tą mažai daro dabartiniai ministrai). Jei tu nori, kad tavo sprendimai būtų palaikomi, tu turi bendrauti su Seimu. Kaip tau tas Seimas beatrodytų, kokie tie žmonės beatrodytų keisti, tau vis tiek reikia su jais bendrauti. Aš, kai buvau ministrė, maniau, kad tas bendravimas labai svarbus: reikia vaikščioti, aiškinti, kalbėti, nors žinai, kad išgirsi daug keistų dalykų. Bet vis tiek reikia tą daryti.

Aš per savo tą ministravimo laiką verkiau, turbūt, du kartus. Ne dėl to, kad man visais kitais laikais buvo labai linksma, bet tikrai buvo sunkus metas, reikėjo daug vidinės mobilizacijos, buvo skaudžių sprendimų, buvo skaudu ir dėl to, kad žinai, jog žmonės jaučiasi blogai. Taip, kad atsisėstum ir apsiverktum iš nevilties, buvo du kartus. Ir abu – išėjus iš Seimo. Išėjusi atsisėdu prie to fontano, ašaros rieda ir galvoju: „Dieve, kam man šito reikia?“ Bet paskui apsilaižai ir galvoji, kad kažkas tą darbą turi padaryti, nors niekas „ačiū“ nepasakys. Tačiau aš niekaip kitaip to neaiškinu, kaip tik nuovargiu.

– Noriu jums užduoti keletą nepolitinių klausimų. Pavyzdžiui, ar žiūrėjote „Euroviziją“?

– Žiūrėjau pirmą pusfinalį ir jis buvo toks baisus, kad antro jau nežiūrėjau, juolab, kad labai vėlai grįžau namo. Šeštadienį taip pat grįžau labai vėlai, tai tik pažiūrėjau, kuo viskas baigėsi. Aš „Euroviziją“ dabar žiūriu tik dėl saviškių. Nors per atranką sirgau už „Antikvarinius Kašpirovskio dantis“, bet kai išrinko Jurijų, man svarbus buvo Jurijus. Vėliau atsisukau, pažiūrėjau jo pasirodymą, tai man buvo gaila, kad nepatekome į finalą. Kai mūsiškiai nepatenka į finalą, man finalas praranda pusę žavesio ir noriu tik sužinoti, kas laimėjo.

– O jūs labiau kačių ar šunų žmogus?

– Šunų. Aš esu ne labiau, o visiškai šunų žmogus. Turėjau šunis 20 metų. Nuo kokios 10 klasės abi su sese labai norėjome šuniuko, bet mano tėtis buvo senos mokyklos žmogus, kuriam šuniukas turėjo būti prie būdos, o bute šuniuko iš viso būti negalėjo. Tačiau mama mums vieną dieną parnešė šuniuką ir tada mes pažadėjome būti labai geros, tėtis labai supyko ir buvo namuose didelė drama. Bet tas šuniukas tėtį galiausiai papirko savo tokiu dideliu dėmesiu ir tėtis pasidavė. Buvo visiškas matriarchatas, nes šuniukas irgi buvo „mergaitė“.

Paskui turėjome du šunis, nes mūsų kalė atsivedė šuniukų ir vieną pasilikome, vėliau senoji numirė. Tada vėl turėjome tik vieną. Bet kaimynas netyčia bumbtelėjo mano šuniukui per pakaušį ir tas jaunas šuniukas iškeliavo į amžinuosius šuniukų medžioklės plotus. Nuo to laiko aš šuns neturiu.

Aš labai noriu šuns. Aš visų šunų noriu. Pamatau vieną šunį – noriu, pamatau prieglaudos puslapyje feisbuke šunį – noriu. Aš visų šunų noriu, turiu tokią problemą. Tik dabar fiziškai jau būtų sudėtinga prižiūrėti, kad jam būtų komfortiška.

Katės man labai patinka. Jas vertinu estetiniu požiūriu – jos labai gražios, elegantiškos, labai manieringos. Katės yra fainos, bet aš kačių truputį bijau. Todėl, kad atrodo, jog katės tave turi, o aš noriu turėti šunį.

– O kada jūs paskutinį kartą buvote atostogų?

– Paskutinį kartą atostogų buvau 2014 metais. Tokių tikrų, kai buvau išvykusi iš Lietuvos.

– Gal po rinkimų paatostogausite?

– Po rinkimų daugiau laiko praleisiu su mama.

Populiariausi

Saulius Skvernelis

Lietuvoje

2020.08.12 14:58

Skvernelis: Europos sostinių reakcija į įvykius Baltarusijoje yra nuvilianti Ragina imtis sankcijų; atnaujinta 15.34