„Tai yra ne žaidimas, mes kalbame apie mirties ir gyvybės supynes“. Taip apie priklausomybę sako Gabija Vitkevičiūtė, terapeutė, knygos „Širdies tatuiruotės“ autorė. Priklausomybių konsultantė atkreipia dėmesį į tai, jog dėl priklausomybės dažniausiai kreipiasi dvi grupės žmonių: priklausomi asmenys ir jų artimieji. Tačiau kad ir kaip artimieji norėtų tapti pirmąja pagalba kovoje su priklausomybėmis – tai ne visada yra įmanoma.
Viso pokalbio klausykite čia:
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Konsultavimas apima tiek priklausomus asmenis, tiek jų artimuosius, siekiant motyvuoti gydymui ir spręsti klaidingą nuomonę, kad psichologas gali padėti be priklausomybės problemos sprendimo.
- Sveikimas nuo priklausomybės yra pokytis, reikalaujantis bendruomenės palaikymo, tačiau savitarpio pagalbos grupės nėra privalomos visiems, ypač tiems, kurie jaučiasi nejaukiai grupėse.
- Priklausomybė yra neigimo liga ir santykio stoka, apimanti visą šeimos sistemą, kurioje artimieji negali išgydyti priklausomo asmens, bet gali palaikyti jo sveikąją dalį ir nukreipti į konsultacijas.
- Artimieji turi suprasti lėtinę ligą, nukreipti priklausomą asmenį į gydymą ir pasirūpinti savimi, nes meilė gali pavargti kovoje su priklausomybėmis, jei nėra pokyčių.
- Priklausomam žmogui nėra sveiko balanso tarp vartojimo ir abstinencijos, nes saikingas vartojimas yra tik svajonė, o priklausomybė verčia prarasti kontrolę.
– Kodėl priklausomybių tema atsisako komentuoti net kai kurie ekspertai?
– Aš dirbu kaip priklausomybių konsultantė su dviem grupėmis žmonių. Viena iš jų yra tie, kurie nori sveikti, kiti – jų artimieji. Neskiriu, kad vieniems ar kitiems reikia daugiau, ar mažiau pagalbos.
Kai kreipiasi artimieji, mes kalbame, kaip jiems brangų žmogų atvesti į gydymą, kokius žodžius pasakyti, kaip motyvuoti. Dažnai išgirstu tokią frazę – jis arba ji neis, nes jau lankosi pas psichologą. Tada aš klausiu, ar su terapeutu kalba apie tai, kad yra priklausomi nuo medžiagų ir atsakymas būna – ne.
Pradžioje aš nesuprasdavau, kaip taip gali būti. Jei žmogus yra vartojantis, apie kokią terapiją mes galime kalbėti, to reikia vėliau (...).
– Kodėl atsakingi terapeutai dažnai nukreipia į pagalbos grupes, bendruomenes?
– Svarbu pasakyti, kad sveikimas nuo priklausomybės yra pokytis. Tai yra perėjimas nuo vienų įpročių prie kitų, supratus priežastį, perdirbus tą priežastį, suvokus pradžią, tačiau niekada nebus kitaip – kol nebus kitaip.
Iš mokslo žinome, kad pradedant bet kokią veiklą, ar sportą, ar būrelį, žmogui reikia palaikymo – bendruomenės. Grupės įpareigoja keistis. Savitarpio pagalbos grupės yra įprastinė praktika, tačiau jei kalbėtume apie turinį, šias grupes savo darbe siūlau ne kiekvienam ir ne kasdien.
Jei jaunas žmogus yra priklausomas nuo alkoholio, bet grįžta namo ir po mano sesijos ar programos patėvis stato butelį ant stalo ir sako – ar tu vyras, ar ne. Gal jis neturi užmegztų ryšių, finansų, tai tada jis turi eiti į grupes, nes jis neturi palaikymo, jos yra prieinamos.
Tačiau tikrai yra žmonių, ir tai susiję ir su statusu, ir kuklumu, ir intravertiškumu, kurie gali grupėse jaustis nejaukiai. Todėl grupės tikrai nėra privalomos.
– Knygos „Širdies tatuiruotės“ įžangoje atsiprašai savo tėčio, kad viešini šeimos istoriją. Ar dabar, po kelerių metų, dar turi jo atsiprašinėti?
– Turiu pasakyti, kad daug kas gyvenime yra tik „fasadas“. Mano tėtis tikrai ne knygoje pirmą kartą perskaitė šią žinutę, jis buvo informuotas iškart.
Viena vertus, šeimos „saugojimas“ turi prasmę ir jis keičiasi. Mano mamos ligos istorija prasidėjo mano vaikystėje, manau, kad praėjus tiek laiko, viskas dabar yra kitaip – yra mobilios komandos, yra vaiko teisių apsauga, kaimynai yra budresni, gali daryti intervenciją. Mano kartoje ta paslaptis, tas saugojimas buvo įprastas – nebuvo prasmės viešinti, nes vis tiek niekas nepadėtų.
