Lietuvoje

2019.05.16 05:30

Nausėda įvardijo galimų premjerų pavardes ir įgėlė Šimonytei: kartais ji žengia įkandin manęs

Gytis Pankūnas, LRT.lt2019.05.16 05:30

Į antrąjį prezidento rinkimų turą patekęs ekonomistas Gitanas Nausėda interviu LRT.lt atviravo, kad dabartiniame ministrų kabinete mato kelis žmones, kurie galėtų sėkmingai vadovauti vyriausybei, jei premjeras Saulius Skvernelis atsisakytų užimamų pareigų. Kandidatas į prezidentus neslepia, kad pirmalaikiai Seimo rinkimai nebūtų prasčiausias scenarijus Lietuvoje, mat naujoji parlamento sudėtis labiau atlieptų pasikeitusias visuomenės nuotaikas.

Išskirtiniame interviu LRT.lt G. Nausėda tikino, kad, nepaisant to, jog ir jis, ir jo konkurentė antrajame prezidento rinkimų ture Ingrida Šimonytė yra ekonomistai, jie yra skirtingi. Kandidatas į prezidentus teigia, kad apie žmonių telkimą jis prabilo jau pačioje rinkimų kampanijos pradžioje, o jo konkurentė šį motyvą ėmė kartoti jam įkandin.

G. Nausėda akcentuoja, kad antrajame rinkimų ture nėra pasiryžęs siekti politinių partijų ar buvusių kandidatų į prezidentus paramos. Jo įsitikinimu, daug svarbiau į savo pusę patraukti į antrąjį rinkimų turą nepatekusių kandidatų elektoratą.

– Ar antrajame prezidento rinkimų ture jūsų kampanija, rinkimų strategija kažkaip keisis?

– Keisis jau vien dėl to, kad pats debatų turinys keičiasi – vietoje tų užtęstų ir daugelį kandidatų apimančių debatų turėsime tik du žmones. Reiškia, diskutuosime gal ir apie tuos pačius klausimus, tačiau žvelgsime jau iš dviejų kandidatų pozicijų.

Be jokios abejonės, tiek vienas, tiek kitas kandidatas bus suinteresuotas parodyti savo požiūrio išskirtinumą ir atsisieti nuo kito kandidato, kad žmonėms nesusidarytų įspūdis, jog kandidatai yra vienodi. Mes tikrai su ponia I. Šimonyte nesame vienodi, turime skirtingą požiūrį į pakankamai daug dalykų ir turbūt debatų metu tai ir atskleisime.

– Iki šiol jums klijuojama „bankų kandidato į prezidentus“ etiketė, prie kurios, matyt, daugiausia prisidėjo politiniai oponentai. Ar po pirmojo prezidento rinkimų turo jums pavyko atsikratyti šios etiketės?

– O jums pačiam neatrodo, kad pavyko? Manau, kad tokio rezultato, kokį pasiekiau, negalėjo pasiekti kiti kandidatai, kurie ėjo be partijų paramos. Tokio kandidato pavyzdžiu galėjo būti Arvydas Juozaitis, bet jis surinko šešis kartus mažiau balsų negu aš. Tai, be jokios abejonės, man pavyko atsikratyti minėtos etiketės. Aš net nežinau, ko siekė tie politiniai oponentai. Ar jie siekė kažkokią ypatingą naujieną Lietuvai pranešti? Juk žmonės geriau nei tie patys oponentai žinojo, kur aš dirbau pastaruosius 18 metų. Nepaisant to, žmonės manimi pasitikėjo, jie mane kėlė į aukščiausias reitingų viršūnes – turbūt todėl, kad sąžiningai dirbau savo darbą, dirbau kaip profesionalas ir jie matė visa tai. Manau, kad tas etiketės klijavimas buvo neperspektyvus, bet, matyt, kai nebuvo rasta kitų priemonių, buvo pasirinkta ši.

– Jūs visada pabrėžėte siekį telkti žmones, net ir skirtingų pažiūrų. Ar antrajame ture sieksite politinių partijų, buvusių kandidatų į prezidentus paramos?

