„Geriausi dalykai yra nesusapnuojami ir nesuplanuojami, tiesiog reikia nepraleisti gyvenimo siunčiamų progų“, – neabejoja LRT OPUS ir nacionalinės atrankos EUROVIZIJA.LT vedėjas Rimvydas Černiauskas. Portalui LRT.lt jis papasakojo, kaip psichologijos studentas tapo kūrybininku ir kokia avantiūra atvėrė duris į radijo pasaulį. Viena veikla neapsiribojantis Rimvydas vis tik šypsosi, kad pati svarbiausia ir smagiausia veikla jam – tėvystė.
– Jau šia savaitę debiutuosite LRT TELEVIZIJOS eteryje, būsite vienu iš eurovizinės atrankos vedėjų. Ilgai laužėte galvą prieš leisdamasis į tokią avantiūrą?
– Tiesą sakant, galvos laužyti nereikėjo. Kai Audrius Giržadas pasiūlė tapti vienu iš vedėjų, sutikau nedvejodamas. Aišku, paskui apėmė jaudulys, kurį laiką drebėjo rankos ir galvojau, kaip susidorosiu, juk darbas radijo ir televizijos eteryje gerokai skiriasi.
Mane nuramino kolegė Gabrielė Martirosian. Iki šiol daug bendrauti neteko, kartais prasilenkdavome radijo koridoriuose, tačiau sužinojusi, kad dirbsime drauge, ji man parašė, pasikalbėjome ir ji mane nuteikė, kad laukia didelė ir smagi šventė. Pamaniau, kad jei jau esu pakviestas prisijungti, turbūt komanda tiki, kad susitvarkysiu, tad belieka gerai pasiruošti, padaryti, ką galiu geriausio, ir pasimėgauti laukiančia eurovizine švente.
– Kai kurie žmonės sako, kad jie tiesiog serga euroviziniu virusu, o jūs ar didelis „Eurovizijos“ gerbėjas?
– Nepasakyčiau, kad sergu, tačiau jau daug metų „Eurovizijos“ nepraleidžiu. Mano pirmas prisiminimas apie „Euroviziją“ – grupės „Skamp“ pasirodymas 2001-aisiais, kai man buvo gal 10 ar 11 metų. Finalą žiūrėjome su seneliu ir nors man jau buvo metas miegoti, kantriai išlaukiau mūsų atstovų ir galėjau ramiai eiti į lovą. Nuo tada konkursą žiūriu kiekvienais metais.
Maža to, kiekvienais metais tikiu, kad galime laimėti. (Nusijuokia.) Galbūt prie to prisideda tai, kad nuo nacionalinės atrankos, kurią laimėjo „The Roop“ su daina „On Fire“, pradėjau žiūrėti užsieniečių vaizdo įrašus, kuriuose komentuojamas mūsų atstovų pasirodymas. Kadangi komentarai kasmet būna geri, aš visada galvoju, kad mums tikrai pasiseks!
– Ar jums kas nors sakė, kad esate panašus į praėjusių metų Lietuvos atstovą Silvester Belt?
– Tikrai sakė. Prieš tai man sakydavo, kad esu panašus į Vaidą Baumilą ar alternatyvios muzikos kūrėją Kristijoną Ribaitį, o pernai ne kartą girdėjau, kad esu labai panašus ir į Silvester Belt. Jei dėl to mane ir pakvietė vesti atrankų, sutikęs Silvestrą jam būtinai padėkosiu. (Nusijuokia.)
Iš tiesų manau, kad viskas dėl garbanotų plaukų – turbūt todėl kai kam visi atrodome panašūs. Beje, labai smagu, kad garbanotų plaukų daugėja. Paauglystėje dėl savo garbanų kiek kompleksavau, netgi esu miegojęs su kepure, kad plaukai būtų bent kiek tiesesni, pagaliau išlaukiau laiko, kai garbanos yra ant bangos.
– Galbūt galima pasakyti, kad ir savo laiko televizijoje išlaukėte, akylesni žiūrovai veikiausiai jus prisimins iš 2019-aisiais vykusio TV projekto „Aš – laidos vedėjas“.
