Svajonių mokslus JAV baigęs Saulius Baradinskas: į Lietuvą jau turėtų atkeliauti „Oskaras“

Režisierius Saulius Baradinskas interviu metu ne kartą prasitarė, kad jis yra tik paprastas vaikinas iš Pašilaičių. Bet, kaip jis sakė LRT.lt, toks vaikinas gali turėti didelę svajonę – ir ją paversti realybe Amerikoje. Paprašėme Saulius plačiau papasakoti apie džiaugsmus ir rūpesčius, studijuojant prestižinės JAV mokymo įstaigos – Amerikos kino instituto konservatorijos – magistrantūroje.

– Ar jūs jau visam laikui grįžęs į Lietuvą, ar viena koja dar esate Amerikoje?

– Vis dar jaučiuosi esantis tarp Lietuvos ir JAV, nors jau grįžau į Vilnių kurti miuziklo „Betono muzika“ – dabar tai mano didžiausias projektas. Su šiuo miuziklu planuoju dirbti dvejus metus, jis bus filmuojamas ne tik Lietuvoje. Jau nufilmavome trumpo metro filmą „Betono vaikai“ – tai mūsų įžanga į šį miuziklą. Kitų metų pradžioje vyks pasaulinė premjera prestižiniame kino festivalyje, taip pat filmą pristatysime ir Lietuvoje.

Man labai gera grįžti iš JAV į Lietuvą, toks ir buvo planas. Be to, džiugu tai, kad galiu ir pasidalyti savo patirtimi dirbant Holivude kino aikštelėje: skaitau paskaitas ir vedu seminarus privačioms įmonėms bei studentams.

– Ar atsimintumėte, kada pirmą kartą išgirdote apie Amerikos kino instituto konservatoriją (angl. American Film Institute Conservatory (AFI)) Holivude, į kurią vėliau ir išvykote studijuoti?

– Apie šį institutą žinojau jau prieš kokius 12 metų. Pamenu, su draugu vaikščiojome po tuomet dar neatnaujintą Lukiškių aikštę, ir pradėjau kalbėti, kaip norėčiau atlikti praktiką pas geriausius pasaulio režisierius. Ėmiau žiūrėti, kur tie režisieriai studijavo, ir tai buvo Amerikos kino instituto konservatorija. Tai išties įspūdinga institucija, į kurią labai sunku įstoti, ją baigę studentai yra laimėję ne vieną „Oskaro“ statulėlę.

Čia mokėsi Darrenas Aronofsky, Davidas Lynchas, o seminarus vedė Stevenas Spielbergas, George`as Lucasas, Quentinas Tarantino, Martinas Scorcese ir daugelis kitų.

Į režisūrą stoja tūkstančiai studentų iš viso pasaulio, o pakliūna mažiau nei 1 procentas norinčiųjų. Aš buvau ketvirtas ten patekęs lietuvis ir pirmasis Lietuvoje gimęs žmogus, kuris įstojo į šią specialybę. Pačią pirmą studijų dieną buvo pakabintos mažos vėliavėlės tų šalių, iš kurių atvyko studentai, ir tarp jų buvo Lietuva. Iš viso tų vėliavėlių buvo apie 70. Režisierių kurse iš Europos buvome tik dviese, aš ir vokietis Simonas Schneideris.

– Ar viskas buvo taip, kaip įsivaizdavote, kai ruošėtės studijuoti ir rinkote tam pinigus, ar visgi nuvykus jus ištiko šokas?

– Kai perkopęs per 30-metį pradedi naują gyvenimą kitoje šalyje, neišvengiamai išstumi save iš komforto zonos. Tau reikia iš naujo viską susikurti, o Los Andželas ne toks, kaip Vilnius, kur per 15–20 minučių gali nuvažiuoti ten, kur reikia – jame su priemiesčiais gyvena 15 milijonų gyventojų.

Tokioje erdvėje tu pasijunti vienišas – vakare apžvelgęs miesto panoramą su milijonais švieselių (vaizdas būtų kaip nuo Trijų Kryžių kalno, padauginus iš 100), supranti, kad tu esi tik mažytis taškelis, kuris siekia savo svajonės. Bet išžengęs iš komforto zonos kartu tu išsilaisvini – būtent taip man atrodo gyvenime augimas.

