Marijampolės rajone gyvenantis Benediktas Šalna su žmona Zenyte ir dukra Reda Kinkevičiene, prieš keletą metų išsikrausčiusia į Vilnių, kartu grybauja nuo tada, kai dukrai buvo treji. Pats Benediktas, bičiulių vadinamas „Grybų karaliumi“, taip pat grybauja nuo mažens. LRT.lt tėtis su dukra papasakojo apie sėkmingiausią šių metų grybavimą.
Vyras žvaliai pasakojo: „Šiuo metu esu labai supykęs ant miško netoli mūsų namų – Balbieršgyrės. Ten būdavo daug baravykų, ir šiemet jų radau, skaičius nemažas, bet jie visi tiesiog masiškai sukirmiję, vos vienas kitas sveikas. Ką gi, tada patraukėme rinkti voveraičių, nes jos nekirmija – ir neapsigavome.“
Iš Marijampolės rajono voveraičių rinkti jis su žmona ir dukra patraukė į Varėnos rajoną – susidarė apie 100 km į vieną pusę. Paklaustas, ar negaila degalų, kad nuvažiuotum tokį atstumą dėl grybų, vyras pareiškė: „Grybavimas man yra liga, o kai sergi, tai jau negalvoji apie tokias detales.“
Vykti į Varėnos rajoną dėl voveraičių tikrai buvo verta – jų rado labai daug. Per tris valandas, maždaug nuo 8 iki 11 valandos, trise surinko 4 kibirus – bent 35 litrus – voveraičių. „Pamatėme dar važiuodami automobiliu. Miške buvo tokių vietų, kur jos auga kone kilimais, tiktai tupi ir renki, ir tai labai smagu. Tokio nuostabaus grybavimo nebuvo seniai“, – pasidžiaugė Reda.
Tėtis jai pritarė, kad, žinoma, buvo vietų, kuriose reikėdavo atsistoti ir eiti grybų paieškoti, porą kartų ir pavažiavo automobiliu, bet buvo ir tokių vietų, kur gali neieškodamas tiesiog ropoti keturiomis ir pjauti grybus.
Vyras aiškiai nurodė, kurioje konkrečiai Varėnos rajono vietoje tuos kibirus voveraičių surinko: „Tą vietą man seniai parodė klasės draugo žmona, kilusi iš tų kraštų. Ji yra Varėnos rajone, netoli Zervynų, ir vienoje, ir kitoje Ūlos upės pusėje. Važiuojant nuo Varėnos link Marcinkonių, reikėtų sustoti maždaug 14-ame kilometre. Kiek žmonių sakiau apie šią vietą, jie neliko nusivylę“, – sakė užkietėjęs grybautojas.
Pasitikslinus, ar jam negaila išduoti savo mėgstamos vietos visiems LRT.lt skaitytojams, jis patikino, kad tikrai ne: „Grybai yra Dievo dovana mums visiems, tad tegul ir grybauja, kas tik netingi.“
Dukra, paklausta, ar jai negaila, kad tėtis visiems išplepa apie šeimos pamėgtą grybingą vietą, jam pritarė: „Tikrai negaila, tegul visi džiaugiasi.“ Ir pridūrė, kad antradienį sutiko nemažai grybautojų, ir, kiek matė, jie taip pat neliko tuščiomis.
Reda iš surinktų grybų pagamino vakarienę, į kurią pasikvietė draugų, daug jų liko ir konservuoti. Tėtis sakė, kad grybų duos kaimynei, kad toji jų pasikeptų su sviestu ir grietinėle, dalį valgys patys šviežius, dar ir džiovins. „Girdėjau, kad dabar populiarus ilgaamžiškumo vaistas – sumaltos džiovintos voveraitės, dar gerai nesigilinau, kaip ten jos ruošiamos, bet nepakenks pabandyti“, – sakė vyras, kuriam netrukus sukaks 68 metai.
Beje, su surinktais grybais užkietėję grybautojai kaskart nusifotografuoja prie to paties stalo, šalia namų. Tų nuotraukų susikaupė tiek, kad kartą dukra tėčiui Kalėdų proga padovanojo albumą, kuriame – įvairios jo surinktų grybų nuotraukos.
