Patyčios: neįveikta ir žmogų pakertanti problema

Menkas pasitikėjimas savimi ir kitais, prastesnis išsilavinimas, ne tokia sėkminga karjera, specialistų pagalbos poreikis – dažnai tai apibūdina suaugusįjį, kuris vaikystėje patyrė pasikartojančias patyčias. Jos nelieka tarp mokyklos sienų ar socialiniuose tinkluose, bet skaudžiai ir ilgam paveikia žmogų. 

Patyčios ne tik mokykloje, bet ir internete jau daugelį metų itin opi šalies problema, stokojanti jos mastą atliepiančio visuomenės ir valdžios dėmesio. Patyčios paveikia ne tik emocinę gerovę, bet ir šalies finansus: specialistų, išmokų, švietimo sistemą. Pavyzdžiui, Švedijos organizacija „Friends“ skaičiuoja, kad vieneri patyčių metai per 30 metų švedų visuomenei gali kainuoti apie 17,5 mlrd. kronų (1,66 mlrd. eurų) – tai bendras ilgalaikės žalos įvertinimas.

Vasario 10-oji – saugaus interneto diena. Tai gali būti gera proga su vaikais pasikalbėti, kokius gyvenimus jie gyvena ir ką patiria virtualiame pasaulyje – ar nesityčioja iš kitų ir patys nėra tapę patyčių aukomis.

Statistika – tik realių duomenų viršūnėlė

Kasmet Ryšių reguliavimo tarnyba sulaukia per 100 pranešimų būtent apie patyčias ir smurtą kibernetinėje erdvėje, beveik pusė jų pasitvirtina. Tačiau „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė sako, kad statistika realybės neatspindi. Mat vaikai dažnai nepasisako apie patiriamas patyčias, o tėvai ne visada tokius atvejus registruoja.

„Patyčių situacijose labai svarbu nenugalinti vaiko ir spręsti kartu. Tai nereiškia, kad mes viską darysim taip, kaip vaikas norės. Jeigu vaikas norės, kad nesakytume mokykloje, mes turėsime jam paaiškinti, kad taip negalime, nes reikia tau padėti. Ir mokykla turi žinoti apie šią situaciją. Bet vis dėlto labai svarbu, kad nesileistume į konfliktus, nepradėtume skambinti kitiems tėvams. Vaikai gali labai bijoti, kad mes sužinoję aiškinsimės su kitais tėvais, kils dar didesnis konfliktas, o jie liks dar pavojingesnėje situacijoje“, – sako E. Tamulionytė.

Socialiniai tinklai, lyčių stereotipai | „Shutterstock“ nuotr.

Anot specialistės, labai svarbu tėvams sužinojus patyčių faktą, prie vaiko reaguoti kaip galima ramiau, kad jis nebijotų atsiskleisti. „Kai mes jau sužinome, labai svarbu nepamiršti kvėpuoti. Nuo to labai priklauso, ar toliau mums seksis padėti vaikui. Jeigu mes per karštai sureaguosime, labai susijaudinsime, pulsime iš karto spręsti, tai greičiausiai be šansų bus padėti. Tuomet vaikas mums gali neatsiverti, mums gali nepavykti pasikalbėti, kad gerai išsiaiškintume visas detales. Norėdami padėti, turime detaliai žinoti, kas vyksta, reaguoti ramiai ir savo reakcija neatbaidyti vaiko, kad jis su mumis toliau kalbėtų“, – pataria specialistė.

Įkalčių rinkimas – itin svarbus

Vaiko teisių atstovė Alina Žilinaitė pabrėžia, kad vaikai iki galo neįvertina, kiek ir kokios informacijos galima pasakyti viešai. „Vaikai nesupranta, kad vieną kartą soctinkluose parašyta užgauli žinutė ne tik gali įskaudinti kitą žmogų, tačiau ji ten liks ilgą laiką ir pasekmės gali lydėti visą gyvenimą. Vaiko teisių gynėjai tikrai sulaukia skambučių iš vaikų, kurie prašo padėti dėl patyčių. Patyčios neretai būna orientuotos į vaiko išvaizdą. Vaikai pasakoja, kad tyčiojamasi dėl kūno sudėjimo, dėl plaukų, šukuosenos. Taip pat būna patyčių dėl vaiko socialinės padėties, dėl nepriežiūros“, – vardija A. Žilinaitė.

Socialiniai tinklai | AP nuotr.