– Rinkimuose dalyvauja konkretūs žmonės, kurie atiduoda savo balsą konkrečiam kandidatui. Šia prasme tos politinės jėgos nėra mūsų dėmesio centre kaip tikslas arba kaip adresatas, nes mes, pirmiausia, orientuojamės, kad už mus balsuotų kiek galima daugiau žmonių. Ir mus džiugina, kad už mus balsuoja skirtingų pažiūrų žmonės.

Tai reiškia, kad, jei tu esi telkiantis ir jei tikrai apeliuoji, stengiesi suvienyti tautą, tai geriausias dalykas, ko gali pasiekti, – kad didžioji tautos dalis, išsimėčiusi įvairiose Lietuvos vietovėse, balsuotų už tave. Mes tą tikslą jau pasiekėme: 75-iuose procentuose Lietuvos savivaldybių, tai yra 46-iose savivaldybėse, užėmėme pirmą vietą, antroji kandidatė pirmą vietą užėmė tik aštuoniose savivaldybėse, o trečiasis kandidatas – keturiose savivaldybėse. Vėliau rezultatas atsiskiedė, bet, nepaisant to, manome, kad mūsų gerovės valstybės vizija ir mūsų telkimo motyvas žmonių buvo išgirstas, juo buvo patikėta.

Viskas, ko reikia dabar, pirmiausia – apeliuoti į kitų kandidatų rinkėjus, o ne į kandidatus, ne į partines struktūras ar dar kažkokius tarpininkus, kad žmonės patikėtų ir matytų mumyse taip pat gerą alternatyvą tam kandidatui, už kurį jie balsavo pirmajame ture.

– Jūs ir I. Šimonytė esate panašūs: abu esate ekonomistai, abu pabrėžiate žmonių telkimo mintį. Kuogi jūs tada esate kitoks nei I. Šimonytė?

– Telkimo motyvas mano kalbose, mano rinkiminėje kampanijoje buvo nuo pat pirmųjų minučių, o savo konkurentės retorikoje aš tą telkimo motyvą, kaip ir gerovės valstybės viziją, išgirdau tik labai vėlyvame etape. Kartais man susidaro įspūdis, kad konkurentė žengia įkandin manęs, perimdama kai kuriuos retorikos dalykus iš manęs. Tai reiškia, kad mano retorikoje galbūt vis dėlto yra daugiau nuoširdumo, nuoseklumo.

Antra, aš esu kandidatas, dirbęs ir privačiame sektoriuje, ir valdžios institucijose. Esu sukaupęs patirties abiejuose sektoriuose. Galiu geriau derinti interesus ir tarp valdžios institucijų, pavyzdžiui, kaip rinkti biudžeto pajamas, užpildyti iždą pinigais.

Kita vertus, aš suprantu ir tas nuotaikas, kuriomis gyvena Lietuvos ekonomika, ir puikiai suprantu, kaip ekonomistas, kad toli gražu ne visada mokesčių didinimas duoda daugiau biudžeto įplaukų, kaip ir ne visada mokesčių mažinimas lygiai taip pat sumažina biudžeto įplaukas. Man toks buhalterinis požiūris į mokesčių keitimą, į kitas ekonominės politikos priemones nėra būdingas ir aš visada, kaip makroekonomistas, stengiuosi žvelgti plačiau negu kaip finansininkas. Tai yra dar vienas skirtumas tarp manęs ir ponios I. Šimonytės.

Trečia, aš tikrai jaučiau atramą ne, kaip sako ponia I. Šimonytė, Seime, turbūt turėdama omenyje pirmiausia paramą ją delegavusios konservatorių partijos, bet iš žmonių. Tai leidžia manyti, kad mane žmonės traktuoja kaip nepriklausomą kandidatą, kuris, pirmiausia, nėra susijęs su konkrečiomis partijomis, ir kaip kandidatą, kuris turbūt gali efektyviau įgyvendinti tą telkimo motyvą, nes labai sudėtinga telkti, kai esi siejamas su konkrečia partija ir į tave kitos partijos žiūri kaip į konkrečios partijos atstovą. Nesvarbu, kad tu, tapęs prezidentu, tas regalijas nusimesi, bet vis tiek atmintyje išliksi kaip konservatorių partijos, šiuo atveju, atstovas. Tada norai gali būti geri, bet tas telkimo motyvas gali būti įgyvendinamas sunkiau.

