„Iš šono tai atrodė kaip pertrauka, o viduje man tik prasidėjo tikras gyvenimas. Norėjau pailsėti nuo minčių apie kūrybą ir pajausti, ką reiškia fizinis darbas, kokios yra mano baimės ribos, kas aš esu dar, be muzikos“, – prisimindma pastaruosius metus ir kelionę į JAV, Montaną, kur praleido tris mėnesius dirbdama su žirgais, LRT.lt pasakoja atlikėja ir dainų autorė Monika Marija. Ji verčia naują karjeros puslapį ir nekantrauja juo pasidalyti su klausytojais.
– Neseniai socialiniame tinkle užsiminėte apie verčiamą naują puslapį. Kokį puslapį verčiate, kuo dabar gyvenate?
– Gyvenu artėjančiu koncertu, naujomis dainomis. Kaip tik neseniai su komanda grįžome namo po išvykos, kurios metu pirmąkart pasidalijau savo parašytomis dainomis ir su muzikantais, prodiuseriu, garso inžinieriumi, tas idėjas išpildėme iki galo ir įrašėme gyvai. Šią mintį nešiojausi jau seniai, ilgai link to ėjau, nes norėjau, kad mano dainos nebūtų gaminamos „sintetiškai“ vien prie kompiuterio ekrano. Mūsų koncertai visada yra apie gyvą, tikrą muziką, todėl norėjosi tai perkelti ir į albumo įrašus.
Nebuvo taip lengva, kaip skamba, bet dabar atrodo, kad visas tas laikas iki tol buvo labai prasmingas ir visos dainos buvo išlauktos, išgyventos, išieškotos. Džiaugiuosi, kad per pastaruosius metus pavyko apsupti save žmonėmis, su kuriais kartu ne tik gera dirbti, bet sieja ir išties gražus santykis, pasitikėjimas. Tos draugystės užaugo ir dabar atsinešame tai kartu į sceną. Su tais pačiais muzikantais šį penktadienį pasirodysime ir klube „Tamsta“.
– Rodos, šiais laikais galima paprasčiau, greičiau, kodėl ryžotės tokiam iššūkiui?
– Visada galima paprasčiau, tačiau šiuo metu man svarbiau tai, kas nėra laikina, kas išliktų ilgiau ir vis tiek dar išlaikytų savo vertę. Nesiekiu išleisti kuo daugiau pavasario, vasaros ar žiemos hitų – noriu rašyti tokią muziką, kurią pati norėčiau groti visą gyvenimą. Neįsivaizduoju koncertų be savo muzikantų, scenoje jaučiuosi geriau, kai turiu į ką atsisukti, kam nusišypsoti, turiu su kuo pajuokauti ar padaryti ką nors netikėto, tai kiekvieną koncertą padaro unikalų. Lygiai taip pat su dainomis – kadangi su komanda esame atradę puikų tandemą, gerai vieni kitus pažįstame, kiekvienas drauge atliekamas kūrinys gali tapti geriausia savo versija.
– Praėjusių metų pabaigoje mirgėjo antraštės apie jūsų sugrįžimą po ilgos tylos, pertraukos, tam tikro atsitraukimo...
– Manau, iš šono tai atrodė kaip pertrauka, o viduje man tik prasidėjo tikras gyvenimas. Norėjau pailsėti nuo minčių apie kūrybą ir pajausti, ką reiškia fizinis darbas, kokios yra mano baimės ribos, kas aš esu dar, be muzikos. Išvykau į ilgai svajotą ir atidėliotą kelionę į Montanos valstiją JAV ir keliems mėnesiams pasirinkau gyvenimą su žirgais. Išvykau į visišką nežinią, nebuvau tikra, ar išvis galiu savim ir savo įgūdžiais pasitikėti, o grįžau, rodos, radusi save iš naujo ir su didele ramybe. Tuo pačiu, atrodo, kad per tris mėnesius ten užsirašiau daugiau naujų idėjų dainoms, negu sėdėdama su gitara rankose ir versdama save „kažką“ rašyti (nusijuokia).
– Sudominote. Žirgai, Montana – kokia tai avantiūra?
