„Galbūt kurį laiką galvojau, kad tai stabdo, riboja pamišimą, prie kurio buvau pripratęs, tačiau ilgainiui suvokiau, kad tai mane gelbėja. Kai atsirado šeima, sūnus ir moteris – kam tu gali pasakyti švelnius žodžius ir gauti atgal“, – sako Marijus Mikutavičius. LRT.lt laidoje „Ant kabliuko“ įsikibęs meškerės dainininkas dalijasi savo gyvenimo tiesomis: kodėl, anot jo, žmogus yra sukurtas būti vienišas, tačiau kartais nutinka taip, kad švelnumas jį pakeičia.
M. Mikutavičiaus dainos „Youtube“ platformoje turi tiek pat perklausų, kiek Lietuva piliečių. Kai kurios iš jų jiems mena didžiąsias krepšinio pergales, kai kurios iš jų skamba per nacionalines šventes, o dar kitos įprasmina kasdienį gyvenimą ir padeda lengviau atsikvėpti.
„Esu girdėjęs, esu skaitęs, kad mano dainos padėjo išgyventi tam tikrą gyvenimo etapą. Man kartais tai yra sunkiai suvokiama – tikrai niekada nerašiau terapinių dainų, jos buvo saviraiška ir kūryba. Žinoma, kartais tai ir savirefleksijos forma, tačiau mano pirminė užduotis niekuomet nebuvo rašyti dainas ir padėti žmonėms gyventi, niekada apie tai nesusimąsčiau“, – LRT.lt laidoje teigia atlikėjas.
Tačiau jis pripažįsta – realiame gyvenime pagalba žmonėms kartais gali reikšti tiesiog atsiliepti į telefono skambutį.
Esu girdėjęs, esu skaitęs, kad mano dainos padėjo išgyventi tam tikrą gyvenimo etapą.
„Mano gyvenime yra buvę, kai laiku neatsiliepiau ir praradau žmones. Gal aš nesu kaltas dėl to, gal tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti, bet tuo metu sau pasakiau, kad reikia žmonėms perskambinti – niekada nežinai, kas atsitiko“, – priduria atlikėjas.
Apie laimę „ambicingų žmonių pasaulyje“ M. Mikutavičius kalba atsargiai, sakydamas, kad afišuojama laimė išorėje ir tikroji laimė žmogaus viduje – nebūtinai dvi sutampančios realybės.
„Gyvename siekiamybių ir ambicingų žmonių pasaulyje, kuriame turime įrodinėti savo vertę ir stengtis, tačiau tai nereiškia laimės. Aš nenorėčiau keisti gyvenimo, nenorėčiau turėti gyvenimo tokio, koks jis galėtų būti, jei laiku nebūčiau padaręs tam tikrų žingsnių.
Galėjau baigti dienas kaip kaimo girtuoklis, kaip baigė nemažai mano vaikystės draugų. Aš nesu matęs absoliučiai laimingo žmogaus. Tie, kurie į socialinius tinklus kelia išsišiepusių nuotraukas, greičiausiai tokie nėra“, – sako M. Mikutavičius.
Mano gyvenime yra buvę, kai laiku neatsiliepiau ir praradau žmones.
Tačiau savo laimę jis įvardija greitai ir nedaugžodžiaudamas – šeima.
„Sūnus mane pakeitė iš esmės, esu dėkingas. Geras jausmas, kai turi į ką kreiptis „sūnau“. Vaiko plaukų pakedenimas yra jėga. Galite sėdėti mašinoje kartu ir tylėti“, – priduria jis.
Vienišiaus būdą M. Mikutavičius sako prisijaukinęs vaikystėje, žiūrėdamas filmus apie laukinės Vakarų Amerikos herojus.
Geras jausmas, kai turi į ką kreiptis „sūnau“.
„Vesternai formavo mano mačistinę, vienišo vyro kultūrą – pasaulis nenukenčia, jei jo nebelieka. Pasauliui nusispjauti, ar jis gyvena toliau, ar jam sekasi, bet jis turi savo idealą ir juo gyvena“, – sako jis.
Tačiau šalia tikėjimo, kad žmogaus prigimtyje slypi daug vienatvės, anot jo, atsiradus šeimai, atsirado ir tikėjimas, kad šeima moko švelnumo, kuris gelbėja.
„Galbūt kurį laiką galvojau, kad tai stabdo, riboja pamišimą, prie kurio buvai pripratęs, tačiau ilgainiui suvokiau, kad tai mane gelbėja. Kai atsirado šeima, sūnus ir moteris – kam tu gali pasakyti švelnius žodžius ir gauti atgal“, – tikina atlikėjas.
M. Mikutavičius juokauja – svajonių jaunikio titulą jis perduos savo sūnui.
„Lietuvoje nėra svajonių jaunikio? Mano svajonių jaunikio statusas nebuvo įtvirtintas jokia konstitucija ir jokiais valstybiniais raštais, tai sklandė ore ir antraštėse, nebuvo juridinio pagrindo statuso niekam perleisti. Bet kam perleisčiau šį kryžių, tai savo sūnui“, – LRT.lt laidoje sako M. Mikutavičius.
Viso pokalbio klausykite čia:
