Skyrybos keičia ne tik suaugusiųjų gyvenimą – vaikams jos gali reikšti prarastą saugumo jausmą ir baimę, kad viskas, prie ko jie įpratę, išnyks. Dviejų vaikų mama Veronika Montvydienė pasakoja, kodėl svarbiausia tokiu metu neperduoti vaikams savo emocinės naštos ir kodėl svarbu jiems paaiškinti apie besikeičiančią buitį.
Visą laidos įrašą rasite čia:
Motinystės pagrindas – draugystė
– Kokia yra motinystė, kai vaikams – 9 ir 12 metų?
– Jei skyrei vaikams pakankamai laiko prieš tai, tai bent jau mano patirtis sako, kad dabartinis laikas apima draugystę, bendrus interesus ir tai, kai su vaikais ne tik turi kuo pasidalinti, o ir jie turi ką tau pasakyti.
– Ar nesutinki su tuo, kad dideli vaikai reiškia ir didesnes problemas?
– Su Adele ir man be galo įdomu, ir aš jai esu autoritetas. Nenoriu nieko sakyti, tačiau iki šiol mūsų santykis yra nuostabus, turime tvirtą draugystės pamatą.
– Ne vienai moteriai ar vyrui iš įprasto savo gyvenimo išskaičiuoti bent dvejus metus kartais būna sudėtinga. Tu motinystei visiškai atsidavei 8 metus. Ką apie tai manai?
– Manau, sprendimas turėti vaikų turėtų būti sąmoningas. Normalu jų neturėti tiems žmonėms, kurie neturi tam laiko, nemato tėvystėje savęs. Viliuosi, kad dingsta įsitikinimas, jog su žmonėmis, kurie neturi vaikų, kažkas yra ne taip. Tai yra netiesa, ne visiems reikia vaikų, kaip ir ne visiems reikia įkopti į Everestą.
Yra dalykų, kuriuos savo patirtyje keisčiau, tačiau esmę kartočiau. Galbūt prisiimčiau mažiau atsakomybių, tačiau tik dėl vaikų.
– Koks buvo jūsų šeimos modelis? Ar namus ir vaikus laikei ant savo pečių?
– Taip.
– Po motinystės atostogų moterys neretai pakeičia savo karjeros pobūdį – kodėl tau taip atsitiko?
– Man nepatinka grįžti į senus etapus. Užauginau du vaikus, atsirado egzistencinis klausimas – ar norėčiau dar kartą pakartoti tai. Nelabai, nes ten nebėra nieko naujo.
Motinystėje nesikankinau. Tai buvo labai įdomus etapas, auginti vaikus yra lyg auginti savo talentą, verslą – tai yra gražus procesas.
– Ar jauti, kad motinystėje esi profesionalė?
– Manau, pakonkuruočiau su tobuliausiomis. Moterims save nuvertinti labai padeda sociumas, ypač kitų moterų negatyvumas, klausimai, kodėl tik augini vaikus arba atvirkščiai.
Manau, iš šalies tikrai turėtų būti skiriama daugiau įvertinimo toms, kurios ir augina vaikus, ir dirba, kaip ir toms, kurios tik su vaikais užsiima. Jei užsiimi tik vaikais, tai visi stebisi, o jei dirbi, klausia – kas tuomet lieka su vaikais?
Skyrybų iššūkiai
– Viename interviu pasakojai, jog skyrybų metu dukra paprašė tavęs „dar pakentėti“. Ar tai buvo lūžio taškas?
– Aš stengiuosi pagalvoti į priekį, ypač apie dalykus, kurie gali būti susiję su vaikų traumomis, – niekas nuo jų neapsaugotas, tačiau aš supratau, kad ji, kaip mergaitė, pamatė mane, kaip moterį, kuri dar turi pakentėti. Klausiau: kodėl? Dėl kito žmogaus komforto?
Supratau, kad dėl tokio požiūrio ji darys labai daug klaidų, todėl sau pasakiau „ne“. Jos savivertė, mokėjimas pakovoti už save dabar labai stipriai patobulėjo. Labai dėl to džiaugiuosi.
– Ar skyrybų procese jautei, kad tavo vaikai užduoda tau skirtingus klausimus dėl jų amžiaus skirtumo?
– Jų klausimai buvo panašūs. Jiems didžiausią nesaugumą kėlė tai, kaip gyvensime, kas dings iš jų gyvenimo, kas pasikeis. Pasikeitė gyvenimo schema, tačiau iš jų gyvenimo niekas nedingo. Sakiau jiems, kad nedings mokykla, būreliai, bendri draugai ir gyvenamoji vieta.
Abu jie yra be galo skirtingi. Jei Adelė yra labai sociali, bendraujanti, savimi pasitikinti, tai Kajus yra introvertiškesnis, labiau užsidaręs, neįsivaizduoju, kuo jis gyvena, – tai yra mįslė visiems. Jis lanko daug sporto būrelių, turi draugų, tačiau jis nemato prasmės ir poreikio kažkuo dalintis.
Aš kartais stengiuosi gražiai jam paaiškinti, kad gyvenime jo žmonės nesupras, jei jis neišmoks pasidalyti apie save, bet kartu paklausiu jo, ar nekankinu, kai tiek jo visko klausinėju.
– Kaip padėti vaikui pereiti per skyrybas, jei jis yra uždaresnis?
– Kaip žmogus, turintis ryšį, maždaug matai, kokia yra jo emocinė būsena ir kaip suaugęs gali pakloti saugumo pamatą. Prieš pranešdami apie skyrybas, ėjome pas psichoterapeutą, kad viską susidėliotume, kad tai kuo mažiau paliestų vaikus, ypač emocijos, kurios yra ne jų.
Tai buvo didelis darbas, sunku abiem atnešti tą pačią žinią, bet manau, kad tai jau praėjome.
– Ką apie skyrybas, kalbant su vaikais, jums paminėti buvo svarbiausia?
– Svarbiausia užtikrinti jiems saugią ateitį, kad jie neišgyventų, žinotų, kad abu tėvai gyvens taip pat, niekam nereikės nieko keisti. Kai jie tai pamato, kiti emociniai kabliukai priklauso nuo dviejų suaugusių žmonių sąmoningumo – kaip ant jų neužkrauti savo jausmų.
– Žinomų žmonių skyrybos dažniausiai tampa viešos – kodėl?
– Tai atneša daug naudos.
– Ar pajautei padidėjusį žmonių dėmesį socialiniuose tinkluose skyrybų metu?
– Nebūtinai. Tikrai buvo žmonių, kuriems buvo įdomu, tačiau kai jie suprasdavo, kad nieko daugiau negaus, tai tuo ir baigdavosi. Mes abu apie skyrybas nekomunikavome.
– Koks yra jūsų pasirinktas šeimos modelis?
– Pusę laiko vaikai praleidžia su manimi, pusę – su tėčiu. Mes pakankamai gerai susitariame, jei vaikai nori daugiau laiko praleisti su vienu ar kitu tėvu, mums labai lengvai pavyksta susidėlioti planus. Abiejų mūsų interesai yra nukreipti į vaikų gerovę.