Tikrai nenorėčiau grįžti į tą būseną, kai viskas prasidėjo, bet studijas baigus apėmė didžiulis pilnatvės jausmas. Per tuos 2,5 metų, kuriuos praleidau Amerikoje, sukūriau ir nufilmavau septynis filmus, parašiau vienuolika scenarijų, stažavausi ir dirbau įvairiose kino aikštelėse. Teko dirbti su aktoriais, žymiais kino prodiuseriais, režisieriais, mokiausi iš geriausių, įgijau daug patirties, o svarbiausia, susiradau daug draugų – ir bendrakursių, ir dėstytojų, kurie tapo mano Amerikos kino šeima.

Man buvo didžiulė garbė, kad studijuojant teko dalyvauti tokiuose renginiuose, kaip apdovanojimų ceremonija, skirta Francis Fordui Coppolai. Ten sėdėjau viename kambaryje su S. Spielbergu, G. Lucasu, Harrisonu Fordu, Alu Pacino, Robertu De Niro, Dustinu Hoffmanu, Adamu Driveriu, Ronu Howardu, Morganu Freemanu ir kitais grandais. Tą dieną prisiminsiu visą gyvenimą, nes tai buvo istorinė diena Holivude. O taip pat man tai puikus priminimas, kaip visuomet reikia svajoti, nes niekad negali žinoti, kur svajonė gali tave nuvesti.

– Kas dar iš Amerikoje praleisto laiko jums paliko didelį įspūdį?

– Atsimenu, kai pirmą kartą nusileidau oro uoste Amerikoje su dviem lagaminais ir galvojau, kaip man seksis. Turėjau svajonę ir idėją filmui. Tada aš net nebūčiau įsivaizdavęs, kad prie mano idėjos ir filmo „Popierinis berniukas“ dirbs virš 200 žmonių iš viso pasaulio. Jis turėjo nueiti didžiulį kelią: mano mokykla iš 120 scenarijų atrinko 26, kurių autoriams buvo uždegta žalia šviesa scenarijų paversti ekranizuota istorija.

Buvo didžiulė sėkmė, kad pasirinkta būtent lietuviška istorija. Mano filmas pasakoja apie Amerikos lietuvį Luką Šviesulį, komiksų autorių, kuris, rašydamas laišką artimam žmogui, patenka į popierinį pasaulį ir jame susitinka su magiškais personažais bei susiduria su labai skaudžia Lietuvos trėmimų istorija. Man gražu, kad mūsų išeivijos istorija galėjo atgimti filme ir palikti įspūdį tarptautinei Amerikos bendruomenei.

Praeitą mėnesį turėjome pirmą mano baigiamojo filmo pristatymą Los Andžele, viename didžiausių Holivudo festivalių „AFI Fest 2025“, kuriame į seansą atėjo gal trys šimtai žmonių. Atvyko ir Lietuvos generalinis konsulas, Amerikos lietuviai.

Prie „Popierinio berniuko“ dirbo žmonės iš viso pasaulio – iš JAV, Kanados, Šveicarijos, Australijos, Taivano, Kinijos, Meksikos, Prancūzijos, Singapūro ir kitur. Šį filmą parėmė ir viena didžiųjų Holivudo kino studijų „Amazon MGM Studios“ (ta, kurios logotipe riaumoja liūtas) – tai man buvo įrodymas, kad kūryba, nuoseklus darbas ir svajonės materializuojasi, jei nepasiduodi.

– Jūsų studijos buvo labai intensyvios. Kaip konkrečiau viskas vyko?

– Paskaitos vyko kasdien nuo 9 iki 21 val. nuo antradienio iki penktadienio. Penktadienį tu jau pakuoji šviesas, kamerą ir kitą filmavimo įrangą, nes kartu su bendramoksliais vyksti į filmavimus, kurie trunka nuo šeštadienio iki pirmadienio (jei nerežisuoji savo filmo, padedi kitiems).

Institute tikima, kad daugiausia išmokstama per praktiką. Aš studijų metu sukūriau net 7 filmus, bet keturių iš jų pagal mokyklos taisykles niekada negalėsiu parodyti pasauliui. Šie filmai buvo sukurti, kad mes saugiai savo bendruomenėje galėtume daryti klaidas ir iš jų mokytis be išorinio pasaulio įtakos.

Aš kūriau savo pasaulius – fantastinį filmą „Debesų Žmogus“, taip pat mokslinės fantastikos filmą „Kurmis“, filmą vaikams „Ponas Mėnulio Šviesa“. Visų filmų personažai keliauja į magiškas realybes. Kūriau fantastinius siužetus, dėl to dar pirmaisiais studijų metais dėstytojai mane praminė Sauliumi Spielbergu.

