Žmonės pasimetę tarp to, koks gyvenimas yra ir kaip jis vaizduojamas, neabejoja žurnalistė, TV laidų vedėja ir kūrėja Edita Mildažytė, atvirai kalbanti ir apie karčias, ir apie saldžias gyvenimo patirtis.
„Šių metų, brangieji, aš nepraleisiu taip sau!“ – šyptelėjo E. Mildažytė, vasario pabaigoje pasitikusi jubiliejų. Nors anksčiau LRT.lt sakė, kad jaučiasi taip, lyg 60-metis atėjo bent pusmečiu anksčiau, kai pristatė savo knygą „Pelynų medus“ ir kvepalus „Mildažytė“, savo gimtadienį ji švenčia kone iki šiol – dar prieš savaitėlę šeima ir bičiuliai jai paruošė staigmeną ir surengė netikėtą, labai trankią šventę.
Simboliška, kad jubiliejų E. Mildažytė pasitiko rankose laikydama biografinę knygą ir keliaudama po Lietuvą, kur Editos laukia sausakimšos salės susitikti norinčių gerbėjų. Tokią populiarumo bangą Edita sakosi išgyvenusi nebent legendinės laidos „Bobų vasara“ laikais.
Net ir Knygų mugėje, kur paskutinę vasario dieną Edita pasitiko gimimo dieną, skaitytojai vos tilpo didžiulėje salėje, o dėl žurnalistės autografo nuvingiavo ilgiausios eilės. Vis tik paklausta, ar tikėjosi tokios sėkmės, garsi moteris tik šypsosi: „Kas gali tikėtis sėkmės? Juk Lietuvoje įprasta tikėtis nesėkmės!
Matyt, knyga žmones patraukė todėl, kad yra atvira, tikra, gerai pasūdyta ir nepagyrūniška. <...> Prisipažinsiu, net nežinau, kas tokio yra toje mano knygoje, kad ji taip surezonavo. Aš asmeniškai galvojau, kad nugyvenau ypatingą gyvenimą, o pasirodo, kad ne – tai, ką parašiau, atpažįstama daugeliui.
Daugybė moterų mano žodžiuose atpažįsta save, sako stovėjusios ant tos pačios gyvenimo briaunos, tik taip ir nežengusios žingsnio, kurį galbūt žengiau aš. Esu kaip ta beždžionė, kuri nori pasiekti už tarpeklio esantį mangą ir turi arba lipti, arba šokti. Visada renkuosi šokti. O ar turiu gumbą, ar mangą – kitas klausimas. Bet yra daug žmonių, kurie taip ir praleidžia savo gyvenimą į tą mangą tiesiog žiūrėdami.“
Bene svarbiausia biografinės knygos žinutė ir yra apie drąsą gyventi bei patirti. „Visas klaidas, kurias tik galėjau gyvenime padaryti, padariau ir viešai tai išpažįstu“, – juokiasi autorė, ragavusi ir kartaus, ir saldaus. Todėl ir knygą pavadino simboliškai – „Pelynų medus“. Tiesa, ji patikslina, kad atvirai dalydamasi prisiminimais ji nori parodyti, jog net ir iš karčiausių patirčių gali atsirasti kas nors saldaus.
„Vis tik atrodo, kad šiandien egzistuoja didžiulė baimė gyventi ir įsivaizdavimas, kad gyvenimas yra kažkoks kitoks, nei yra iš tiesų. Žmonės pasimetę tarp to, koks gyvenimas yra ir kaip jis vaizduojamas. Tokio atotrūkio istoriškai turbūt net nėra buvę, nebent aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose, kai karalius ar jo vaikai nelabai žinojo, koks yra gyvenimas laiptais leidžiantis žemyn. Bet tai, kas dabar rodoma, ką sukuria dirbtinis intelektas ir realybė yra tarsi du beveik nesusisiejantys indai. O kai taip yra, nevyksta difuzija“, – sako ji.
Pasak E. Mildažytės, laikais, kai viską, net meilę, bandome suskaičiuoti, kai norime būti laimingi nenusideginę, kalbėjimas apie jausmus ir jausmingumą kaip apie ne mažiau svarbų dalyką paveikia skaitytoją: „O kas mus skiria nuo dirbtinio intelekto – tik jausmai. Visa kita netrukus už mus padarys jis. Galbūt tai dar viena paslaptis, kodėl šis tekstas taip surezonavo.“
Savo išgyvenimus, jausmus, nesėkmes ir sėkmes žurnalistė knygoje padalijo į atskirus skyrius. Ji sako anksti supratusi, kad nei laimė, nei pasisekimas ar pinigai savaime neateina, viskas reikalauja pastangų ir darbo. Nors šiandien daugeliui ji yra žinoma kaip viena ryškiausių žurnalisčių, laidų vedėjų ir prodiuserių, ji sako niekada nebijojusi darbo ir yra išbandžiusi visokių veiklų.
