Vienas populiariausių Lietuvos komikų Mantas Bartuševičius atvirai pasakoja apie kelią į sceną, pirmuosius nesėkmingus pasirodymus, vidinius kompleksus ir tai, kodėl gera išvaizda kartais gali pakenkti komiko karjerai. Pokalbyje – apie šeimą, kuri išmokė neapsimetinėti, apie komediją kaip gynybinį mechanizmą, komikų ego, viešus konfliktus ir empatijos svarbą scenoje.
– Kokioje šeimoje tu užaugai?
– Manau, kad tai yra gana dažnas dalykas – komikai dažnai kilę iš šeimų, kuriose yra buvę nepritekliaus, sudėtingumo. Komedija yra gynybinis mechanizmas, juo žmonės maskuoja kompleksus, o kai kurie tame atranda stiprybės.
Aš esu iš labai lietuviškos šeimos, nežinau, ar yra lietuviškesnė už mano. Mano mama dirbo parduotuvėje, tėtis – vairuotojas. Sakyčiau, kad niekuo neišskirtiniai kitiems, bet man – patys mylimiausi ir herojiškiausi žmonės. Mano tėvai neslėpė ir nenorėjo vaidinti, kad yra protingesni už kitus ir visada sakydavo: „Bet tu gali mokytis ir žinoti.“ Man labai patiko jų požiūris.
Komikai dažnai kilę iš šeimų, kuriose yra buvę nepritekliaus, sudėtingumo.
Tėvai mums nieko negailėjo. Aš galvojau, kad būsiu dainininkas, tėvai vežiojo mane į visus konkursus, pralėkėme ir Lietuvą, ir Europą – jie visuomet buvo šalia. Labai bijojau pasakyti, kad visgi tapsiu komiku, nežinau, ar savo vaiku nenusivilčiau. Bet, kai pasakiau, jie mane labai palaikė.
– Kaip atrodė tavo pirmasis lipimas į sceną? Kaip tau sekėsi?
– Prisipažinsiu – vidutiniškai. Nebuvau nušvilptas, bet, kai dabar žiūriu tą įrašą, man šiek tiek gėda, kad taip elgiausi ir taip dariau. Kita vertus, džiaugiuosi, kad nuėjau tokį kelią, kai man jau gėda dėl pirmojo pasirodymo – akivaizdu, kad ratai galvoje pradėjo judėti ir sukūriau kažką geresnio.
Esu matęs nemažai komikų, kurie vieną kartą užlipę ir patyrę nepasisekimą, antrą kartą nebelipa. Tai padaryti yra labai sunku.
Esu matęs nemažai komikų, kurie vieną kartą užlipę ir patyrę nepasisekimą, antrą kartą nebelipa. Tai padaryti yra labai sunku, labai sunku perlipti per save, aš tai suprantu. Mano pirmasis kartas buvo visai pavykęs, bet mano kiti pasirodymai nebuvo pavykę, išėjau pabandyti pirmosios savo programos ir ji niekam nebuvo juokinga – patyriau šaltą dušą.
– Kur ieškoti taško savyje, kuris stumtų bandyti dar kartą?
– Nežinau. Man asmeniškai padėdavo žiūrėjimas į kitus komikus – tiesiog supratau, kad norėčiau būti čia. Aš neturėjau nieko, buvau studentas, kuris tėvų pinigus norėjo pakeisti savais pinigais, mane pakerėjo tai, kad už juokus aš galėsiu užsidirbti. Siekiau to, kad galėčiau nedirbti ofise ir juokinti žmones.
Aišku, tik vėliau supranti apie dalykus, kurie egzistuoja šiame darbe, bet apie juos nebuvai pagalvojęs (...). Nepagalvojau, kad teks ne tik kalbėti ant scenos, teks ir kolegoms padėti, teks ir reputacija susirūpinti, teks ir daug rašyti.
– Ar kada nors galvojai, kad galėsi išgyventi iš komedijos?
– Galvojau, bet ganėtinai siaurai. Jei kalbėsime apie „stand up“ komediją, tai Lietuva nėra tokia didelė, kad būtų galima gyventi vien iš tokių vakarų, nebent turi nuolat keisti savo programą. Tačiau tam, kad atvestum savo žmones į „stand up“, turi daryti kažką: kurti laidas internete, vaikščioti į televizijos projektus.
Aš apie tai supratau sunkesniu būdu. Galvojau, kad po 40-ties jau galėsiu leisti sau daryti tik tai, ką noriu, bet jau matau, kad nespėju.
– Kas yra visų laikų geriausias Lietuvos komikas?
– Labai nemėgstu reitinguoti, tai yra labai sudėtingas klausimas. Mano žmona yra padariusi labai didelę pažangą, ji vis dar nepatenka į jokias aukštumas, bet ji startavo nuo labai žemai. O jei rimtai, tai nežinau. Komikai dar juokauja, nežinia, kas dar įvyks jų karjeroje. Dar negalima sakyti, kad M. Katleris yra geriausias visų laikų komikas, nes jis dar visko nenuveikė ir dar nemirė.
Kartais jaučiasi, kad ant scenos susirenka maži berniukai vyrų kūnuose.
Man P. Ambrazevičius yra tikras komikų komikas. Jis greitai priima komediją ir dar greičiau ją ištransliuoja atgal, jis mąsto labai greitai ir komikams yra dar juokingesnis nei žmonėms. Taip pat M. Stonkus yra nerealus, jis gali juokauti apie pačius paprasčiausius dalykus.
– Kiek komikui svarbus žavesys ir intelektas?
– Abu yra svarbūs, bent jau nekenkia. Turi būti ir taip, ir taip. Mums nebūtina puiki išvaizda, kartais mums tai net kenkia. Yra teorija, kad gražūs žmonės yra mažiau juokingi, nes žmonės neįsijaučia į jų kailį – kuo geriau ir tobuliau žmogus gyvena, tuo sunkiau mums juos suprasti.
Mums labai svarbi empatija – kambario pajautimas. Intelektas taip pat yra svarbus, jis turi būti trejetuke.
– Kaip komikai sutaria tarpusavyje, kodėl kartais kyla viešų konfliktų?
– Susitinka dideli ego, kartais jaučiasi, kad ant scenos susirenka maži berniukai vyrų kūnuose. Merginų ant scenos yra mažiau, todėl daugiau kalbu apie vyrus. Apie merginas ir nėra ką kalbėti, jos ne tokios – tai vyrų dalykas. Manau, konfliktų atsiranda iš nesutampančių požiūrių, vieniems atrodo, kad tik lipant per galvas galima kažko pasiekti, kitiems, kad tik draugaujant tarpusavyje galima pasiekti geresnių rezultatų.
Aš nekenčiu pykčių ir lipimo per galvas. Nekalbu apie tai, kad nemoku pakovoti už savo nuomonę, aš tik nemėgstu ginčų, stengiuosi dėl to save atriboti nuo socialinių tinklų, nes man sunku iš jų išeiti nesusinervinusiam (...). Ne visos nuomonės yra vertos išklausymo.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
