„Man tai buvo pirma tikra ir labai aistringa meilė. Su visais jai priklausančiais atributais. Tik eilėraščių nerašiau. Bet keldavausi anksčiausiai, kad nuvažiuočiau pas mylimąjį ir pirma jam pasakyčiau „Labas rytas“, – knygoje „Pelynų medus“ santykius su pirmuoju vyru prisiminė žurnalistė Edita Mildažytė. Dalijamės knygos ištrauka, kur šis E. Mildažytės gyvenimo tarpsnis – išsamiau.
„Tai yra kelionė per skirtingus gyvenimo etapus, kartais labai šviesius, kartais – itin skausmingus, o kartais spaudžiančiais šypseną. „Esu, kokia esu – ir linksma, ir liūdna, ir teisi, ir neteisi, ir kalta, ir šventa – visokia. Nieko nemelavau ir neslėpiau. Knygoje esu tarsi nuoga“, – pristatydama knygą „Pelynų medus“ LRT.lt sakė E. Mildažytė.
Dar pirmuosiuose knygos puslapiuose ji prisipažįsta, kad atsiverti nelengva. „Net labai skauda. Bet aš vis tiek tai darau. Nes jeigu tau lengva, vadinasi, nieko vertas tavo atvirumas. <...> Man svarbu būti sąžiningai – sau ir kitiems“, – patikino ji, vesdama skaitytojus į savo prisiminimus ir sakė, kad jos gyvenime būta tokių gražių dalykų, kad būtų nuodėmė jų nepapasakoti.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
3 dalis
Šita meilė prilygo proto aptemimui...
Buvau iki ausų įsimylėjusi ir norėjau pabėgti iš namų. Tuo metu vienintelis legalus būdas tai padaryti buvo ištekėti.
Jau draugavom su Gintautu Petroniu, būsimu pirmuoju mano vyru. Vieną naktį negrįžau namo – likau nakvoti pas jį. O tai buvo kategoriškai draudžiama! Be santuokos gyventi su vyru mama jokiu būdu nebūtų leidusi, todėl dieną, kai jos ir patėvio nebuvo namie, drauge su Gintu atvažiavau susirinkti daiktų. Paskambinau mamai į darbą pasakyti, kad išsikraustau.
Suprasdama, kad pati manęs nesuvaldys, ji paskambino savo mamai, mano močiutei, – seneliai tada gyveno per vieną stotelę. Aš kraunu daiktus, Gintas laukia, kai staiga atsilapoja buto durys. Ant slenksčio stovi močiutė: nespėjusi įsidėti dantų plokštelės, su persikreipusia skarele ant galvos ir prasegtu rankinuku rankoje. Ir kad puls tą mano būsimą vyrą:
– Tu, kuily! Kumely! Tu mano mergaitei gyvenimą pagadinsi! Aš tau parodysiu!
Ir kad duos jam, kad duos su tuo rankinuku. O Petronis stovi ir žvengia, nes vaizdas tikrai komiškas.
Tąkart taip ir neišsikrausčiau.
– Ištekėsi, tada ir išeisi. Tu čia man nevaikščiosi pirmyn atgal, – paauklėjo močiutė.
Su Petroniu mus supažindino. Ėjau į darbą „Lietuvos“ viešbutyje, bet tąkart kažkodėl ne per apatinį įėjimą, o per centrinį. Susitikau pažįstamą, jis pristatė draugą:
– Čia – Gintas.
Gintas buvo visas varinis – raudona barzda ir plaukais. Pažvelgiau į jį ir pagalvojau: tai mano vyras. Nežinau, kodėl tokia mintis šovė. Bet tąkart tuo viskas ir baigėsi. O po kurio laiko, buvo turbūt gegužė – toks kvepėjimas, žydėjimas aplink, kai širdis lipa per gerklę, – vėl stoviu toje stotelėje prie universalinės parduotuvės ir laukiu troleibuso namo parvažiuoti.