– Jūs, kalbėdamas apie tai, kuo skiriatės nuo I. Šimonytės, sukritikavote kai kuriuos konkurentės bruožus. Ar galėtumėte dėl ko nors pagirti I. Šimonytę?

– Tai yra labai guvaus proto, tikrai labai tiksliai apie tuos dalykus, kuriuos gerai išmano, kalbantis žmogus. Ten, kur ji nėra stipri, ji stengiasi kalbėti aptakiau ir tada vengia tikslumo. Bet finansinėje srityje man jos retorika dažniausiai patinka, nors aš galiu su ja nesutikti ir laikytis kitokios nuomonės, tačiau matai, kad kalba žmogus, kuris yra aiškiai susidėliojęs savo poziciją. Kaip aš sakau, kai yra tvarka galvoje, tai tvarka ir ant liežuvio.

– Tiek premjeras S. Skvernelis, tiek ir „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis liepos 12 dieną įvardija kaip datą, kada jie, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, trauktųsi iš valdžios. Tikite, kad jie šiuos savo pažadus realizuos?

– Viskas yra įmanoma, nors kurį laiką atrodė, kad tai yra daugiau rinkimų taktikos dalykai. Gali būti, kad jie ir toliau laikysis tokios taktikos, nes vis dėlto tai nebuvo siejama vien tik su prezidento rinkimų rezultatu arba noru paveikti šį rezultatą savo kandidato naudai.

Gali būti, kad tai daroma, projektuojant 2020 m. Seimo rinkimus, tiesiog norint nusimesti valdžios naštą, atsisėsti į opozicijos suolą ir kritikuoti į poziciją perėjusias partijas, šiuo atveju – konkuruojančias partijas, kad likus vieneriems metams iki rinkimų galima būtų susikurti, susikaupti politinių dividendų. Juo labiau žinant, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga vis tiek išliks skaitlingiausia frakcija Seime, kritika kitoms partijoms, o kartais galbūt ir nekonstruktyvūs veiksmai, kurie trukdys tai naujai vyriausybei dirbti, gali būti labai efektyvūs. Dėl to tie tikslai, kurių siekiama, gali būti pasiekti. Matau aiškius tokių išskaičiavimų požymius.

Valstybės raidos požiūriu tai nėra sveikintina ir tai liudija tam tikrą neatsakingumą ir darbą ne rinkėjams, o politinei konjunktūrai. Bet ką jau padarysi, jei kai kurių politikų tikslai yra būtent tokie.

– Ar jau esate apmąstęs savo galimą veiksmų planą, jei būtumėte išrinktas prezidentu, o „valstiečiai“ ir premjeras S. Skvernelis pasitrauktų iš valdžios?

– Galiu viską sudėlioti aiškiai pagal kalendorių. Gegužės 26 d. išrenkamas naujas Lietuvos prezidentas. Jeigu tai būsiu aš, jei būsiu išrinktuoju prezidentu daugiau kaip mėnesį, tai per tą laiką jau galima pradėti konsultuotis su dabartine valdančiąja dauguma.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad ieškosiu tokių kelių, kurie būtų naudingiausi valstybei, suteiktų daugiausia stabilumo. Stengsiuosi kalbėtis, diskutuoti ir pamėginti užtikrinti, kad vyriausybės darbas būtų nenutrūkstamas, kad darbas būtų tęsiamas toliau. Per tuos pusantro mėnesio galima nuveikti tikrai nemažai.