Studijuojant krūvis yra didžiulis, visa mokykla yra kaip didžiulė kino studija. Pavyzdžiui, Lietuvoje iš viso per metus sukuriama apie 60 filmų (įskaitant trumpo metro), o ten per metus jų sukuriama apie 200. Pats Holivudas – dvigubai didesnis už Vilnių gyventojų skaičiumi, ir ten visi kuria filmus. Iki šiol niekados nebuvau susidūręs su tokiu intensyviu darbo krūviu. Bet mokslai duoda ne tik išminties, bet ir ištvermės, kuri, anot fakulteto, reikalinga, kad galėtume profesionaliai dirbti prie milijonų vertės projektų. Pradėjęs studijas rugpjūtį, atostogų gavau tik gruodį, o grįžęs vėl variau penkis mėnesius be jokių savaitgalių. Nebūdavo kada sutvarkyti kambario ar išsiskalbti drabužių.

– Skamba tikrai labai įtemptai, bet gal visgi kažkokių laisvadienių būdavo? Galiausiai, studentai turi ne tik patys kurti, bet ir kitų sukurtus filmus pažiūrėti.

– Laisvadienių buvo per amerikietiškas šventes – Veteranų dieną, Darbo dieną (angl. Labour day) ar Padėkos dieną. Na, o į filmus nebuvo kada eit, bet jų pamatydavau bent po 10 per savaitę – juos mums rodydavo per paskaitas ir juos žiūrėdami mokėmės kino istorijos. Paskaitų nepraleidinėjau, ir vieną kartą, kai buvau susirgęs, jose dalyvavau nuotoliu.

– Bet ar kartais nekildavo minčių, kad krūvis pernelyg intensyvus ir neištversite?

– Tikrai gali kilti tokių minčių, ir man taip buvo. Dėl to mokykla suteikia galimybę lankyti terapiją. Aš ją nuotoliu lankiau ir Lietuvoje, taigi tęsiau. Tą paprastai darydavau 22 val. vakaro, po paskaitų, bet dėl skirtingų laiko juostų taip buvo patogu. Ir dar mokykloje per pietus galėdavau nueiti pas vietinį terapeutą, kuris man padėjo su aklimatizacija bei kultūriniais skirtumais.

Yra nemažai istorijų, kai žmonės dėl didžiulio krūvio nebaigia studijų ar šeimos išsiskiria. Tiesa, antri studijų metai jau buvo lengvesni, dėmesį labiausiai reikėjo koncentruoti į baigiamąjį darbą.

– O tą patį Los Andželą ar aplinkinius nacionalinius parkus ar spėjote apžiūrėti?

– Kaliforniją aš pamačiau, antrais studijų metais pasibaigus paskaitoms teko kartu su žmona pakeliauti. Los Andželą pamačiau ir filmuodamas, jis yra nuostabus – jis priėmė mane tokį, koks esu, ir mane iki dabar džiugina, kad teko jo gatvėse ir namuose filmuoti savo filmus.

Aišku, buvo ir sunkių etapų. Teko išgyventi ir Los Andželo gaisrus. Gyvendamas ir augdamas Lietuvoje, kurioje lietus ir krituliai yra tokie dažni, niekada negalėjau įsivaizduoti, kokie tie gaisrai rimti – Los Andžele nelyja 9 mėnesius per metus, tad miškai ir krūmai tampa viena didele pakura, ir jeigu atsiranda gaisro židinys, viskas įsiplieskia. Tai didžiulė nelaimė ir katastrofa žmonėms, kurių namai tiesiog sudegė – jų atsirado ir mano pažįstamų rate. Atsimenu, kad, kai prasidėjo gaisrai, dar raminau save, kad vėjas pasikeis ir oras taps grynesnis (kaip kad būna sėdint prie laužo, kai į tave eina dūmai), bet visas Los Andželas yra dauboje, tad teko evakuotis. Šie gaisrai vyko likus dviem savaitėms iki mano filmo filmavimų: keli kiti filmavimai buvo atšaukti, o mums pasisekė.

– Kokia buvo jūsų kasdienybė, ar toli buvo nuo instituto iki namų? Ir kiek tekdavo mokėti už nuomą?

– Apsigyvenau pačiame Holivude, kad galėčiau į mokyklą eiti pėsčiomis ir taupyčiau laiką. Žmonės juokauja, kad Los Andžele tu su mašina net važiuoji į tualetą, tad nėra daug galimybių vaikščioti, nes tiesiog nėra išvystyti pėsčiųjų takai. Nuoma kartu su komunaliniais mokesčiais už 30 kvadratinių metrų butą siekė 2500 dolerių (apie 2150 Eur – LRT.lt), ir tai – visiškai normali Los Andželo kaina.