Gal kokia dešimta ar pusė vienuoliktos vakaro, bet dar šviesu. Žiūriu, važiuoja Petronis – mašinos langai atidaryti. Kaip dabar atsimenu: pašaukiau jį Gintaru, o ne Gintu. Sustojo. Pasisiūlė pavežėti. Kai pajudėjom, paklausė: gal pas jį į Belvederį arbatos?.. Nuvažiavom mes tos arbatos, ir nebegalėjau nuo jo atlipti. Man tai buvo pirma tikra ir labai aistringa meilė. Su visais jai priklausančiais atributais. Tik eilėraščių nerašiau. Bet keldavausi anksčiausiai, kad nuvažiuočiau pas mylimąjį ir pirma jam pasakyčiau „Labas rytas“. Belvederio gatvė Markučiuose buvo ne taip paprastai pasiekiama – trimis autobusais ir dar pėsčiomis. Bet fantazijos ir noro parodyti savo jausmus man niekuomet netrūko.
Gal ne nuo pat pirmos minutės, bet supratau, kad mano jausmas yra labai stiprus. Ar jis buvo abipusis? Negalėčiau tvirtai atsakyti... Manau, kad ne. Gintas buvo dešimčia metų už mane vyresnis ir jau išgyvenęs savo didžiąją meilę. Todėl mano aistringas jaunatviškas įsimylėjimas jam gal buvo net ir juokingas. Bet man šita meilė, tikrąja žodžio prasme, prilygo proto aptemimui. Gintas turėjo daug šviesos, linksmumo, kurio taip norisi jauname amžiuje.
Kiek smagių akimirkų išgyventa: pavyzdžiui, naktį važiuodavom maudytis į ežerą arba galėdavom visą naktį nemiegoti! Bet lygiai taip pat sugalvodavo mane nubausti – neaišku, už ką. Imdavo ir dingdavo su kokiom mergom trims dienoms, neva su draugais... Sakydavau sau: dabar tai jau tikrai neatleisiu! Bet visada atleisdavau. Nepajėgiau neatleisti. Labai gerai suprantu tą paralyžiuojantį bejėgiškumą, kai tavo jausmai stipresni už valią. O aš visada buvau lyg esencija – viską giliai jaučiantis ir išgyvenantis žmogus. Niekada nebuvau drungna. Todėl nepajėgiau truputį mylėti ar truputį draugauti. Viską dariau pilna koja, kaip sako šokėjai.
Trečio kurso pradžioje, rudenį, ištekėjau. Ženijomės mes ketvirtadienį. Iš ryto nuėjau susišukuoti, ir man taip sugarbiniavo plaukus, kad atrodžiau kaip sena boba, todėl grįžusi namo pas mamą dar ploviau galvą. O Gintas vėlavo manęs pasiimti... Pas mamą tuo metu buvo atėjusi jos draugė Stasė.
Ir papasakojo istoriją, kaip vestuvės jau buvo suruoštos, nuotaka pasipuošusi, o jaunikis ėmė ir neatvažiavo. Jaunoji nuėjo į kitą kambarį ir ant kaproninės kojinės pasikorė. Mama, žiūriu, tik kiša visas kojines giliau į spintą... Bet nedaug pavėlavęs Gintas vis dėlto atvažiavo. Su liudininkais, jo draugais, į Santuokų rūmus važiavom vienais žiguliais – susigrūdę visi keturi.
Kodėl tuokėmės? Matyt, aš jį priverčiau. Po vienos tokios istorijos, kai vos per plauką už kito neištekėjau ir neišvažiavau į Kanadą, matyt, buvo rimtas pokalbis ir nutarta, kad tuoksimės. Bet net nepamenu, kaip pareiškimus nešėm. Kodėl ketvirtadienį pasirinkom, irgi nepamenu, gal Gintas norėjo – ramesnė diena.
Puošiausi baltu kostiumėliu – siauru sijonuku ir švarkeliu, kaip dabar madoj. Vėliau tą kostiumėlį dar daug kartų vilkausi eteriui, kai dirbau diktore ir skaičiau žinias. Jokios vestuvinės suknelės nesisiūdinau, nes ir pinigų turėjom ne per daugiausia. Keli mano kursiokai pasveikinti į Santuokų rūmus atvažiavo troleibusu ir dar su savimi vežėsi prašmatnią kėdę – kad fotoateljė būtų gražiau nei ant valdiškos.