Jeigu to nepavyks padaryti ir tikrai išaiškės, kad liepos 12 d. keičiasi vyriausybė, atsistatydina premjeras, be abejo, bus kitų variantų ir tie variantai priklausys nuo to, ar pati valdančioji dauguma liks tokia pati ir atsistatydins tik premjeras, ar valdančiosios daugumos sudėtis keisis ir susiformuos kita valdančioji dauguma, o galbūt bus mažumos ar technokratinė vyriausybė. Galbūt teks skelbti išankstinius Seimo rinkimus.

Šiandien, tiek užbėgant už akių, tikrai būtų sudėtinga išskaičiuoti tą tikrąjį scenarijų, kuris atsitiks, bet tikrai galiu patikinti, kad pirmiausia ieškosiu Lietuvai naudingiausio sprendimo, kuris mums leistų sparčiai judėti į priekį toliau.

(Gegužės 14 d., kai buvo kalbamasi su G. Nausėda, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis po „valstiečių“ frakcijos posėdžio pareiškė, kad jo vadovaujama politinė jėga veikiausiai ir po prezidento rinkimų išliks valdančiojoje koalicijoje. Tiesa, dėl to sprendimą turės priimti partijos taryba. Tos pačios dienos vakarą posėdžiavusi „valstiečių“ frakcija Seime išreiškė pasitikėjimą premjeru S. Skverneliu, tačiau jis nepatvirtino, kad tikrai nepasitrauks iš ministro pirmininko pareigų – LRT.lt).

– Įsivaizduokime hipotetinę situaciją. Ar tapęs prezidentu sutiktumėte nekeisti nė vieno ministrų kabineto nario vien tam, kad S. Skvernelis nepasitrauktų iš premjero pareigų?

– Nenorėčiau daryti sandorių tokiu būdu. Jei aš būsiu įsitikinęs, kad kai kurie ministrai nesusitvarko su pareigomis arba jiems ta našta yra per sunki, aš šitoje vietoje kompromiso nedarysiu. Jeigu tokie išankstiniai reikalavimai būtų keliami, aš su jais nesutiksiu. Jei ministras nėra pakankamai stiprus tai pozicijai užimti, jis turi būti pakeistas.

– Ar pirmalaikiai Seimo rinkimai, Jūsų manymu, būtų prasčiausias scenarijus?

– Tai nebūtų prasčiausias scenarijus, jeigu jau būtų patvirtintas biudžetas ir galima būtų sklandžiai žengti į 2020 metus. Toks scenarijus pagaliau užfiksuotų naują status quo mūsų politikoje, išaiškėtų nauja partijų rikiuotė pagal populiarumą, žinoma, veikiausiai formuotųsi ir kitokia valdančioji koalicija, naujos partijos įgytų galimybę įgyvendinti savo pažadus rinkėjams.

Be to, ir savivaldybių rinkimai iš dalies, ir prezidento rinkimai parodė, kad visuomenės nuotaikos keičiasi. Tam tikra prasme pirmalaikiai Seimo rinkimai būtų net ir naudingi, kadangi naujoji Seimo sudėtis labiau atlieptų tas visuomenės nuotaikas, kurios išryškėjo pastaruoju metu.

– Anksčiau esate užsiminęs, kad galvoje turite 4–5 asmenis, kuriuos galėtumėte siūlyti į premjero pareigas, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Ar tarp tų asmenų yra dabartinio ministrų kabineto narių?

– Taip, yra. Galvoju apie jaunus, perspektyvius, šiuolaikiškus ministrus, kurie jau išsikovojo nemenką pasitikėjimą visuomenėje, nesvarbu, ar kai kurie iš jų partijoms priklauso, ar nepriklauso. Jų keisti nenorėčiau. Ir taip, matau bent 2–3 asmenis šioje vyriausybėje, kuriuos galėčiau siūlyti į premjero pareigas.

– Kas jie tokie?

– Ministras Rokas Masiulis yra tikrai tas ministras, kuris susitvarko su savo pareigomis, turintis principingą poziciją ir ją parodęs, būdamas trumpai ir švietimo, mokslo ir sporto ministru. Tai ir ponas Virginijus Sinkevičius, jaunas, perspektyvus politikas. Tai ir ponas energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas. Taigi yra ir neblogų profesionalų, ir brandžių žmonių, nors ir jauno amžiaus, kurie puikiausiai galėtų susitvarkyti ir su šiomis pareigomis.