– Iš tiesų kelionė buvo ganėtinai spontaniška, nors tuo pačiu ilgai apie ją galvojau. Sutikdama 2025-uosius sau pasižadėjau, kad gal jau pagaliau laikas išvažiuoti ten, kur širdis traukia. Kurį laiką dairiausi įvairių kontaktų ir galimybių pakeliauti ne kaip turistė, o su galimybe įsilieti į kitokią kasdienybę. Pirmai progai pasitaikius nebeabejojau – tiesiog susikroviau lagaminą ir išvažiavau. Tiesa, maniau, kad ten pabūsiu tik kelias savaites, tačiau galiausiai likau savo rančoje trims mėnesiams. Nors pasiilgau namų, išvažiuojant be proto skaudėjo širdį. Ir dabar mintimis vis traukia į tą pusę.
Grįžtant prie muzikos, apskritai kantri yra man yra labiausiai gyvenimiškas, realus, tikras žanras – apie tikrus žmones, tikras istorijas ir likimus. Bet tokios muzikos neparašysi vien užsidėjęs naują skrybėlę. Šis stilius man remiasi į tris vertybes: gyvą atlikimą, nuoširdžias, įspūdingas melodijas ir tekstus – prasmingus, žemiškus, žmogiškus, visiems labai atpažįstamus... Ir tos temos yra belaikės, nes jos aktualios visoms kartoms ir visais laikais.
Manau, kad tokios muzikos negali parašyti, turi ją išgyventi – pavairuoti tokį sunkvežimį, sudaužyti savo širdį bent vieną (ar porą) kartų, bėgti laukais su žirgu, kiek akys mato, įmerkti rankas į purvą, skurdą, sukurti tikrą draugystę, išmokti kepti tą duoną ir t.t. (juokiasi). Kol to nepatiri, atrodo, kad pats prieš save sukčiauji. Dabar, kai teko iš būtinybės staigiai išmokti vairuoti traktorių ir būti per plauką nuspirtai nuo žirgo vidury mažo vingiuoto keliuko kalno papėdėje, žodžiai įgavo kitą skonį.
– Vadinasi, dabar jus galima pristatyti kaip kantri stiliaus atlikėją?
– Sakydama „kantri“, galvoju apie daugiau skirtingų stilių, kurie vienas su kitu persipina – gospelą iš megabažnyčių, bliuzą, bluegrass`ą ir t.t. Neturiu jokio tikslo save apibrėžti vienu žanru ar užsidėti bet kokią etiketę, tiesiog viduje linkstu prie žanro vertybių, kurios atitinka manąsias. Man atrodo, kad ir klausytojai pasiilgo kiek kitokios muzikos – turėjome nemažai laiko šiuolaikinėms technologijoms išbandyti ir kartais atrodo, kad jau persisotinome gausos. Dėl to ir pasiilgome to seno požiūrio, senų vertybių, ramesnio gyvenimo būdo. Be to, man ypatingai skamba instrumentai, kurie pas mus ne tokie populiarūs – bandža, mandolina, liaudiškas fidelis ir kt. To, ko nerandu pas mus, ieškau ten, kur tai yra įprasta. Labai džiaugiuosi, kad jau ne vienerius metus bendradarbiaujame su amerikiečiais atlikėjais iš Našvilio, laikomo šio žanro Meka.
– Užsiminėte, kad tiesiog norėjote leisti sau pagyventi. Šiais laikais tai didelė drąsa, nes visi jaučiame tam tikrą spaudimą, kad vos tik atsitrauksime, kas nors užims mūsų vietą, būsime primiršti...
– Tas spaudimas kyla ne tik iš aplinkos, bet ir iš vidaus. Vis kartoji, kad nėra laiko tiesiog būti, nes matai, kaip kiti stato karjerą, uždirba, keliauja, plaukioja jachtom... Per socialinius tinklus ir technologines galimybes esame taip stipriai susieti su aplinka, kad tampa iššūkiu leisti sau gyventi unikalų gyvenimą, nesižvalgant į kitus.
Aš – ne išimtis, esu perfekcionistė, visada norisi ieškoti aukščiausių standartų. Tačiau per pastaruosius metus supratau, kad visų pinigų neuždirbsiu, viso pasaulio neapkeliausiu, visų darbų nenudirbsi ir ne tai mane motyvuoja, ne tai man yra laimė. Kai tai supranti, lieka ir mažiau lyginimosi su kitais.
Ir ypač, kai šiek tiek „prasivaliau“ savo socialines medijas, kai pasirinkau kiekvieną dieną geriau jau žiūrėti vaizdo įrašus apie ožiukus ir duonos kepimą, o ne jaudintis dėl to, kiek kas nuveikė, pasidarė lengviau (nusijuokia).