Pirma susirašėm, o tada pėsčiomis nusileidom į senamiestį – buvo labai gražus oras, nors ir spalio 22-oji. Nuėjom į Šv. Mikalojaus bažnyčią dar kartą susituokti. O priešais buvo juvelyrinė parduotuvė, ir Gintas ten nupirko man perlinius auskarus – labai gražius, labai jų norėjau. Ir dar žiedą. Tuos auskarus tebenešioja mūsų dukra. Aišku, bažnytinės santuokos reikėjo man, ne Petroniui – jis niekada nevaidino religingo, o aš juk tekėjau, kaip buvau sau pasižadėjusi, pirmą ir paskutinį kartą. Kadangi vestuvių „projektas“ buvo mano, tai jaunikis sutiko su visomis jo detalėmis.
Dar viena priežastis, kodėl Petronis man taip patiko, buvo jo vidinė laisvė ir nepriklausomumas. Jis siuvo džinsus ir pardavinėjo juos tuo metu nelegaliais būdais kaip neva atvežtus iš užsienio. Dar buvo užėjusi aksominių suknelių mada – jų buvo galima parduoti brangiai ir neribotus kiekius, nes parduotuvėse nieko gražaus negalėjai rasti. Siuvo ir madingas kelnes iš lietpaltinės medžiagos, pašiltintas, su flanele.
Paskui atėjo garintų džinsų mada. Buvo sudaryta tikra gamybos grandinė – vieni siuvo, kiti garino, treti pakavo... Aš tuos džinsus markiruodavau ir prosindavau. Ir esu keliskart važiavusi į Minsko turgų jų parduoti. Tais laikais Gintas buvo tikrai pasiturintis žmogus, tik to nebuvo galima demonstruoti. 1986–1987 metais tokius verslininkus vadino farsovščikais – nelegaliais prekeiviais vakarietiškais drabužiais ar muzika. Žodis „farsovščikas“ kilo nuo „farsa“ – persų kalboje taip vadino prekeivius. Pogrindinis Ginto gyvenimas man atrodė labai žavus ir audrino fantaziją. Dabar suprantu, kad taip jis savotiškai priešinosi sovietinei sistemai, nepakluso jai. Nekentė ir principingai joje negyveno – tik protestavo ne politinėmis priemonėmis, o ekonominėmis.
Atsikrausčiusi į mažą vyro butuką Belvederio gatvėje, labai ilgai neturėjau kur susidėti savo drabužių, nes viskas buvo užimta ir užkrauta audiniais. Skalbėja „Lietuvos“ viešbutyje jau nebedirbau, bet dar studijavau ir dirbau diktore televizijoje, o laisvu laiku padėjau vyrui jo veiklose. Petronis tuo metu statė namą – nuolat reikėjo pinigų. Jis uždirbo pinigų savo tikslams, bet tai neturėjo nieko bendro nei su manimi, nei su po kurio laiko gimusiais vaikais. Auginau juos iš to, ką pati uždirbau, nes Petronio uždarbiai plaukė į namo Olandų gatvėje statybas.
Jau vien dėl to, kad nuėjau į diktorių atranką, namie kilo baisus konfliktas. Turbūt labiausiai Petronį nervino, kad diktorės darbas toks viešas. Juk jis iš esmės gyveno slaptą gyvenimą, o mane pažinojo pusė miesto. Buvo dar ir labai pavydus, nors niekada to nepripažino.
Belvederio gatvėje gyvenom dvidešimt aštuonių kvadratinių metrų butuke. Kriauklė su šaltu vandeniu buvo virtuvėje. Vienas tualetas – kiaurai perpučiamoje palėpėje, kitas – kieme, tokiame tvartelyje. Paprastai kalbant, butas buvo be patogumų. Nors kaip tais laikais Markučiuose tai buvo geras būstas, nes jame jau buvo įvestas vandentiekis. Mazutu ar anglimi kūrenamą pečių užkurdavom, kai vamzdžiuose pradėdavo šalti vanduo. Tame butuke tilpo viskas: ir lovos, ir dirbtuvės, vėliau dar ir du vaikai...