– Kai kurie sociologai užsiminė apie tai, kad jūs, tapęs prezidentu, į premjerus galėtumėte siūlyti I. Šimonytę. Ar tai yra įmanomas scenarijus?

– Aš turiu gana aiškų, tikslų įsivaizdavimą, kaip veikia demokratinė sistema. Mano samprata yra tipiška parlamentarizmo samprata. Mano įsitikinimu, ministru pirmininku turi būti renkamas partijos vadovas, jeigu ta partija yra pagrindinė, valdančiąją koaliciją suformavusi partija. Taigi yra pirmas dalykas, ko reikėtų, jeigu kalbėtume apie šią kandidatūrą, – reikėtų, kad jai atstovaujanti partija turėtų valdančiąją daugumą, bet to nėra.

Antra, reikėtų, kad ji būtų partijos pirmininkė, bet taip nėra. I. Šimonytė formaliai net nėra konservatorių partijos narė. Jeigu šitos dvi sąlygos būtų įgyvendintos, tada galima būtų apie tai kalbėti, o dabar tai yra pageidavimų koncertas. Mes negalime taip spręsti klausimų demokratinėje visuomenėje – žmogus, kuris kažkam atrodo patrauklus arba gerai pasirodęs prezidento rinkimuose, prezidento valia negali būti paskirtas ministru pirmininku.

Gimę tą pačią dieną. Gitanas Nausėda

– Ar jau esate apgalvojęs, kas galėtų tapti jūsų patarėjais, jei būtumėte išrinktas prezidentu?

– Puikiai žinote, kad dėl to jau kilo tam tikrų rezonansų praeityje. Matau, kad ir kiti kandidatai dėl to nenori pradėti nuo pavardžių skelbimo. Aš irgi neskubėsiu to daryti. Bet kokiu atveju principiniai postai būtų patikėti aukščiausios kvalifikacijos profesionalams, kurie turi ir patirties. Man šis principas yra absoliučiai svarbiausias, nes esu įsitikinęs, kad geras vadovas privalo nebijoti turėti šalia savęs patarėjus, kurie konkrečią sritį gali geriau išmanyti ir už patį vadovą, nes – priešingu atveju – koks tikslas turėti patarėjų, kurie blogiau išmano visas sritis negu pats vadovas?

Patarėjai yra reikalingi, nes visko aprėpti neįmanoma ir kartais tas kelių nuomonių buvimas, įtampa, konfliktas, svarstant vienus ar kitus klausimus, pavyzdžiui, susikertant prezidento ir patarėjų pozicijoms, padeda surasti teisingą sprendimą.

– Koks esate bosas? Jums reikia patarėjų ar pritarėjų?

– Pritarėjų man nereikia. Esu žmogus, kuris labiausiai džiaugiasi, jei, net esant sudėtingoms ir įtemptoms aplinkybėms, kolektyvas dirba darniai, nesusipyksta, neišyra, neišsiblaško ir, nepaisant nuomonių įvairovės, juda į priekį. Čia stengiuosi kaip galima greičiau mokytis.

Tas pamokas įgijau dar prieš 20 metų, dirbdamas Lietuvos banko didžiausiame Pinigų politikos departamente, kai reikėjo spręsti tikrai didelius, įdomius uždavinius ir su dideliu kolektyvu – jis nebuvo milžiniškas, bet dirbau su 63–65 žmonėmis. Ten aš praktiškai sukaupiau tą patirtį, kuri reikalinga dirbant kolektyve, ir dabar ją naudoju mūsų komandoje, čia matau daug puikių žmonių, labai skirtingų, bet juos vienija noras atiduoti visas jėgas Lietuvai.

Neslėpsiu, kad būna visokių dienų, visokių iššūkių, visokiausių išorinių dalykų, kurie atitraukia nuo pagrindinių uždavinių, bet svarbiausia, kad per rutiną nepamestume savo tikslo.