Tėvai, sužinoję, kad jų atžalos patiria patyčias, turėtų kreiptis į mokyklą, jei šis elgesys susijęs su mokslo aplinka. Jei patyčios plinta internete ir nėra susijusios su klasės arba mokslo draugais, reiktų kreiptis į platformas, kuriose patyčios fiksuojamos bei Ryšių reguliavimo tarnybą arba vaiko teisių specialistus. Kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė E. Tamulionytė pabrėžia, kad itin svarbu fiksuoti visus įkalčius ir jų neištrinti, jei tai ne įžeidimas, o įstatymo pažeidimas. Patariama vaizdus nusifotografuoti, kad matytųsi datos ir laikas, video persifilmuoti, viską smulkiai ir atidžiai dokumentuoti ir netrinti. Surinktą informaciją, priklausomai nuo jos pobūdžio, pateikti mokyklai arba policijai.

Socialinių tinklų pinklės

Vis daugiau šalių uždraudžia arba diskutuoja apie socialinių tinklų uždraudimą iki tam tikro amžiaus. Vaiko teisių gynėjai pabrėžia, kad socialiniuose tinkluose daugiau laiko leidžia tie vaikai, kuriems trūksta užimtumo.

Socialiniai tinklai | AP nuotr.

„Pasirūpinkite, kad vaikas neįsitrauktų į gyvenimą socialiniuose tinkluose per anksti. Pavyzdžiui, „Facebook“, „Instagram“ tinkluose šis amžius yra 13 metų. Tad labai svarbu tai paaiškinti vaikui, neregistruoti jo socialiniuose tinkluose anksčiau, nei yra leidžiama. Juk ir amžiaus limitas pasirinktas ne atsitiktinai, o siekiant apsaugoti vaikus“, – sako A. Žilinaitė.

Patariama padėti vaikui suprasti, kas yra asmeninė informacija ir kodėl jos negalima atskleisti už ekrano esantiems žmonėms. Tėvai raginami priminti vaikui, kad vardas, pavardė, asmens kodas, prisijungimai prie paskyrų, šeimos dienotvarkė, gyvenamosios vietos adresas ir panašiai yra duomenys, kuriais nesidalijama internete.

Alina Žilionytė | Asmeninio albumo nuotr.

„Vaikas turi suprasti, kad viskas, kas patenka į internetą, ten ir lieka visam laikui. Ne mažiau pavojinga, kad gali akimirksniu pasklisti. Pasirūpinkite, kad vaikas atsakingai elgtųsi su savo atvaizdu, nesidalytų nuotraukomis internete su nepažįstamais. Taip pat svarbu, kad vaikas kuo anksčiau suprastų, jog socialiniuose tinkluose žmogus gali apsimesti tuo, kuo nėra, pavyzdžiui, suaugęs žmogus prisistatinėti vaiku. Parodykite realiai, kaip tai veikia, paeksperimentuokite sukurdami paskyrą“, – pataria A. Žilinaitė.

Nerimo ženklai

Anot specialistų, tėvams vertėtų sunerimti, jeigu vaikas vengia naudotis telefonu jiems esant šalia, pyksta, kai tėvai ilgiau yra šalia ir jis negali naudotis kompiuteriu ar telefonu, slepiasi, vengia kalbėti, su kuo bendrauja, pasikeitė vaiko elgesys, jis tapo piktas arba liūdnas ir prislėgtas. Su vaiku reikia kurti ryšį ir reguliariai kalbėti, ką jis veikia internete, kartu prisėdus, jei vaikas leidžia, pasižiūrėti vaiko naudojamas programėles, aptarti, kokius žaidimus jis žaidžia ir su kuo.

Patyčios internete | „Stutterstock“ nuotr.

E. Tamulionytė atkreipia dėmesį, kad vaikai puikiai skenuoja tėvų elgesį ir emocijas, todėl svarbu suprasti, ir kaip šie elgiasi prie atžalų. „Neveikia, kai vienu metu sakoma, kad tu nesityčioki, o kitoje vietoje skleidžiama kažkokia agresija, leidžiama sau pakomentuoti vairuotoją, kuris padarė klaidą kelyje, visokiais epitetais jį išvadinti. Tuomet vaikui sunku suprasti, kuri taisyklė svaresnė – kurią man sako, ar ta, kurią aš matau, kaip elgiamasi? Jeigu man sako, kad tu nesityčioki ir nepravardžiuok, o paskui patys naudoja visiškai nemirkteldami tuos patyčių žodžius, tai aš tada turbūt ir išmokstu, kad svarbiau yra tai, ką daro žmonės, o ne tai, ką man sako“, – apibendrina E. Tamulionytė.

Eglė Tamulionytė | Asmeninio albumo nuotr.

Labai svarbu, kad vaikai nesijaustų paliekami vieni su patyčių našta. Patyrus patyčias patariama kreiptis į sau patikimą suaugusįjį. Taip pat visais klausimais, susijusiais su emociniais sunkumais, galima kreiptis ir nemokamos anoniminės pagalbos į ekspertus žemiau nurodytais būdais.