Lenkijos mokslininkė dr. Joanna Jurga – erdvių dizainerė, tyrėja ir lektorė, besidominti erdvių, stiprinančių saugumo jausmą ir psichologinį komfortą, kūrimu, visus žmogaus pojūčius veikiančiu sinesteziniu dizainu bei neuroarchitektūra. Ji teigia, kad gražios erdvės nebūtinai žmogų veikia palankiai, o interjero poveikis mums kur kas didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Be to, J. Jurga yra kosmoso misijų bandytoja Žemėje – vadovavo ir dalyvavo dviem simuliuotoms kosminėms misijoms Lunares Habitat stotyje. Ši patirtis paskatino gilintis į ekstremalių sąlygų ir izoliacijos poveikį žmogui.
Dr. J. Jurgos projektai remiasi biologija, psichologija ir realiais žmogaus poreikiais. Dėstydama School of Form/SWPS universitete, ji akcentuoja atsakingą, į žmogų orientuotą, erdvių projektavimą. Daug dėmesio skiria analizei apie miego, komforto, akustikos, šviesos, tekstūrų ir kitų mikroelementų įtaką žmogaus savijautai skirtingose erdvėse.
Ji yra startuolio KOTA – dirbtinį intelektą erdvės optimizavimui naudojančios programėlės – bendrakūrėja. Joanna dalyvauja moksliniuose tyrimuose, tarptautiniuose festivaliuose (tarp jų Łódź Design Festival, Dutch Design Week), yra konkursų finalistė ir dizaino konkursų vertinimo komisijos narė.
– Jūsų darbas jungia neuromokslą, architektūrą ir žmogaus patirtį. Kas jus asmeniškai atvedė prie neuroarchitektūros temos?
– Daugelį metų dirbdama praktikuojančia dizainere, pradėjau kelti klausimą, kas iš tiesų sieja visas vidaus erdves. Man buvo įdomu suprasti, kokie konkretūs veiksniai lemia žmogaus komfortą, nepriklausomai nuo estetinio stiliaus. Pajutau, kad tai, ar erdvė yra industrinė, ar rustic interjero stiliaus, nėra svarbiausias aspektas – tikrąjį poveikį lemia akustika, natūrali šviesa, oro kokybė ir medžiagos.
Interjero stilius nėra svarbiausias aspektas – tikrąjį poveikį lemia akustika, natūrali šviesa, oro kokybė ir medžiagos.
Šie elementai sukelia konkrečias fiziologines reakcijas ir gali padėti susikaupti arba atsistatyti. Mano tikslas buvo optimizuoti aplinką per fizinius ir biologinius stimulus. Siekiau ištirti ir susisteminti universalius principus, kurie erdvėje sukuria saugumo jausmą. Šios paieškos galiausiai tapo mano doktorantūros darbo tyrimo pagrindu.
– Dažnai erdves vertiname pagal „grožio“ kriterijų. Tačiau jūsų tyrimai rodo, kad gražu ne visada reiškia palanku žmogui. Kodėl?
– Pirmiausia, grožis yra subjektyvus – jį formuoja mūsų kultūrinė aplinka, patirtys ir individualūs prioritetai. Be to, daugiau nei 150 metų gyvename tarsi „regos diktatūroje“. Apie 80 proc. informacijos suvokiame per regėjimą, tačiau akys dažnai mus klaidina.
Paviršius gali vizualiai priminti medį ar metalą, tačiau tikrasis jo poveikis atsiskleidžia per prisilietimą ar garsą. Būtent šie jutiminiai aspektai lemia mūsų komfortą. Galime sukurti estetiškai įspūdingą miegamąjį, tačiau jei čiužinys nepatogus, oras tvankus, o erdvę užlieja gatvės šviesa, kokybiškas poilsis tampa neįmanomas.
Tikroji savijauta priklauso ne nuo vizualinės harmonijos, bet nuo to, kaip erdvė veikia mūsų biologiją ir visus mūsų pojūčius, ir tai yra daugiau, nei gali matyti akys.
Paviršius gali vizualiai priminti medį ar metalą, tačiau tikrasis jo poveikis atsiskleidžia per prisilietimą ar garsą.
– Kokie architektūriniai sprendimai, jūsų nuomone, labiausiai veikia žmogaus nervų sistemą?
– Vienas svarbiausių, tačiau dažnai ignoruojamų veiksnių, ypač gyvenamuosiuose namuose, yra akustika. Tai apima durų ir langų konstrukcijas, sienų storį, erdvių išdėstymą ir medžiagas. Dažnai matome erdves, interjerus su kietais apdailos medžiagų paviršiais ir atviro išdėstymo planu, kurie tik dar labiau sustiprina aidą ir trikdo koncentraciją. Toks akustinis diskomfortas ne tik apsunkina susikaupimą, bet ir blogina miego kokybę.
Kitas itin svarbus veiksnys yra vizualinis ryšys su gamta ir žaliosiomis zonomis. Moksliniai tyrimai rodo, kad buvimas šalia gamtos reikšmingai mažina kortizolio, pagrindinio streso hormono, lygį kraujyje. Tai veikia kaip natūralus apsauginis mechanizmas nuo lėtinio streso ir padeda stabilizuoti žmogaus nervų sistemą.
Būtent gebėjimas valdyti nematomus veiksnius, pavyzdžiui, garsą, ir sąmoningai integruoti natūralius elementus, daro vieną stipriausių poveikių žmogaus nervų sistemos stabilumui ir bendrai savijautai.
– Ar galite pateikti pavyzdį, kaip nedidelis pokytis erdvėje reikšmingai pagerino žmonių savijautą?
– Vienas pavyzdžių – akustinių panelių integravimas atviro planavimo biuruose. Tai labai pagerina koncentraciją ir komfortą. Taip pat svarbus sprendimas yra atsisakyti tradicinių mokyklos skambučių – jų aukšto dažnio garsas gali sukelti streso reakciją, ypač jautresniems žmonėms.
Dar vienas svarbus veiksnys – apšvietimas. Šiltesnės spalvinės temperatūros šviesa, ypač miegamosiose erdvėse (apie 2700K), padeda reguliuoti cirkadinius ritmus ir pagerina miego kokybę.
– Kaip architektūra gali padėti žmogui atsistatyti po nuolatinio streso?
– Architektūra gali tapti galingu atsistatymo įrankiu, jei remiasi neuromokslo, biologijos bei antropologijos principais ir įžvalgomis. Turime nustoti vertinti pastatus tik kaip estetinius objektus ir pradėti suvokti juos kaip aplinką, kuri tiesiogiai veikia žmogaus psichologinę ir fiziologinę būseną.
Erdvės, kurios padeda jaustis geriau, yra tos, kurios neperkrauna mūsų dėmesio, leidžia kūnui atsipalaiduoti ir grįžti į natūralią pusiausvyrą.
Architektūra, interjero dizainas turi būti kuriami suprantant, kad kiekvieno žmogaus nervų sistema yra skirtinga ir į aplinką reaguoja savaip. Erdvės, kurios padeda jaustis geriau, yra tos, kurios neperkrauna mūsų dėmesio, leidžia kūnui atsipalaiduoti ir grįžti į natūralią pusiausvyrą.
Tai gali būti suprojektuota erdvė pasitelkiant akustines priemones, švelnesnė šviesa ar aiškesnė, ramesnė erdvės struktūra. Kai projektuojame suvokdami tikruosius žmogaus poreikius, architektūra ir interjero dizainas tampa ne tik fonu, bet ir aktyvia gyvenimo dalimi, padedančia mums nurimti ir jaustis geriau.
– Ar erdvės, kuriose gyvename, gali veikti senėjimo procesą ir ilgaamžiškumą?
– Erdvės ne tik daro mums įtaką – jos daro ją nuolat ir labai stipriai. Miego kokybė ir mūsų gebėjimas atsistatyti tiesiogiai veikia tai, kaip greitai mes senstame. Aplinka, kurioje gyvename, tiek miesto mastu, tiek mūsų kasdienėse gyvenamosiose erdvėse, formuoja tai, kaip funkcionuojame šiandien ir kaip funkcionuosime po dešimtmečių.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, vien aplinkos triukšmas yra reikšmingas veiksnys, darantis įtaką sveikatai ir mirtingumui, ypač urbanizuotose teritorijose. Tačiau svarbus ne tik triukšmas. Mūsų ilgaamžiškumą formuoja ir konkretūs architektūriniai bei urbanistiniai sprendimai – galimybė kasdien matyti gamtą, miestai, kurie skatina judėti, ir erdvės, kurios padeda kurti socialinius ryšius.
– Kaip vertinate šiandienę architektūrą neuroarchitektūros požiūriu?
– Šiuolaikinės architektūros ir interjero dizaino kokybė šiandien yra labai nevienalytė. Matome aiškų skirtumą tarp projektų, kurie kuriami remiantis vien vizualinėmis tendencijomis, ir tų, kuriuose pirmenybė teikiama žmogaus savijautai.
Daugelis šiandien kuriamų interjerų projektuojami tarsi per instagramo filtrą – jie pritaikyti socialiniams tinklams ir tam, kad gerai atrodytų telefono ekrane. Kadangi socialiniai tinklai tapo pagrindine architektų ir dizainerių savęs pristatymo platforma, vizualinis įspūdis dažnai nustelbia tai, kas iš tiesų svarbu, bet nematoma. Tokie elementai, kaip medžiagų pojūtis ar akustinis komfortas, kurie yra esminiai žmogaus nervų sistemai, fotografijoje lieka nepastebimi.
Daugelis šiandien kuriamų interjerų projektuojami tarsi per instagramo filtrą – jie pritaikyti socialiniams tinklams ir tam, kad gerai atrodytų telefono ekrane.
Kita vertus, pats faktas, kad šiandien kalbame apie neuroarchitektūrą, rodo, jog ši sritis sparčiai auga. Vis daugiau profesionalų ieško šių žinių, net jei jos nebuvo jų formaliojo išsilavinimo dalis. Stebime vis daugiau projektų, kuriuose sąmoningai atsižvelgiama į žmogaus pojūčius ir nervų sistemos veikimą.
Šis augantis architektų, dizainerių ir nekilnojamojo turto vystytojų sąmoningumas yra labai svarbus pokytis. Judame link laikotarpio, kuriame architektūra bus vertinama ne tik pagal tai, kaip ji atrodo, bet ir pagal tai, kaip ji veikia žmogų ir kaip joje jaučiamės.
– Kiek architektai, interjero dizaineriai yra atsakingi už žmogaus emocinę būseną?
– Manau, kad architektai ir interjero dizaineriai yra atsakingi maždaug 40–50 proc. už žmogaus emocinę ir fiziologinę būseną. Tai reiškia, kad architektūra turėtų būti laikoma socialinės atsakomybės profesija. Mes ne tik kuriame pastatus – mes darome tiesioginę įtaką žmogaus savijautai.
– Ar galime sakyti, kad architektai, dizaineriai kuria ne tik erdves, bet ir žmogaus būsenas?
– Iš tiesų taip buvo visada – tai nėra tik pastarųjų metų tendencija. Nuo pat momento, kai žmonės pradėjo kurti pirmąsias pastoges ir suprato, kad urvas, o vėliau ir namai, gali suteikti saugumą, mūsų kuriamos erdvės pradėjo formuoti tai, kaip mes jaučiamės ir funkcionuojame.
Architektūra niekada nebuvo neutralus fonas. Nuo pat pradžių erdvės, kurias kuriame, veikė mūsų biologinius ritmus, saugumo jausmą ir psichologinę būseną. Šiandien mes tiesiog turime mokslinius įrankius, leidžiančius išmatuoti ir suprasti tai, kas iš tiesų yra sena ir fundamentali tiesa: mes projektuojame ne tik sienas – mes kuriame pačią žmogaus patirtį.
Tikrasis komfortas atsiranda ne tada, kai erdvė atrodo gerai, o tada, kai ji jaučiasi saugi mūsų kūnui ir raminanti mūsų nervų sistemai.
– Kokia svarbiausia mintis, kurią žmonės turėtų suprasti apie erdves?
– Svarbiausia suprasti, kad erdvė niekada nėra neutrali. Ji nuolat veikia mūsų kūną, sukelia fiziologines reakcijas ir formuoja emocinę būseną. Egzistuoja aiškus priežasties ir pasekmės ryšys: pastatas yra veiksmas, o žmogaus savijauta – jo rezultatas.
Svarbiausia tai, kad šias reakcijas galima sąmoningai formuoti. Suprasdami tai, mes, kaip specialistai, įgyjame galimybę arba reikšmingai pagerinti, arba, priešingai, pabloginti žmogaus gyvenimo kokybę tose erdvėse.
– Kurie pojūčiai yra svarbiausi, bet dažniausiai ignoruojami architektūroje?
– Svarbiausi mūsų gerovei yra lytėjimas ir klausa. Lytėjimas yra vienintelis pojūtis, be kurio negalime gyventi – tai mūsų pirminis ryšys su fiziniu pasauliu ir pirmasis saugumo šaltinis. O štai klausa veikia visiškai nepriklausomai nuo mūsų valios – ji išlieka aktyvi net miegant.
Mes galime užsimerkti prieš nepatrauklų pastatą, tačiau negalime „išjungti“ savo odos, kad nejaustume šaltos, sterilios medžiagos, ar „išjungti“ klausos, kad negirdėtume stresą keliančio netinkamai suprojektuotos erdvės garso.
Tikrasis komfortas atsiranda ne tada, kai erdvė atrodo gerai, o tada, kai ji jaučiasi saugi mūsų kūnui ir raminanti mūsų nervų sistemai. Jei norime kurti erdves, kurios iš tikrųjų palaiko žmogų, turime pradėti projektuoti galvodami ne tik apie tai, ką matome, bet ir apie tai, ką liečiame bei girdime.
Dovilė Urbonavičiūtė