– Kaip atsakytumėte į klausimą, kas už jūsų stovi?

– Labai paprastas atsakymas, su kuriuo turbūt nė vienas oponentas nedrįs ginčytis – už manęs stovi Lietuvos žmonės. Tai yra man svarbiausias turtas, kurį sukaupiau per šiuos rinkimus. Visi kiti dalykai yra išvestiniai. Lietuvos žmonių parama leido mums šiandien pristatyti savo viziją Lietuvai, atlikti tam tikrą misiją šiuose rinkimuose ir aš tikiuosi, kad ta misija prasitęs ir po rinkimų.

Kas yra ta misija? Daugiau demokratijos mūsų valstybėje, kai konkuruoja idėjos, konkuruoja ne vienas ar du partiniai kandidatai, o ir partiniai, ir nepriklausomi kandidatai, ir žmonės turi pasirinkimą. Dabar galime džiaugtis rinkimų intriga, nes tam tikra prasme mes prisidėjome prie to, kad dalyvavimas prezidento rinkimuose buvo toks aukštas, kokio nebuvo 20 metų. Gal skambės pagyrūniškai, bet tai yra šiek tiek ir mūsų nuopelnas.

– Kada pirmą kartą pagalvojote apie kandidatavimą į prezidentus?

– Kada apie tai pagalvojau, kada ta mintis po to manęs neapleido, nors nelėmė sprendimo, tiksliai pagal kalendorių negalėčiau atsakyti, bet manau, kad tai buvo 2018 metų pirmaisiais mėnesiais.

– Kodėl apie tai pagalvojote? Ar tai lėmė visuomenės pasitikėjimas jumis?

– Be abejo, tai buvo vienas iš aspektų. Svarbus buvo ne tas momentinis visuomenės pasitikėjimas, bet tai, kad tą pasitikėjimą aš išsaugojau daugybę metų iš eilės, būdamas tarp palankiausiai vertinamų Lietuvos visuomenės žmonių, nors nebuvau politikas. Tokie faktai priverčia atkreipti dėmesį, juos pradedi vertinti. Bet tai nebuvo vienintelis motyvas.

Kitas motyvas buvo tai, kad tikrai jaučiausi galįs prisidėti prie savo šalies raidos daugiau. Trečia, aš, be abejo, kalbėjausi su savo šeima, nes turėjau duoti aiškiai suprasti savo šeimai – nors ji ir be to suprato, – kad toks mano pasirinkimas reikštų ir didžiulį jų – žmonos, dukrų – gyvenimo pokytį, tai yra didelės dalies privataus gyvenimo atsisakymą.

– Šeima dėl to sunerimo?

– Tuo metu aš net nelabai apie tai kalbėjau, nes net nebuvo išsikristalizavęs mano sprendimas. Jis ėmė kristalizuotis praėjusių metų vasaros pradžioje ir turėjau rimtai pradėti apie tai kalbėti. Taip, šeimai tai buvo iššūkis, nes šeima buvo įpratusi gyventi santykinai uždarą nuo visuomenės gyvenimą.

Mano žmona nuolat nemirgėdavo viešojoje erdvėje, to nesiekdavo, to nenorėdavo, mano dukros apskritai politikos atžvilgiu laikydavosi nuošaliau. Bet dabar stebiu labai įdomų pokytį: mano dukros, ypač vyresnioji, tapo tokia fanatiška mano šalininke – ji labai jautriai reaguoja į tuos įvykius, procesus, kurie susiję su rinkimais, tai kartais net sakau: „Gedaile, tu nurimk, nes tu jau reaguoji daug karščiau ir intensyviau nei aš pats.“

– O žmona, dukros jūsų nekritikuoja, neduoda kokių pastabų?

– Duoda, duoda ir labai gerų pastabų. Pavyzdžiui, „tėti, nesistenk įteigti kažkokių dalykų, visada stenkis būti savimi“, „kai esi savimi, kai esi toks, kokį tave pažįstame, tu laimi daugiausia simpatijų“. Negaliu nieko tokiai pastabai prikišti. Mano dukra, kaip architektė, prisidėjo prie mūsų kampanijos dizaino aspektų. Aišku, turėjome žmogų, kuris mums parengė logotipą, bet Gedailės ranka pridėta prie stalo, prie vizualikos, prie kitų dalykų atsiradimo.