Vos pradėjusi dirbti diktore apsižiūrėjau, kad televizijoje yra visko: ir skalbimo mašinų, ir dušų, ir siuvykla su kirpykla. Kiekvieną rytą atvažiavusi į darbą išsimaudydavau po dušu ir tada eidavau diktoriauti. Arba važiuodavau į viešąją pirtį Subačiaus gatvėje, jos jau nebelikę. Tarp kitko, maudytis pirtyje mane išmokė romų moterys. Būdavo, išeinu įkaitusi ir svaigsta galva. Kartą tai pamačiusi viena sena romė suėmė mane už plaukų ir pakišo po lediniu tekančiu vandeniu:
– Pilk vandenį ant pakaušio greičiau!
Iš tikrųjų, jeigu pili vandenį ant momens, galva nesvaigsta, kraujagyslės susitraukia, spaudimas susireguliuoja.
Po trejų metų, 1990-ųjų rugsėjį, gimė Rūta. Gyvenom be vonios, todėl retkarčiais nuveždavo vyras, o kartais tarp maitinimų pasiguldydavau dukrą į vežimėlį ir per sniegus nusistumdavau iki Lazdynų – pas mamą bute išmaudydavau, pamaitindavau ir tuo pačiu keliu grįždavau į namus Belvederio gatvėje.
Kai Rūtai buvo aštuoni mėnesiai, pradėjau lauktis Domo. Kiek sveikatos turėjau! Matyt, todėl kad visą paauglystę sportavau – už tai turėčiau padėkoti mamos vyrui Leonui. Aišku, anuomet baisiai nesinorėjo, sporto tiesiog nekenčiau, nors dabar objektyviai suprantu, kad tai buvo labai vertinga patirtis. Buvau stipri, eikli, patvari ir savęs negailėjau. Galėjau eiti basa per sniegą – nieko man neatsitikdavo. Ir vaikai mano tokie pat augo.
Būdavo, einu prie kolonėlės skalbti: Domą išsivežu su vežimu, o po pusvalandžio Rūta su pižama ateina per sniegą basa. Atsibudusi mamos nerado, durys praviros, tai pati atėjo... Šalta būdavo tame mūsų silikatinių plytų namuke: aš sėdžiu su vilnonėmis kojinėmis, dviem megztiniais, o vaikai tokiame ilgame koridoriuje ant linoleumo papila vandens, nusirengia nuogi ir čiužinėja ant pilvo. Ir nesuserga!
Per 1991-ųjų sausio įvykius Rūtai buvo trys mėnesiai. Iki šiol siaubas apima prisiminus... Buvo sausio 12-oji – viskas lyg aprimę, laukta delegacijos iš Maskvos, kuri turėjo sureguliuoti padėtį. Atrodė, viskas išsispręs geruoju. Bet delegacija nusileido Minske. Tą vakarą žmonės vėl rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos laužų, prie Televizijos bokšto... Buvau pas mamą Lazdynuose, susiruošiau namo. Sesė Audra, kuriai tada buvo keturiolika, nusprendė palydėti mane. Prie bokšto sako:
– Edita, aš čia pabūsiu – visi šoka, dainuoja...
Grįžau į Belvederį. Vakare įsijungiu televizorių, paskui radiją – vis baisiau darosi. Kai nuo bokšto pradėjo vežti sužeistuosius, kai ėmė skelbti, kad tarp jų yra ir mergaičių, maniau, prakeiksiu save, jei sesei kas nutiko... Kas įdomiausia, mano Rūta žiauriai rėkdavo – nemiegojo visiškai. Buvo išrėkusi bambą taip, kad po tris penkių kapeikų monetas klijuodavau, kad išvis neišlėktų. O tąnakt miegojo kaip angelas, visiškai ramiai. Iš mano mokyklos trys jaunuoliai tada žuvo. Su šviesaus atminimo Vidu Maciulevičiumi viename suole mokykloje sėdėjom, abu gyvenom visai prie Televizijos bokšto.