„Esu ir paštininke dirbusi, tik sekėsi nelabai kaip, nes reikėjo keltis labai anksti, 3 val., – nusijuokia. – Arba gal nuo 14 metų dirbau darželyje, beje, su labai mažais vaikais – 1–3-ejų metukų. Ir jų buvo trylika! Nežinau, kaip viena su jais visais susitvarkydavau, bet kažkaip susitvarkydavau. Po dvejų metų, matyt, buvau jau 16-os, gavau vyresnius vaikus. Per jų pietų miegą lakuodamasi nagus sykį supratau, kad jau nebenoriu dirbti darželyje. <...> Darbas man niekada nebuvo nemalonus. Man net bulves kasti gali būti smagu.“
Dešimtmečius televizijai atidavusi žurnalistė šiuo metu daugiausia dirba už kadro, iš eterio ji laikinai pasitraukė ir su knygos pristatymais keliavo po Lietuvą.
Tiesa, ji juokėsi, kad jei televizijos gyvenime neliktų, neprapultų – rengtų priėmimus savo sodyboje, kviestų apžiūrėti ten esantį Sauliaus Pilinkaus pakuočių muziejų ar kitas įdomybes. „Visada galėčiau dirbti aukle, taip pat galėčiau būti geresnė močiutė nei esu, pavyzdžiui, galėčiau pasisiūlyti daugiau laiko skirti jų ugdymui, vežioti po būrelius“, – svarsto E. Mildažytė.
Vis tik ji džiaugiasi, kad šiais interneto ir socialinių tinklų laikais jos vaikai bent kol kas anūkus augina nepiktnaudžiaudami technologinėmis priemonėmis ir mažieji gali patirti gyvenimą. „Kai pagalvoji, šiandieniniams tėvams užkraunama milžiniška atsakomybė. Visada sakiau, kad jei mums būnant tėvais būtų buvę tokie reikalavimai, tėvystės teises būčiau praradusi keturis kartus. Tie mūsų vaikai augo kaip žolė.
Šiandien vaikas turi tik privilegijas ir teises, o tėvai – tik pareigas. Bet iš tiesų taip neegzistuoja nei šeima, nei visuomenė. Jei vaikas turi teisių, turi turėti ir pareigų bei atsakomybių, o tėvai turi turėti priemonių, kaip tų atsakomybių išsireikalauti. Negali būti tik saldu“, – sako TV laidų vedėja.
Knygoje ji aprašo ir savo motinystės patirtis. Nors tuo metu jau buvo žinoma diktorė, gyveno namuke, kuriame patogumų trūko, pvz., skalbti drabužius tekdavo vandens kolonėlėje lauke. „Visko buvo, sunkumų buity, Sausio 13-oji, blokada ir t. t., nepaisant to, buvau įsimylėjusi ir auginau pirmagimę dukrą, nuo kurios buvau visiškoje euforijoje“, – prisimena E. Mildažytė, savo vaikus vadinanti pačiu didžiausiu gyvenimo pasiekimu.
Pasiekimu žurnalistė laiko ir tai, kad jai sekasi šeimos ir bičiulių santykius koordinuoti taip, kad visi būtų laimingi ir jaustų pasitenkinimą laiką leisdami kartu. „Kad visad susikalbame ir net išlaikydami distanciją ir nebūtinai žinodami vienas kito nuomonę visais klausimais, jaučiame bendrystę. Svarbu žinoti, kad esi ne viena ir tavo buvimas kažkam yra svarbus, kaip ir tau svarbus kito buvimas.
Profesinės sėkmės džiugina, ypač kol jų sieki. Ką nors surengi, padarai, pasidžiaugi ir žiūrėk – jau vėl galvoji, ką sukurti ar padaryti. Vis tik aš labiau vertinu santykius, meilę, bendrystę“, – patikino E. Mildažytė, mintyse jau rezganti naujus planus ir projektus, o kiek anksčiau LRT.lt užsiminė galvojanti ir apie sugrįžimą į ekranus.