– Rinkimų naktį jūs, sužinojęs, kad patekote į antrą turą, savo komandai sakėte: „Važiavome lengvąja mašina, bet pralenkėme politinių partijų tankus.“ Jūs politinės patirties neturite, tad ar jūsų, jei būtumėte išrinktas prezidentu, neužgoš tie „politiniai tankai“, politikos senbuviai?

– Žinote, manau, kad Lietuvos visuomenė dar tikrai iki galo nežino, kiek aš galiu. Atleiskite už pagyrūniškumą, bet žinau, ką galiu, žinau savo gebėjimą mokytis, pagaliau žinau ir savo silpnąsias puses, su kuriomis turiu kovoti.

Šiuo atveju aš visiškai nenorėjau užgauti politinių partijų, tai buvo emocinė refleksija, norint parodyti, kad mes, savanorių komanda, sukūrėme viską nuo nieko, vedami entuziazmo, o ne partinių saitų. Su savo idėjomis mes sugebėjome pasirodyti daug geriau, negu pasirodė daugelis partijų, kurios ir finansus, ir organizacinius resursus turi visai kitokius.

– Ne kartą minėjote, kad prezidentas Valdas Adamkus yra jūsų autoritetas. Reikėtų suprasti, kad, jei būtumėte išrinktas šalies vadovu, kreiptumėtės į jį patarimų?

– Patarimų aš galėčiau kreiptis ir į V. Adamkų, ir į Dalią Grybauskaitę, jei ji sutiktų tų patarimų duoti. Esu įsitikinęs, kad kuo daugiau turi patarimų iš didelę patirtį sukaupusių žmonių, tuo tu esi stipresnis, tvirtesnis. Tai nebūtinai reiškia, kad tais patarimais vadovausiesi, bet taip, aš mielai kreipčiausi ir tai nebūtų traktuojama kaip kažkokia nuolaida ar nusižeminimas.

V. Adamkų gerbiu kaip žmogų, kaip draugą, jei jis taip leistų man pasakyti, su juo palaikome puikius bičiuliškus ryšius ir net ir dabar aš kartais pasikonsultuoju su juo, paklausiu jo nuomonės, ką jis mano apie debatus, ar jam patiko mano pozicija.

– Ar dirbdamas SEB banke ir jau nusprendęs kandidatuoti į prezidentus palyginote savo algą banke ir tai, kokį atlyginimą gautumėte, jei taptumėte šalies vadovu?

– Man tai nebuvo svarbi tema. Esu žmogus, kuris nežarsto milijonų, bet, kita vertus, man nereikėjo kiekvieną dieną galvoti apie pinigus. Gyvenome taupiai, bet galėdavome įsigyti tai, ko norėjome, galėdavome sau leisti pakeliauti. Tie motyvai „kiek galėčiau uždirbti vienoje ar kitoje vietoje“ yra tokie nereikšmingi, kad apie tai nepagalvoju.

– Bet vis dėlto – būdamas prezidentu uždirbtumėte daugiau negu SEB banke ar ne?

– Tai būtų panaši suma. Gal 100 eurų skirtumas yra, bet suma būtų praktiškai ta pati.

– Ar galvojate apie planą B, jei nelaimėsite prezidento rinkimų? Kitaip tariant, ką veiktumėte tokiu atveju? Esate užsiminęs, kad į SEB banką dirbti negrįžtumėte.

– O kodėl man reikėtų susisiaurinti savo galimybes? Aš pirmuosius keletą mėnesių labai norėčiau pakeliauti ir susigrąžinti savo privatų gyvenimą, kurį šiuo metu išbarsčiau, išdalinau ir neturiu jo nė 5 procentų. O tada, galbūt vėlyvą rudenį, atsistočiau kryžkelėje ir pradėčiau galvoti, kas bus toliau.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius