„Džiaugiuosi, kad su žmogumi, kuris man labai patinka kaip muzikantas, užsimezgė toks žmogiškas ryšys“, – LRT.lt sako dainų autorius ir atlikėjas Gytis Ambrazevičius, pristatantis albumą „Kantri sūnus“, kuriame yra ir daina, atliekama kartu su kantri tėvu – Virgiu Stakėnu. Paties Gyčio kelias iki kantri muzikos buvo ganėtinai ilgas ir vingiuotas, o prasidėjo nuo gimtųjų Liepalotų, mat pirmoji Gyčio parašyta kantri daina buvo skirta būtent vaikystės kaimui.
– Kaip gyvena kūrėjas, visai netrukus pristatysiantis savo naujausią albumą?
– Su daug įtampos. Nors iš tiesų ir pats jos susigalvoju – sumaniau išleisti ne tik kompaktinį diską, bet ir kasetę, dėl to turėjau labai daug papildomų reikalų. Jau nekalbu apie albumo ir naujo vaizdo klipo pristatymus, koncertus ir interviu žiniasklaidai. Aišku, pats tam pasirašiau, tad jei ir galiu ką nors kaltinti, tai tik save. (Nusijuokia.)
Gal atrodo, kad skundžiuosi, tačiau iš tiesų nedaryčiau to, jei man tai neteiktų malonumo ir nesulaukčiau moralinės grąžos, atsako iš klausytojų. Tiesiog ankstesnis mano ir grupės albumas „Ačiū už Aguonas, bet norėčiau duonos“ pasirodė per karantiną, 2021-aisiais, taigi jau buvau pamiršęs, kiek darbo, ypač administracinio, reikalauja albumo išleidimas. Po viso to man veikiausiai reikės keleto metų atsigauti, kurį laiką norėsiu tik groti koncertuose ir kurti, tai man yra maloniausia darbo dalis.
– Negaliu nepaklausti apie kasetę, kodėl sumanėte ją išleisti? Turbūt retas namuose dar turi kasečių grotuvą, patefonai dabar populiaresni...
– JAV atliktos apklausos rodo, jog pusė žmonių, perkančių vinilines plokšteles, net neturi patefono. Veikiau tai vadinamasis merch`as, būdas paremti kūrėją ir jo idėjas. Pagalvojau, kodėl ir man to nepadarius? Tik jei jau daryti ką nors tokio retro, tuomet leisti kasetę. Juolab kad pats kažkodėl tokios nostalgijos kompaktinėms ar vinilinėms plokštelėms nejaučiu, o kasetėms jaučiu. Turbūt tai, kas buvo vaikystėje, labiau įsimena ir turi daugiau reikšmės. Beje, kasetės dabar labai populiarėja. Kiek teko bendrauti su kolegomis Knygų mugės Muzikos salėje, jas labai greitai išgraibsto.
– Ar pats kasečių dar klausotės?
– Neturiu kasečių grotuvo, tačiau nuolat pildau kompaktinių plokštelių kolekciją ir dažnai pasileidžiu namie. Turbūt rečiausiai klausausi vinilų. Prižiūrėti patefonus, adatas ganėtinai sudėtinga, be to, man skauda širdį nuo minties, kad į daiktą, kuris man yra finansiškai ir emociškai brangus, rėžiasi adata. Tarsi ji gadina įrašą.
Vis dėlto kūrėjui svarbiausia turėti išleistą albumą, savotišką savo vizitinę kortelę, o formatas tėra kūrėjo išmonės reikalas. Žinoma, svarbi ir kokybė, o kokybiški įrašai turi savo kainą, todėl labai džiaugiamės, kad prie naujojo mūsų albumo prisidėjo LATGA.
– Naujasis albumas „Kantri sūnus“ – koks jis?
– Prisimenu grupės „Atika“ vokalisto Dariaus Žvirblio žodžius. Žiūrėdamas „Euroviziją“ jis pasakė, kad nesupranta, kaip atlikėjai geba vienu sakiniu nusakyti, apie ką yra kūrinys ir kokią žinutę siunčia. Labai sudėtinga. Taigi pasakysiu tiesiog taip – mielieji, jei jums patinka kantri, paklausykite! (Šypteli.)
Beje, susidomėjimas kantri visame pasaulyje labai auga. Net su šiuo žanru nesusiję atlikėjai, pavyzdžiui, Post Malone, Beyonce ar Lana Del Rey, leidžia kantri stiliaus albumus, o popkantri atlikėjos Taylor Swift turas tapo pelningiausiu visų laikų muzikiniu turu. Lietuvoje taip pat vis dažniau atsisukama į šį šiltą, autentišką žanrą, kuris man yra labai įdomus.
– Kaip į jį atsisukote jūs? Su grupe grojote labai įvairių stilių muziką: nuo bardroko iki postdainuojamosios poezijos, tačiau pristatydami naująjį albumą sakote, kad pasukate kantri muzikos keliu ir šis kūrybinis posūkis nėra tik eksperimentas, tai organiškai užgimęs etapas.
