Ar be reikalo pradėjome vadinti save „nuovargio visuomenė“? Psichologas, atidos mokytojas Paulius Rakštikas atsako – ne be reikalo. Anot jo, kiekvieną iš mūsų kankina arba emocinis, arba fizinis, arba atsakomybės ar net egzistencinis nuovargis, svarbu klausti savęs: nuo ko pavargstame, ar tikrai teisingai ilsimės ir ką mūsų nuovargis reiškia?
Viso pokalbio klausykite čia:
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Poilsis yra sudėtinga tema, o nuovargis gali būti ne tik fizinis, bet ir protinis, emocinis, atsakomybės ar net egzistencinis.
- Norint suprasti, nuo ko pavargstame ir kaip vyksta resursų apykaita, būtinas sąmoningumas ir dėmesingumas, nes dažnai galime ilsėtis ne nuo to, nuo ko iš tiesų pavargome.
- Žmogaus socialinių vaidmenų kaita (pvz., susilaukus vaikų, pakeitus darbą) sukelia vidines dramas ir nuovargį, o perėjimas prie atostogų ar poilsio yra sunkesnis ir lėtesnis tiems, kurie yra labiau „užsisukę“ savo kasdienybėje.
- Gyvenimo balansas priklauso nuo „daryti“ ir „būti“ veiklų proporcijos, o šiai proporcijai išnykus, žmonėms dažnai pasidaro nuobodu „būti“, nes jiems trūksta dirgiklių.
– Kodėl kartais negalime įvardyti, nuo ko norime pailsėti?
– Pokalbis apie poilsį gali atrodyti labai paprastas, tačiau tai yra labai kompleksiška tema. Mes galime nesuvokti, nuo ko pavargstame, arba galime ilsėtis ne nuo to, nuo ko pavargome.
Mūsų energija, mūsų gyvybingumas yra nuolatinė tėkmė, kuri prisipildo, išsilieja, bet tą tėkmę veikia daugybė įvairiausių veiksnių (...). Mums reikia ir sąmoningumo, ir dėmesingumo, kad galėtume suvokti, kaip viduje vyksta resursų apykaita.
– Vienas įtakingiausių šių laikų filosofų Byung-Chul Han knygoje „Nuovargio visuomenė“ mini „gydantį nuovargį“ – kas tai yra?
– Yra labai skirtingų būdų, kaip pažiūrėti į nuovargį. Atsispirčiau nuo fizinio nuovargio – tai yra pirmas dalykas, apie kurį pagalvojame, kai kalbame apie nuovargį (...). Dažnai nuovargiui renkamės antonimą – poilsis. Kai sakome, kad puikiai pailsėjome, turime omenyje, kad išsimiegojome, pavalgėme, esame nedirginami aplinkos.
Tačiau, jei kalbame apie protinį nuovargį, su kuriuo turime daugiausia iššūkių šiandienėje visuomenėje, tai kognityviniam nuovargiui antonimas dažniau yra tyla, ramybė. Kitas nuovargis – atsakomybės, ypač auginant vaikus, turint vadovaujamo pobūdžio darbą.
Taip pat egzistuoja emocinis nuovargis – jis kyla, kai kasdien turime užsiimti emocijų reguliacija. Čia kalbame apie gydytojus, mokytojus, aptarnavimo srityje dirbančius, tuos, kurie atlieka vaidmenis santykyje su kitais. Tokiu atveju, mums nuolat reikia adaptuotis. Šiam nuovargiui antonimas yra autentiškumas, kai nereikia prisitaikyti.
Mes galime nesuvokti, nuo ko pavargstame, arba galime ilsėtis ne nuo to, nuo ko pavargome.
Gali nutikti ir egzistencinis nuovargis – kai pametame gyvenimo prasmę, tikslą. Tai dažnai įvardija mano klientai. Atrodo, kad gyvenime viskas yra sustatyta į vietas, tačiau niekas nedžiugina. Kryptis žmonėms yra labai reikalinga.
– Kodėl žmonės gali pavargti nuo nepasitenkinimo savo egzistencija?
– Vienaip ar kitaip mes apie tai galvojame – pavargstame nuo galvojimo, nuo minčių, svarstymų, kaip pasikeisti. Tai gali būti ir socialinio spaudimo dalis, ir perfekcionizmo, tačiau tai yra subjektyvu. Prasmės niekas mums neįrašys, turime ją susikurti patys. Jei negebame to daryti, nuo to taip pat pavargstame.
– Ar nuovargis priklauso nuo žmogaus socialinio vaidmens?
– Mūsų vaidmenys kinta susilaukus vaikų, pakeitus darbą, mums, kaip žmonėms, reikia išgyventi tuos virsmus, ir čia gali nutikti daug vidinių dramų. Kaip priimti tą naują vaidmenį, kaip suprasti, kad kažką reikia paleisti, suprasti, kad kažkas pareikalaus daugiau jėgų?
Kuo žmogus yra labiau užsisukęs savo rate, tuo perėjimas į atostogas įvyksta sunkiau ir lėčiau.
– Kaip manote, ar turime permąstyti dabartinio poilsio sąvoką?
– Dalis mūsų veiklų patenka po žodžiu „daryti“, kita dalis po žodžiu „būti“. Šių veiklų proporcija palaiko mūsų balansą, rodo, kad gyvename tinkamu būdu. Kai proporcija išnyksta, dažnai žmonėms pasidaro nuobodu. Pastebiu, kad žmonėms dažnai yra nuobodu „būti“, jiems reikia dirgiklių.
– Ar tiesa, kad atostogų metu kardinaliai pakeitus savo režimą, reikės įdėti pastangų iš naujo priprasti prie aplinkybių?
– Taip. Mums reikia „skaistyklų“ – pereinamojo laiko, erdvės, veiklos formatų, kurie pakeičia egzistenciją arba būdą būti. Tai reiškia, kad energija persiorientuoja į malonumą mėgautis momentu, o ne kažką spręsti.
Kuo žmogus yra labiau užsisukęs savo rate, tuo perėjimas į atostogas įvyksta sunkiau ir lėčiau. Aš jaučiu, kad man reikia gero pusdienio persiorientuoti, tačiau kartais neužtenka ir tiek. Atvažiavus į kitą aplinką ar į gamtą, galva toliau sukasi, vejasi mintys. Perėjimui reikia pastangų.
Pastaruoju metu dažnai girdžiu, kad žmonės, net turėdami laisvo laiko, nežino, ką su juo daryti, nes juos „veža darbas“. Man tai yra neatsakyta vieta, kaip bendrauti su tokiu žmogumi, kaip tai traktuoti, nežinau, ar jie yra nutolę nuo poilsio, ar yra atradę kažkokį kitą būdą. Kartais mokėti nepavargti yra labai puikus įgūdis.
– Kada savo klientui, kaip psichologas, pasakytumėte, kad pirma reikėtų atkreipti dėmesį į fizinę sveikatą, o ne emocinę?
– Mus veikia daugybė faktorių ir visus juos reikia tikrinti. Nuovargio temoje su klientais mes pereiname per visas sritis (...), tačiau fizinis nuovargis yra lengviausiai patikrinamas. Galima daryti kraujo tyrimus, galima stebėti, ar savaitgalio atsigauti užtenka. Kažkuria prasme, fizinis nuovargis taip pat yra ir lengviausiai išsprendžiamas, tačiau jam kartais įtakos gali turėti nebūtinai lengvai išsprendžiami įpročiai, pavyzdžiui, nemiga dėl ekranų naudojimo, per didelis fizinis krūvis, per daug fizinės iškrovos.
Parengė Emilija Balcerytė