– Buvo ir toks nuotykis. Iš tiesų, įvairius renginius vedu jau 14 metų. Dar būdamas studentu pradėjau nuo renginių vaikams, įvairių švenčių, gimtadienių, vėliau atsirado įmonių vakarėlių, vestuvių. 2019-aisiais jau turėjau nemažai patirties ir ganėtinai kritiškai vertinau kai kuriuos kolegas renginių vedėjus. Pamatęs reklamą, kad rengiamas toks šou, pamaniau, kad dauguma jų veikiausiai bandys laimę ir galbūt tai puiki proga mesti jiems iššūkį ir pasitikrinti savo jėgas. Galiausiai visi jie atkrito dar atrankų etape ir į projektą nepateko.
Man tai buvo labai įdomi ir smagi patirtis, gaila, labai trumpa. Tačiau nuo jos viskas ir prasidėjo. Po laidos sulaukiau radijo stoties ZIP FM kvietimo prisijungti prie komandos ir taip prasidėjo mano karjera radijuje.
– Jaučiatės atradęs save radijo eteryje?
– Į ZIP FM ateidavau vakarais po kitų darbų, žinodamas, kad laukia smagūs pokalbiai su kolega ir bičiuliu Hariu (Haroldu Zenkovu – LRT.lt). Tiesa, smagiausi pokalbiai vykdavo ne eteryje, o kol grodavo muzika, kuri, turiu prisipažinti, taip pat buvo ne visai mano skonio. Kiek daugiau nei prieš metus pradėjęs dirbti LRT OPUS, jaučiu, kad atsidūriau ten, kur man tikrai labai patinka, dirbdamas eteryje kaskart galiu pasimėgauti puikia muzika, išgirsti naujų skambesių, susipažinti su naujais atlikėjais.
Prie geros muzikos malonumo dar prisideda ir misija, nes LRT OPUS yra bene vienintelė vieta, kur jauni kūrėjai gali pristatyti savo muziką ir atrasti klausytojų. Turbūt ne vienas žinomas atlikėjas pasakytų, kad savo kelią jis pradėjo būtent nuo LRT OPUS.
Beje, čia dirbdamas atradau, kaip smagu eiti į koncertus ir kiek iš tiesų daug jų vyksta, dažnai net nesusimąstome, kiek įvairių pasirodymų surengia jauni atlikėjai. Praėjusių metų pradžioje juokais netgi išsikėliau tikslą nueiti į 100 koncertų ir savo planą įvykdžiau. Kelis kartus skaičiavau – aplankiau lygiai šimtą koncertų!
– Ar dabar radijas yra vienintelė jūsų veikla?
– Esu kūrybininkas, jau daugiau nei dešimtmetį dirbu vienoje agentūroje, iki Naujųjų buvau kūrybos direktoriumi, dabar dirbu kūrybos strategu. Turbūt viena veikla apsiriboti negalėčiau – nuo vienų veiklų pailsiu užsiimdamas kitomis, atsitraukiu. Jei turėčiau tik vieną darbą, paskęsčiau jame ir greitai pervargčiau. Kelios veiklos padeda nuo to apsisaugoti.
– Užtenka laiko dar vienai, turbūt svarbiausiai jūsų veiklai – tėvystei?
– Tai ir svarbiausia, ir smagiausia mano veikla. Dukrytei Elenai dabar yra dveji metai ir dešimt mėnesių, taigi, su ja dabar labai įdomu, ji jau kalba, ginčijasi, o man tenka nuolat sugalvoti, kaip ją pergudrauti ir su ja susitarti. Kartais tenka pasukti galvą, kaip ją įtikinti, pavyzdžiui, kad ir apsiauti batukus einant į lauką. Tiesa, antrą kartą tos pačios gudrybės nebepanaudosi, tad nuolat tenka išmąstyti ką nors naujo. Taigi, mano veiklose įgauti kūrybiniai, kalbėjimo ir improvizavimo įgūdžiai yra nuolat lavinami ir panaudojami praktiškai. (Juokiasi.)
– Prieš pat dukrytės gimimą Niujorko „Times square“ aikštėje esančiame brangiausiame pasaulyje reklamos stende pasirodė jūsų žinutė dukrai. Kaip jums pavyko?
– Pasaulis laisvėjo po COVID-19 pandemijos, tuo metu kaip tik buvo išaugęs susidomėjimas kriptovaliutomis ir NFT paveikslėliais. Norėdamas daugiau apie tai sužinoti, aptikau sudominusį projektą ir investavau į vieną paveikslėlių seriją. Netrukus sužinojau, kad aš ir dar kažkiek investavusiųjų gavome progą „Times Square“ esančiame stende parodyti trumpą žinutę. Nusprendžiau ją skirti dukrai.
Dabar nuotrauka, kurioje užfiksuotas stendas su mano žinute, yra dukros kambaryje. Kol kas paveikslas jai dar neįdomus, bet tikiu, kad augdama ji susidomės paveikslo istorija ir perskaitys, ką jai parašiau. Tiesa, žinutė yra užkoduota, todėl reikės šiek tiek pagalvoti.
– Dabar turbūt jai užteks įspūdžių, kai išvys tėtį televizoriaus ekrane...
– Tikiuosi, nes iki šiol tokios galimybės praktiškai neturėjo. Nors muzikines naujienas pristatau laidoje „Labas rytas, Lietuva“, per transliacijas dukrytė arba miega, arba jau būna darželyje.
Kaip tik savaitgalį su ja kalbėjomės, pasakojau jai, kad savaitgaliais galėsime žiūrėti eurovizines atrankas, kuriose pasirodys daug atlikėjų, kad ir aš busiu ekrane. Tiesa, tai ją kiek sutrikdė – kaip galėsime žiūrėti laidas drauge, jei būsiu ekrane. (Juokiasi.) Taip pat kalbėjomės, kad ir ji užaugusi galės būti kuo tik nori – muzikante, dainininke, o gal laidų vedėja, kaip aš, tačiau ji sakė, kad tikriausiai norės būti mama. (Šypteli.)
– Galbūt galite dukrą įkvėpti ir savo pavyzdžiu, juk savo svajones ir norus, regis, puikiai sekasi įgyvendinti.
– Tiesą pasakius, net nežinau, ar tikrai visada aiškiai žinojau, ko noriu. Nesvajojau ir negalvojau, kad vieną dieną vesiu eurovizines atrankas ar dirbsiu radijuje. Tiesiog visada stengiuosi imtis dalykų ir pasiūlymų, kurie mane gąsdina, tai padeda atrasti savo galimybes, ribas, gauti naujų patirčių.
Tai supratau studijuodamas psichologiją. Pamenu, galvodamas apie temą baigiamajam bakalauro darbui, pamaniau, kad man labai įdomu pamatyti, koks gyvenimas verda kalėjime, kuo ten gyvena nuteistieji.
Buvo baisu, bet paskata tapo galimybė patekti ten, kur galbūt daugiau niekada neturėsiu galimybės patekti. Rašydamas baigiamąjį darbą aplankiau bene visas šalies įkalinimo įstaigas, turėjau progą pasikalbėti su nuteistaisiais. Tada aiškiai supratau, kad verta surizikuoti, išbandyti ką nors naujo ir pasinaudoti gyvenimo siūlomomis galimybėmis.
– Įdomiai nuvingiavo jūsų kelias – nuo psichologo iki renginių, radijo, dabar – ir TV laidų vedėjo...
– Viskas susiklostė atsitiktinai. Svarbiausia būti atviram ir smalsiam. Jei manimi pasitiki ir suteikia šansą pabandyti, stengiuosi nenuvilti ir pateisinti lūkesčius.
– Šie metai jau atnešė jums naujų patirčių, ko dar iš jų tikitės?
– Labiausiai norėtųsi, kad pasibaigtų karai ir gyventume taikiai. Asmeninių tikslų metų pradžioje niekad nekeliu, nekuriu planų. Kartais tai mus gali apriboti – kartais atmetame pasitaikančias galimybes, nes jos neveda prie mūsų iškelto sau tikslo, nors gali mums labai daug duoti. Esu tikras, kad geriausi dalykai yra nesusapnuojami ir nesuplanuojami, tiesiog reikia nepraleisti gyvenimo siunčiamų progų.