– To link ėjome kurį laiką, tikrai nebuvo taip, kad vieną dieną nusprendėme, jog dabar būsime kantri grupė. Viskas vyko po truputį. Pirmoji mano kantri daina pasirodė dar 2018 metais, joje apdainavau savo gimtąjį Liepalotų kaimą.
Iš tiesų tuo metu man tai buvo savotiškas juokas, parašiau ganėtinai ironišką tekstą, muziką, nufilmavome klipą. Daina patiko ir mums, ir klausytojams, taigi parašiau dar vieną. Vėliau nusipirkau skrybėlę, lauktuvių gavau kaubojiškus marškinius, pradėjau groti su smuikininku. Viskas natūraliai dėliojosi ir vedė prie kantri. Tiesa, tai, kad išleidžiame šio stiliaus albumą, dar nereiškia, kad nuo šiol kursime tik tokią muziką, tačiau šiuo metu noriu apsistoti čia.
– Ar visada buvote kantri gerbėjas? Galbūt augdamas gimtuosiuose Liepalotuose Šakių raj. jau buvote atradęs šio stiliaus žavesį?
– Tikrai ne. Yra nusikaltimą žmogiškumui padariusi grupė „Rednex“, grojusi technokantri, ypač žinoma jų daina „Cotton Eye Joe“. Kai buvau vaikas ar paauglys, maniau, kad tai yra kantri ir tai yra baisu, toks pseudokantri yra žanro nupiginimas ir iškreipimas.
Kaip dainuoju apie Liepalotus, mūsų kaime interneto ilgai nebuvo, dar puikiai pamenu, kaip rinkome parašus, kad jį įvestų. Taigi iš pradžių daugiausia klausiausi to, ką girdėjau per radiją ar mačiau per televiziją. Kai aplink skambėjo „Mango“, „Bavarija“ ar Atlanta, aš ėmiau ieškoti alternatyvų. Pradėjau klausytis grupės „Bloodhound Gang“, kurios muzikoje netrūko humoro, keiksmažodžių, vėliau perėjau prie sunkesnės muzikos, klausiausi „Type O Negative“ ir pan.
Savotiškas lūžis įvyko, kai brolis iš kažkur gavo dainuojamosios poezijos įrašų – Vytauto Kernagio, Sauliaus Mykolaičio... Darė įspūdį tai, ką gali padaryti vienas žmogus, jo balsas ir gitara. Mane taip sužavėjo, kad 16-ojo gimtadienio proga paprašiau tėvų gitaros. O visa kita – jau istorija...
– Pakalbėkime apie kantri genealogiją Lietuvoje. Kertine albumo daina vadinate duetu su Virgiu Stakėnu atliekamą kūrinį „Kantri tėvas ir kantri sūnus“, pristatėte ir dainos klipą. Kaip tapote tuo sūnumi?
– Virgis Stakėnas jau seniai vadinamas kantri tėvu, „Visagino Country“ širdis ir galva Elena Čekienė – mama, o aš, pradėjęs kurti šio stiliaus muziką, buvau pramintas kantri anūku. Smagu, tik pasiskaičiavau, kad pagal savo amžių labiau tikčiau į sūnus. (Nusijuokia.) Vis labiau pasineriant į šį žanrą, kilo idėja parašyti apie tai dainą, galvojau ir apie duetą su Virgiu.
Su juo esame pažįstami daugiau nei dešimtmetį, tačiau artimiau bendrauti pradėjome prieš kelerius metus, kai kartu nusifilmavome vienoje reklamoje. Kadangi rezultatas patiko, vėliau buvome pakviesti drauge nusifilmuoti dar vienoje. Per filmavimus supratome, kad turime daug bendro ir prasidėjo mūsų draugystė.
Labai džiaugiuosi, kad su žmogumi, kuris man labai patinka kaip muzikantas, užsimezgė toks žmogiškas ryšys. Labai tėviškas, broliškas, kolegiškas. Vertinu tai, kad galiu iš jo semtis įkvėpimo, o jis noriai dalijasi patirtimis. Jam patinka pasakoti, o man patinka klausytis. Turbūt tai mus ir suvedė.
Mintis apie bendrą kūrinį kirbėjo kurį laiką, ir kas įdomiausia, jį parašiau labai greitai, tačiau gal metus Virgiui apie tai nieko nesakiau. Žinojau, kad jei jam apie tai užsiminsiu, bus daug reikalų. (Juokiasi.) Virgis – labai smulkmeniškas ir kruopštus, kito tokio nepažįstu. Jis labai atsakingai žiūri į kiekvieną darbą. Galiausiai vis tik ryžausi papasakoti apie savo idėją ir, mano nuostabai bei dideliam džiaugsmui, jis sutiko. Ir ši daina tapo savotišku Lietuvos kantri tėvo deglo perdavimu man, pretenzingam kantri sūnui.
– Ar lengva dirbti su V. Stakėnu, kuris garsėja ne tik kaip labai smulkmeniškas, bet ir kaip tikrų tikriausias perfekcionistas?
– Man lengva. Stebuklas, koks Virgis viskam atviras ir kaip įsitraukęs. Jis sakė, kad jei reikės, dėl klipo filmavimo risis kūlversčiais, perkeltine prasme jis tai ir darė. Už tai esu jam labai dėkingas. Ir už tai, kad filmavimo komandą įsileido į namus.
