Dar visai neseniai miestai buvo vertinami pagal tai, kiek juose pastatyta. Nauji kvartalai, platesnės gatvės, sparčiai augantis nekilnojamasis turtas – ilgą laiką tai buvo pagrindiniai pažangos simboliai. Pasak kraštovaizdžio architektų, šiandien Europa vis stipriau kalba ir kita – gamtos – kalba, teigiama nekilnojamojo turto vystytojo „Domé“ pranešime žiniasklaidai.
Paryžius atsisako automobilių stovėjimo vietų ir sodina tūkstančius medžių. Amsterdamas investuoja į biologinės įvairovės atkūrimą. Kopenhaga kuria žaliuosius koridorius, padedančius miestui prisitaikyti prie klimato kaitos. Keičiasi ne tik miestų planavimo principai, bet ir pačių žmonių lūkesčiai.
Žaliasis miestas – ne tik medžiai
Vilniaus miesto vyriausioji sodininkė, kraštovaizdžio architektė Vaiva Marozienė sako, kad žaluma seniai nebėra vien estetinis sprendimas.
„Žaliasis miestas – tai ne tik medžiai ir krūmai. Tai oro kokybė, karščio valdymas, lietaus vandens valdymas, biologinė įvairovė. Žaliosios erdvės turi jungtis tarpusavyje, kad mieste galėtų gyvuoti visa ekosistema.“
Pasak V. Marozienės, per pastaruosius penkerius metus Vilnius padarė didžiulį kokybinį šuolį: pasodinta daugiau nei keli tūkst. medžių ir šimtai tūkstančių krūmų gatvių pašonėse, kuriami nauji gėlynai, keičiami želdynų priežiūros principai, daugiau dėmesio skiriama natūralioms pievoms. Tačiau svarbiausias pokytis, pasak Vaivos, vyksta ne miesto gatvėse, o žmonių mąstyme.
„Anksčiau buvo įprasta galvoti, kad gražu tada, kai viskas nupjauta ir nuskusta. Dabar vis daugiau žmonių supranta, kad gamta nėra dekoracija. Ji yra gyvas procesas. Pamenu, kai pradėjome taikyti naujus šienavimo režimus – pirmiausia, turėjome įtikinti pačius rangovus, kodėl to reikia. Jiems atrodė: „nuskutai – gražu, tvarkinga“.
O iš tikrųjų tas procesas yra daug gilesnis. Tam, kad mokslininkai galėtų pasidaryti reikiamus tyrimus, vienais metais miesto iš viso nešienavome – pamenu, tuomet sulaukėme nepasitenkinimo ir visokiausių komentarų, o dabar tie patys žmonės sako: „Kaip gražu tie medžiai tarp gatvių“. Tai labai džiugina.“
Pasak V. Marozienės, pats didžiausias laimėjimas yra tada, kai mato, kad gėlynas gyvena ne pirmus, ne antrus, ne trečius metus, o dar daugiau ir kasmet darosi vis gražesnis. „Tai reiškia, kad sukūrei ne dekoraciją, o vietą, kuri prigyja“, – sako ji.
Ši tendencija, pasak Vilniaus miesto sodininkės, pastebima visoje Europoje, o kartu su klimato kaitos iššūkiais keičiasi ir požiūris į miestų planavimą – parkai, vidiniai kiemai ir net mažiausios žaliosios erdvės tampa ne papildomu privalumu, o būtina miesto infrastruktūros dalimi.
„Vasaros vakarais einant Gedimino prospektu užtenka paėjėti kelias minutes į kitą pusę, kad miestas staiga pasikeistų – triukšmą pakeičia medžių ošimas, karštą asfaltą pavėsis, o skubėjimą lėtas pasivaikščiojimas. Tai savybė, kurią vietiniai dažnai priima kaip savaime suprantamą, tačiau užsienio miestų urbanistai iš kailio neriasi ieškodami tokių sprendimų. Miestai vis dažniau konkuruoja ne dangoraižiais ar verslo centrais, o gyvenimo kokybe, ir būtent čia Vilnius šiandien turi milžinišką išskirtinumą.“
Skirtingi rajonų veidai
Paklausus, kurį Europos miestą pagal želdynus labiausiai primena Vilnius, V. Marozienė sako, kad esame „miksas“: „Galima rasti panašumų ir su anglais, ir su olandais, ir su prancūzais ir ispanais. Tačiau viskas apjungta su tuo, kaip anksčiau augalus sodindavo lietuviškose sodybose. Iš šito mikso ir išeina lietuviškas stilius.“
Kraštovaizdžio architektė pasakoja, kad kiekvienas Vilniaus rajonas pagal augmeniją turi savo braižą.
„Miesto centras nuo pat senų laikų buvo didikų ir prašmatnių svečių vieta – iš čia atėjo ir rožių tradicija. Botanikos sodo Stanislovas Bonifacijus Jundzilas 18 a. pabaigoje – 19 a. pradžioje čia įkūrė ir išplėtojo Vilniaus universiteto Botanikos sodą, jis tuo pat metu buvo ir teisininkas, ir botanikas, vienas pirmųjų Lietuvoje domėjosi rožėmis. Jo garbei už indėlį į botaniką vienas erškėtis gavo jo vardą Rosa jundzillii (Jundzilo erškėtis). Šis istorinis faktas mus ir paskatino miesto centre atgaivinti rožių tematiką.
