Vaikystės nepriteklius, netikėtai atrasta muzika ir meilė, kuri, kaip sako pats, prasidėjo ne iš pirmo žvilgsnio. Dainininkas Deivis Norvilas atvirai pasakoja apie gyvenimo pamokas, tėvystę, pasitikėjimo savimi paieškas ir santykius su žmona Renata, prisipažindamas, kad jų istorijoje pirmą žingsnį žengė ne jis.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kokia buvo tavo vaikystė?
– Atsimenu, kad svajojau apie žaislus, kuriuos pamatydavau tik vokiškuose kataloguose. Atsimenu, kai tėvai man nupirko apelsinų sulčių, kurias galėjau gerti pro šiaudelį – tai buvo skaniausios pasaulyje sultys. Kai dabar žmonės sako: „Tada buvo geriau“, aš vis pagalvoju – kokie mes buvome ubagai!
Man tas laikas buvo baisus, neturiu jam jokių sentimentų. Taip, mes buvome vaikai, mes žaisdavome, neturėjome telefonų, kompiuterių – ar tai geriau, ar blogiau, tik laikas parodys. Taip, turėjome daug draugų, visą laiką praleisdavome lauke, tačiau nepriteklius buvo didžiulis.
Atsimenu, kaip man stovint eilėje dvi valandas, taip ir negavau to išsvajoto sviesto (...). Suprantu, kad galime ilgėtis emocijų, bet tikrai ne laikmečio, kratausi prisiminęs.
– Ar augdamas Klaipėdoje jautei socialines priešpriešas?
– Taip, jų, blogų žmonių, buvo visur, nežinau, iš kur – ar tuos žmones paleisdavo iš kalėjimų, aš nežinau, bet mano kieme būdavo visko. Mes kalbame apie uostą, jūreivius, tačiau viskas keitėsi po Nepriklausomybės atkūrimo.
Mano paauglystė buvo nuostabi, buvome laisvi, aišku, daug ko mums trūko, tiek gitarų, tiek mikrofonų, laikai labai skyrėsi nuo tų, kokie yra dabar. Tačiau tas trūkumas manęs nestabdė.
– Ar tavo pirmieji susidūrimai su mikrofonu įvyko mokykloje?
– Taip. Mano senelis buvo muzikantas, bet nepalaikėme ryšio – taip susiklostė. Turiu pasakyti didžiulį „ačiū“ lietuvių kalbos mokytojai, kuri mane skatino dainuoti, visur mane kviesdavo. Neslėpsiu, gaudavau dešimtuką už pasirodymą, tai mane skatino, tačiau tuo pačiu metu mane tai labai įtraukė į muziką.
Dabar klausiu sūnaus, kodėl jis negroja šventėse, kodėl jie mokykloje nesimoko eilėraščių – nemėtau akmenų į mokytojų daržą, turbūt tokia dabar yra sistema. Skatinimo trūksta, bent jau žiūrint iš šono.
Suprantu, kad visi esame pavargę, puikiai žinau, kiek visko ant mokytojų yra užkrauta, kaip sunku dirbti su šiandieniniais vaikais – aš niekada nesiaiškinu su mokytojais apie sūnų. Su juo esame sutarę, kad jis privalo man pasisakyti prieš tai, kol man paskambina mokytoja. Čia kalbame apie mano devynmetį, nes šešiolikmetis per visą gyvenimą namo yra parnešęs tik vieną pastabą.
– Į ką panašus tavo jaunesnysis sūnus? Į mamą ar į tėtį?
– Jis yra gana kūrybiškas, nenoriu jam karpyti sparnų, labai džiaugiuosi, kad jo mokytoja jį sąlyginai toleruoja, mes visi tikimės, kad jis savo būdą išaugs. Man svarbu, kad jis nebūtų piktas, nebūtų mušeika ar vagis. Tačiau kristi vidury pamokos ant žemės ir rėkti, kad jį ištiko infarktas – jam yra normalu.
– Kas tave paskatino kurti, eiti muzikos keliu?
– Turbūt grupė „Depeche Mode“ ir „Foje“, tuo metu tai buvo dvi itin populiarios grupės, manau tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje. Mano istorija paprasta. Grįžau iš mokyklos ir pagalvojau – turiu sukurti eilėraštį. Paprastą eilėraštį, nemokėjau niekuo groti, aš sportavau, visos mano dienos bėgo manieže. Neįsivaizdavau, kad į mano gyvenimą įsiverš muzika.
Sukūriau tą eilėraštį, vėliau sukūriau antrą, trečią, supratau, kad man tai nėra labai sudėtinga. Tada užsinorėjau, kad kažkas sukurtų eilėms muziką. Pasigavau draugą iš kiemo, jis lankė muzikos mokyklą, sugrojo melodiją, pabandėme dainuoti.
Mano kelias prasidėjo nuo nulio, dainavau tikrai prastai, neturėjau klausos. Muzika mano gyvenime atsirado vėlai (...). Po mokyklos įstojau į Stasio Šimkaus konservatoriją, kadangi nebuvau baigęs jokios muzikos mokyklos, ten gavau pirmąsias muzikines žinias, privačiai ruošiausi muzikos egzaminui. Jo metu supratau, kad renkuosi teisingai.
– Ar visada gyvenime buvai optimistas?
– Vidinė energija manyje buvo visada, ji mane ir išgebėjo, skatino nenukabinti nosies. Pasitikėjimo savyje niekada neturėjau ir neturiu, čia galiu mesti akmenį tėvui, nes jis niekada manęs negyrė. Todėl dabar labai stipriai giriu savo vaikus – gal tai taip pat yra kraštutinumas.
– Tavo vedybos įvyko tau būnant 32-iejų – kaip dabar matai tą amžių?
– Man tai atrodė toks nesvarbus dalykas, jei kalbame apie vedybas. Man atrodo, kad tai yra vyro garbės reikalas, rūpintis vaiku ir mama, o vedybos man nebuvo tokios reikšmingos. Sutinku, gal buvau kvailas, gal taip kalbėti nereikia, bet man tai atrodė taip natūralu. Už tai anuomet susilaukiau daug kritikos, mane pasmerkė. Dabar gal taip sakyti ir yra žiauru, bet buvau nuoširdus.
Man atrodė, kad vedybos suteikia pasisavinimo jausmą, man svarbesnė yra pagarba – aš ir tuomet kalbėjau būtent apie tai, nežinau, ar mano mintis pasiekė publiką. Kai pradėjau jausti, kad mūsų su Renata reikalai krypsta galbūt nelabai gera vaga, nusprendžiau kažką daryti.
Renata tikrai manęs nespaudė, bet dabar galvoju, kad aplinkiniai daro didelę įtaką jauniems žmonėms. Vėliau atsirado tiek daug skyrybų, pamaniau, gal ir buvau teisus.
– Renata yra sakiusi, kad ją užbūrei meilės dainomis ant scenos – o kuo ji tave užbūrė?
– Manau, kad iš pradžių jos bijojau, ji man buvo per ryški ir visi per daug nuo jos leipo. Aš buvau pankuojantis vaikinas, mano draugės buvo tikrai kitokios. Aš nepastebėjau jos šeimyniškumo, natūralu, susitikdavome tik repeticijose, bet jos grožis mane labiau atstumdavo nei traukdavo.
Keista, juk tada buvo toks amžius, kur reikia tik ryti akimis. Manau, kad ji mane pasirinko, ne aš ją (...).