1990–1993 metus atsimenu kaip be galo sunkius: vaikai maži, namo statytis nėra iš ko, infliacija kosminė, banditizmas aplinkui baisus. Dar blokada, dujų nėra, o mes ir maistui gaminti, ir vandeniui pasišildyti naudojom suskystintųjų dujų balionus. Tik po kurio laiko žmonės pramynė takus į Baltarusiją – per miškus dujų balionų atveždavo. Bet reikėjo išgyventi čia ir dabar, tai kieme pasidariau tokią pamūrovką – iš plytų susidėjau pečiuką, uždegdavau kelias malkas ir ant jo virdavau valgyti ar kaitindavau vandenį išsiskalbti, vaikus nuprausti. Laimei, tai truko trumpai – gal kokią savaitę, kol vyras gavo dujų balioną.
Su klasioke Rūta, kuri gyveno netoliese Paupy, dalijomės vištų auginimo patirtimi ir net kiaulę kartu skerdėm. Parsivežėm gyvą paršą, kaimynas atėjo, padūrė, o mes tąsėm tą paršą po visą kiemą, iškruvinom viską... Bet susitvarkėm – pridarėm visokių paštetų, dešrų, vyniotinių. Su ta Rūtka prisiauginom ančių ir vištų – ilgai jas laikėm, kad būtų Kalėdoms. Nors tie paukščiai apšiko visus pečius ir konservus sklepe...
Žiemą pradėjom pjauti po dvi antis ir po dvi vištas. Nupešėm jas, apvirėm, kaip pagal receptūrą reikia, ir nuvežėm tokiai bobai į Žvėryną išrūkyti. Kaip dabar atsimenu: kur ant kampo „Iki“ parduotuvė ir troleibusų žiedas, šalia ta boba gyveno ir rūkydavo dešras, mėsas. Mes, pačios dvi jaunos vištos, nuvežam tuos savo užaugintus paukščius. Atvažiuojam pasiimt po dienos ar dviejų. Atiduoda mums balandžio didumo prasmirdusius nuodėgulius.
– Susitraukė, žinokit, rūkant, – paaiškina.
Matyt, gražūs tie mūsų paukščiai buvo, tai pakeitė į kažkokias stipenas. Kaip aš tada žliumbiau... Esu taip žliumbusi gal kartą vaikystėje, kai pamečiau piniginę su trim kapeikom, – važiavau bandelės pirkti, matyt, kažkas troleibuse ištraukė. Teta Regina iš Suomijos buvo parvežusi tokią geltoną su Mikimauzu. Taip gailėjau tos piniginės ir trijų kapeikų, kad eidama namo verkiau net pasikūkčiodama.
Nesu iš tų, kuriuos galima pagąsdinti kokiomis nors sankcijomis ar blokadomis. Jei ko nors trūks, perplėšiu suknią į dvi dalis ir pasidarysiu maudymosi kostiumėlį. Mane traumuoja tik neteisybė ir akivaizdus melas. Kai premjeras Andrius Kubilius turguje įvedinėjo kasos aparatus, jį taip apstaugiau:
– Ar kada esi turguje stovėjęs?!
Tuo metu su Andriumi Kubiliumi bendravom šeimomis. Jis tikrai mokėjo išklausyti ir kitą nuomonę.
– Ar esi bandęs užsidirbti?! Kai prirenki viedrą slyvų, autobusu nuveži iki turgaus, susimoki ir už bilietą, ir už prekybos vietą. Tada apsižiūri, kiek kainuos tau tas slyvas išparduoti. Ką parduodi, ko ne ir tada dar autobusu grįžti namo. O iš ryto vėl važiuoji... Pabandyk, tada žinosi, kaip atrodo darbas turguje ir kokie ten pelnai. Ir kokių ten kasos aparatų reikia. O kioską, po galais, esi turėjęs?.. – Ilgai jam tada dėsčiau.
Po to pokalbio, kai žurnalistai net neklausdavo, Kubilius skubėdavo pasakyti, kad kiosko nėra turėjęs.