K. Sirvydo skvere prie automobilių stovėjimo aikštelės jau pasodinta Vilniaus Centifolia – 15 a. rašytiniuose šaltiniuose minima rožių veislė. Bendradarbiaujame su Sibirkos rožynu, kuris Kauno botanikos sode surinko daugiau nei 1000 rožių veislių kolekciją. Šis žaliasis paveldas mums labai svarbus. Rožes sodiname ir prie Operos ir baleto teatro – čia prabangiau ir didingiau“, – pasakoja V. Marozienė.
Vilniaus sodininkė sako, kad pasukus toliau nuo centro – vėl kita nuotaika. Žvėryne – senieji mediniai kiemai, alyvos, senų sodų obelys – visa tai natūraliai persikelia ir į viešas erdves. Kareivių–Kalvarijų g. sankryža – pramoninė erdvė, ten vien vejų ir aukštos žolės kampelis, visai laukinis ir urbanistinis.
Tačiau jei į visą Vilnių žiūrėtume iš paukščio skrydžio, visi gamtos objektai tarpusavyje vis tiek susijungia į vieną paveikslą, nes kai kurie augalai kartojasi, taip sukurdami vientisumo vaizdą.
Gamtos dovana – ramybė
Miestas keičiasi kartu su žmonėmis. Kaip pastebi daugiau nei 20 metų su nekilnojamojo turto projektais Vilniuje dirbanti Agnė Klevienė, dar prieš dešimtmetį gyvenimas užsienyje buvo daugelio svajonė, o šiandien net ir tie žmonės, kurie gali gyventi praktiškai bet kur pasaulyje, grįžta į Vilnių – į miestą, kuriame galima gyventi lėčiau, vaikščioti pėsčiomis, būti arčiau kultūros ir gamtos.
„Ramybė ir laikas – du esminiai dalykai, kuriuos labiausiai saugo ir kurių labiausiai nori miesto gyventojai. Nors ši mintis, iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti paradoksali – miesto centras ilgą laiką buvo siejamas su triukšmu ir intensyviu ritmu – šiandien garso izoliacijos ir architektūriniai sprendimai miesto centre leidžia sukurti vietas, kuriose žmonės randa tylą, žalumą ir galimybę pabėgti nuo streso.
Jeigu prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad vienas geidžiamiausių miesto centro elementų bus ne sporto salė ar baseinas, o sodas su žemuogėmis vidiniame kieme, tikriausiai būtų nuskambėję keistai.
Šiandien tai nebeatrodo netikėta. Pavyzdžiui, vieno kvartalo vidiniame kieme pasodinome žemuogių. Kai būsimus gyventojus pirmą kartą pakvietėme susitikti vidiniame kieme, vos įėję jie puolė jų rinkti, nors apie uogas net nebuvome pasakoję. Žmonėms šis mažas sentimentas iš vaikystės paliko didžiulį įspūdį.“
A. Klevienė pasakoja, kad urbanistai vis dažniau kalba apie tai, kad ateities miestai turės ne tik taupyti energiją, bet ir padėti žmonėms geriau jaustis, todėl vidiniai kiemai pamažu virsta ne dekoratyvinėmis erdvėmis, o mažais miesto sodais: vietomis, kuriose galima atsikvėpti, stebėti metų laikų kaitą ar tiesiog kelioms minutėms pamiršti skubėjimą.
„Rūtos, plukės, šalavijai, šlamučiai. Augalai, kuriuos žmonės prisimena iš močiutės darželio, šiandien sugrįžta į miesto centrą. Kraštovaizdžio architektai akcentuoja, kad augalai kuria ne tik gražų vaizdą, bet ir ryšį su vieta. Tad nors projektuose galėtume rinktis ir žymiai egzotiškesnius augalus, dažnai renkamės tuos, kurie daugeliui lietuvių pažįstami nuo vaikystės.
Tuo Vilnius ir unikalus – čia vis dar galima rasti tai, ką daugelis Europos miestų šiandien bando susigrąžinti: gyvenimo ritmą, kuriame gamta nėra fonas, o kasdienybės dalis”, – pasakoja A. Klevienė.
Jai pritaria Vilniaus miesto sodininkė V. Marozienė – ji pastebi, kad žmonės vis labiau atsigręžia į natūralumą.
„Augau su jazminais po langu, bijūnais šalia, po kriauše, rožėmis prie pat įėjimo į namus. Tie klasikiniai augalai man emocionaliai labai artimi ir šilti. Norisi, kad per lėkimą žmonės neprarastų ryšio su gamta, kad turėtų galimybę joje gyventi ir savo vaikus taip auginti. Daug kas nebeturi kaimų, todėl tai labai didelė dovana, kad dar galima į parką nueiti arba gamtos kampelį namo kieme turėti. O dar mane labai džiugina, kai miestas daro talkas gatvių sodinimui rajonuose. Tiek žmonių tyliai, be jokio afišavimosi feisbuke, ateina, pasodina, džiaugiasi, paskui rūpinasi. Tai nuostabu.“