Priklausomybė nėra vieno žmogus liga, mes tai jau žinome, visa sistema į tai yra įtraukta (...). Jei labai sąžiningai apsidairytume aplink, suprastume, kad visi viską žino. Labai dažnas atvejis, kai mamos ar tėčiai sako – vaikai nieko nesupranta. Jie taip pat viską supranta, gal nesupranta, kokią medžiagą tėvai vartoja, bet nerimą namuose jie tikrai jaučia.
– Kodėl žmonės bijo kalbėti apie kito žmogaus priklausomybes?
– Ne artimieji žmogų priveda prie priklausomybių ir ne jie jį išveda. Tai yra elgesio pakitimas, tai, tam tikra prasme, yra smegenų sutrikimas. Ar mano žmona mane bars, ar nebars, ar mano vyras į mane kreips daugiau ar mažiau dėmesio – tai nesusiję.
Priklausomybė yra neigimo liga. Mes sergame ir neigiame.
Priklausomybė yra neigimo liga. Mes sergame ir neigiame. Drįsčiau pasakyti, kad dažnu atveju priklausomybė yra santykio stoka. Tai nereiškia, kad artimieji būtinai yra su tuo susiję, tai gali vykti dėl kitų priežasčių.
– Kur yra riba tarp to, kai partneriui jau reikia išeiti ir, kai dar reikia jį gelbėti?
– Priklausomi gali būti ne tik partneriai, bet ir vaikai, tėvai, ir sunku yra ne tik priklausomybei besiskleidžiant, bet ir sausuoju metu. Ką daryti – pradėti nuo Adomo ir Ievos. Reikėtų suprasti, kad gyvenant su priklausomu partneriu, gyvenama su dviem partneriais. Vienas iš jų yra mylimas žmogus – sveikoji dalis. Žmogus ją turi visada, nes jei liktų vien destrukcija, net nebūtų tokio klausimo. Tačiau prie sveikosios dalies yra ir patologinė dalis.
Žmogus negali pagydyti savo partnerio, bet gali jį nukreipti konsultacijai. Tačiau iš pradžių svarbiausia yra atskirti, kad nuo šiol – nepalaikysiu tavo ligos, nebemeluosiu giminėms, nebevalysiu namų, tačiau palaikysiu tavo sveikąją dalį.
– Ar meilė gali pavargti kovoje su priklausomybėmis?
– Jei mes, artimieji, taikome kažkokius metodus patys, bet priklausomas žmogus nerodo pokyčio ženklų, noro mesti priklausomybes, jei toliau iš lėto save žudo, skaudina aplinkinius, privalėsime pasitraukti, kad ir kaip bus gaila.
– Kaip atskirti, kur baigiasi rūpinimasis ir kur prasideda kontrolė?
– Rūpinimasis ir globa yra apie mainus – duoti ir gauti, tai yra apie bendradarbiavimą. Kontrolė turi pretenzijų, pavyzdys – kai mama negali paleisti savo priklausomo sūnaus, nors jam nuo to būtų geriau.
Priklausomybė kažkuria prasme yra specifinis dalykas, kita vertus, tai yra labai globalu, tai yra įveika – izoliacijos, sudėtingų jausmų, vienišumo. Santykiuose visuomet kyla klausimas, net skyrybų metu – ar aš padariau viską, ar man kišenėje dar liko resursų.
Artimasis gali padaryti tris dalykus. Pirmasis yra pasistengti suprasti lėtinę ligą, nes ji prasidėjo ne vakar ir ne prieš metus – nuo to galima pavargti. Antrasis žingsnis yra nukreipti į gydymą, nors tai kelia stiprią gynybinę reakciją – tikrai ne visi priklausomi žmonės vaikšto su mėlynomis nosimis ir jiems sunku eiti gydytis, tačiau tai galima nukreipti į vienos valandos konsultaciją. Trečiasis žingsnis – pasirūpinti savimi.
Aš mačiau labai daug žmonių, ir tų, kurie „išsidirbinėja“, ir tų, kurie padarė viską. Tai yra ne žaidimas, mes kalbame apie mirties ir gyvybės sūpynes.
– Ar priklausomam žmogui galima rasti sveiką balansą tarp vartojimo ir abstinencijos?
– Tai yra visų sveikstančių žmonių svajonė – vartoti saikingai. Aš tikrai neflirtuosiu – norai kinta, bet šią mintį žmonėms rekomenduoju pasisaugoti kur nors nuošalyje. Kažkas negali vartoti cukraus, kažkas alkoholio, kažkas narkotikų, tai verčia prarasti kontrolę.
Kartais žmonės sako – bet aš labai noriu. Tada aš klausiu – ko, kas yra ta taurė kur nors Paryžiuje. Ten telpa santykis, džiaugsmas, emocija, kurią žmogus pakeičia per tą vartojimą.
Parengė Emilija Balcerytė
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
Nemokama ir konfidenciali pagalba teikiama telefonu arba internetu darbo dienomis nuo 13:00 val. iki 17:00 val.