Tai nereiškia, kad turi atsiriboti ar nesidomėti, ką veikia draugai, tiesiog man labiau patinka, kai informacija nėra įkyriai brukama kasdien, o kai gali pasirinkti, kada ką nori pamatyti ar sužinoti. Man tai padėjo nustoti save per daug spausti ir atsibusti su mažiau besidaužančia širdim kas rytą.
– Ir kaip suprantu, duonos kepimo vaizdus ne tik žiūrite – jūsų socialiniai tinklai byloja, kad ir pati ją kepate!
– Viskas prasidėjo nuo vaizdo įrašų, iš pradžių tik stebėjau, kaip gamina kiti, vėliau sugalvojau lengvesnius receptus išbandyti ir pati. Man labai patiko, kad galiu kontroliuoti, ką dedu į maistą. Parduotuvėje gali rasti duonos, kurios sudėtyje – per 20 sudėtinių dalių. Dabar suprantu, kad užtenka vos kelių, tad kas tos likusios? Taigi rūpestis sveikata dabar tapo mano prioritetu.
Be to, kai skiri laiko, pradedi domėtis, viskas pradeda atrodyti mažiau sudėtinga. Taip mano gyvenime atsirado ne tik duona, bet ir kiti kepiniai, desertai, noras dalytis su aplinkiniais. Jų šypsenos neretai tampa motyvacija nesustoti, tampa dar vienu būdu sustiprinti ryšius su mylimais žmonėm, kaimynais.
Ir iš tiesų maisto ruošimas tapo savotiška ramybe. Kai kelias valandas dirbi prie ekrano ar kūrybiškai mąstai, tas tešlos minkymas rankomis gali būti puikus poilsis (nusijuokia). Ironiška tai, kad daugiau nei prieš dešimtmetį persikėlusi į Vilnių nemokėjau net dujine virykle naudotis. Net nepastebėjau, kada tas lūžis įvyko. Matyt, viskam yra savas laikas – dabar tai yra vienintelis mano moto.
– Kalbant apie socialinius tinklus, jūsų paskyrose, rodos, dabar daugiau kūrybos, kelionių, o ne asmeninio gyvenimo užkulisių.
– Turbūt natūraliai taip susidėliojo. Kadangi dabar esu susitelkusi į muziką, išsiilgusi gyvų susitikimų su klausytojais, muzikantais, esu pasiilgusi darbo studijoje, tuo ir dalijuosi. Labai asmeniškus, privačius dalykus dažniau pasilieku sau, nors neturiu ko labai slėpti (nusijuokia).
Iš tiesų niekada nenorėjau būti žinoma dėl kažkokių skandalų ar asmeninio gyvenimo detalių. Žinomumą visada norėjau nusipelnyti savo darbu ir nuoširdumu tam, ką myliu ir kas mane domina.
Gaila, kad kartais atrodo, jog šiais laikais įdomu tik tai, kas skandalinga, aštru. Net ir į žiniasklaidos akiratį dažniau patenka šokiruojančios naujienos apie asmeninį gyvenimą, internete apstu negatyvių komentarų, pasipiktinimo. Aš vis tik manau, kad jei dažniau domėtumėmės žmonių gyvenimu per pozityvesnę prizmę, ir patys labiau įsikvėptume.
– Apie įsikvėpimus – atrodo, kad pastaruoju metu nemažai keliaujate, galbūt planuose – ir dar viena avantiūra?
– Nekeliauju tiek, kiek norėčiau, nors man kelionės yra geriausia investicija ir geriausias būdas pažvelgti į save iš šalies. Tiesa, dažniausiai keliaudama stengiuosi pildyti savo svajones, ir pastaraisiais metais nemažai keliavau dėl mėgstamų atlikėjų koncertų, sėmiausi įkvėpimo. Stengiuosi planuoti iš anksto, kad būtų ko laukti, kad visad lauktų naujos patirtys ir šiokie tokie iššūkiai. Dabar visos mintys sukasi apie koncertą „Tamstoje“, pasirodymą Raudondvario dvare balandžio pabaigoje. Taip pat su dviem mano draugais muzikantais jau svajojame apie vieną muzikinę avantiūrą gegužę – daugiau kol kas neatskleisiu, bet laukia dar vienas svajonės išsipildymas!
– Panašu, kad jūsų gerbėjų laukia puikūs metai ir daugybė naujienų.
– Turbūt ne veltui šie metai – žirgo metai! Tikiuosi, kad tai bus mano metai (nusijuokia).