Kurdamas klipą visada pirmiausia galvoji apie rezultatą, tačiau filmavimo diena buvo labai šilta, labai nuotaikinga ir kupina įspūdžių. Pamenu, kad grįždami iš Virgio namų Vijolių kaime (Šiaulių raj.) visą kelią kalbėjome, kaip buvo smagu. Džiugu, kad ne tik procesas buvo linksmas, bet ir rezultatas džiugina.
Tiesa, turėjome tikslą klipą nufilmuoti per dieną, tad žinodamas, kaip Virgis mėgsta pasakoti istorijas, o jo namuose kiekvienas daiktas turi istoriją, įspėjau komandą nieko Virgio neklausinėti. (Juokiasi.)
Man žavu, koks jis viskam atviras ir kaip moka žavėtis smulkmenomis, norėčiau ir aš taip mokėti. Klipo išleidimo proga jis man padovanojo ženkliuką – bandžą, žinoma, su istorija, atkeliavusį iš gal 1970-aisiais vykusio festivalio užsienyje. Man tai buvo gražus įvertinimas. Iš tiesų Virgis turi begalę istorijų, daiktų ir memorabilijų, apie kurias gali ilgai ir įdomiai pasakoti. Tiesą sakant, geram dainų kūrėjui labai svarbu mokėti gerai pasakoti istorijas. O jam tai puikiai pavyksta.
– Dar viena įdomi detalė, kad naujajame albume skamba ne tik kantri legendos, bet ir žinomos žurnalistės, jūsų mylimosios Audros Avižiūtės balsas – ji buvo dainos „Kaip linksma ir malonu“ pritariančioji vokalistė. Sunku buvo ją įkalbėti?
– Kadangi Audra turi labai gražų balsą ir gerai dainuoja, pamaniau, kad būtų smagu, jei albume būtų ir man brangaus žmogaus balsas. Tik kai jai pasiūliau, ji manė, kad juokauju. Artėjant metui įrašinėti, vėl jai priminiau apie savo pasiūlymą, o ji nustebo – nejaugi aš rimtai? Vis tik ilgai kalbinti nereikėjo. Be to, labai apsidžiaugiau, kad Audros balsas gražiai derėjo su kitos pritariančiosios vokalistės, Sigitos Jonynaitės-Žostautienės, balsu ir rezultatas išėjo labai gražus.
Beje, su Audra esame dainavę ir gyvai. Vienas bičiulis Kazlų Rūdoje atidarė kultūrinį barą, kuris juokais netgi vadinamas Kazlų Rūdos kultūros ministerija, nes jame vyksta daug koncertų. Atrodo, buvo baro gimtadienis ir įkalbinau Audrą gyvai padainuoti, buvo labai smagu.
– Kai kurie atlikėjai sako, kad kai išleidžia savo dainas į viešumą, jos tampa nebe jų, o klausytojų. Sutinkate?
– Taip. Kaip yra sakęs mano mėgstamas Leonardas Cohenas, „jei žinočiau, kur gimsta geros dainos, eičiau ten dažniau“. Kadangi niekas to nežino, stengiuosi daryti geriausia, ką galiu, o kaip būna po to, priklauso ne nuo manęs. Kaip ir su vaikais, nors jų neturiu, iš kitų esu girdėjęs, kad taip būna – išleidi juos į pasaulį ir tikiesi geriausio. O nutinka visaip: vieniems puikiai einasi, kiti tampa benamiais, bet visi vaikai yra tavo ir visus labai myli. Su dainomis panašiai – kartais dainos, iš kurių mažiausiai tikiesi, klausytojams patinka labiausiai.
Tiesa, turiu patikslinti, kad albume „Kantri sūnus“ yra dvi V. Stakėno dainos – „Traukinys į šlovę“ ir „Juk nėra taip blogai“. Pastaroji niekada nebuvo išleista. Tiesiog Virgis kažkada atsiuntė kelias valandas savo dainų demo įrašų ir pasakė: „Jei nori ką nors sugroti ar įrašyti, imk.“ Buvo labai įdomu jas interpretuoti savaip ir atiduoti duoklę dainoms, kurios, mano manymu, vertos sulaukti daugiau dėmesio.
– Sakoma, kad šių dienų skuboje ne visada mokame stabtelti ir pasidžiaugti savo darbais, pasiekimais, užbaigtais etapais. Kaip švęsite naująjį albumą?
– Knygų mugėje šį albumą viena koja jau pristatėme, dar laukia albumo pristatymo koncertas klube „Tamsta“ balandžio 3-iąją. Tai nėra momentinis džiaugsmas, kaip, pavyzdžiui, laimėjus loterijoje, o ilgas procesas. Norisi juo pasidžiaugti, tačiau ne per ilgai. Man tai veikiau siejasi su sustojimu, o sustoti aš nenoriu. Juolab kad atėjo pavasaris, artėja vasara – koncertų metas, pasirodysiu su naujojo albumo dainomis ir turbūt taip ir atšvęsiu.