– Kai kas įsivaizduoja, kad tokiame Los Andžele visi visur skuba, visuomet daug eismo spūsčių ir žmonės lipa vieni kitiems per galvas tam, kad įsitvirtintų. Ar jums tai neužkliuvo?

– Negaliu kalbėti apie tai, ką kiti įsivaizduoja – aš Los Andželą įsimylėjau, nes būtent šis miestas ir jo bendruomenė mane priėmė kaip režisierių Holivude. O svarbiausia, mane labai stipriai palaikė ir padėjo papasakoti savo istorijas pasauliui. Nors Los Andžele gyvena apie aštuoniolika milijonų žmonių, tai savotiškai išlaisvina ir padeda kurti unikalius ir autentiškus ryšius.

Ten suvokiau, kad būdamas iš Vilniaus, iš Pašilaičių, esu unikalus, ir tai žmonėms yra įdomu. Taip pat džiaugiausi tuo, kiek daug žmonių žino Lietuvą. Beje, savo naujausiame miuzikle „Betono muzika“, kurio filmavimams šiuo metu ruošiuosi, pasakosiu istoriją, ką reiškia augti tokiame rajone ir būti kūrėju. Noriu, kad Lietuvos istorijos skambėtų Holivude.

– 2013 m. jūs baigėte architektūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Žinoma, aplinkybės skiriasi, bet kaip visgi palygintumėte studijas Lietuvoje ir JAV?

– Man atrodo, kad Lietuva vis dar turi Rytų Europos bruožų. Turiu pripažinti, kad dažnai nuvykęs į prestižines mokymo įstaigas jaučiu, kad dalis pinigų eina į sienas bei remontą, o ne pasaulinio lygio dėstytojų pritraukimą ir pačių Lietuvos dėstytojų gerovę. Kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje, pastatas buvo senas, gražus, įsikūręs buvusiame vienuolyne, ir vis tiek didžiulis dėmesys skirtas tam, kaip patalpas atnaujinti ir pastatyti naują fakultetą.

JAV mokymo įstaigoje vienintelis buvęs gražus dalykas – kabančios garsiausių kino kūrėjų, kurie ten lankėsi, nuotraukos. Patalpų grožio ten niekas nesureikšmina, užtat dėstytojai gauna didžiulius atlyginimus ir pati institucija labai daug investuoja, kad pakviestų pasaulinio lygio kūrėjus dirbti su studentais.

Na, o Lietuvoje dėstytojų atlyginimais taip nesirūpinama, ir galbūt dėl to specialistų, kurie degtų aistra mokyti, yra nedaug. Gal dabar daug kas pasikeitę nuo mano studijų metų, bet faktas, kad mūsų dėstytojai ir mokytojai vis dar negauna pakankamų atlyginimų ir įvertinimo.

– Tačiau situacija Lietuvos kine pastaraisiais metais turbūt pagerėjusi?

– Taip, vyksta nuostabūs dalykai: kai latviai laimėjo „Oskarą“, pasaulis atkreipė dėmesį į Baltijos šalis ir regioną. Be to, Marija Kavtaradzė „Sundance“ kino festivalyje laimėjo geriausios režisierės apdovanojimą, Saulė Bliuvaitė už filmą „Akiplėša“ laimėjo pagrindinį Lokarno festivalio prizą, ten pat apdovanotas ir Lauryno Bareišos filmas „Sesės“. Kur dar Vytauto Katkaus pasiekimai, Igno Miškinio ir Eglės Vertelytės filmo „Pietinia Kronikos“ sukurtas įspūdis – kinas Lietuvoje išgyvena aukso amžių.

Manau, per ateinantį dešimtmetį į Lietuvą jau turėtų atkeliauti „Oskaro“ nominacija – labai tuo tikiu, nesvarbu, ar tai nutiks mano, ar kitų talentingų Lietuvos kūrėjų dėka. Mūsų kino lygis jau yra tarptautinis, beliko papasakoti istoriją, kuria patikėtų pasaulis ir visi JAV kino akademijos nariai.

Vienintelis dalykas, kuris man kelia nerimą – dabartinis mūsų valstybės požiūris į kultūrą ir žiniasklaidą. Man yra apmaudu ir liūdna, kad dabartinė valdžia ir prezidentas, užuot atsižvelgę į vertybes ir politinę lyderystę, daro „matematinius“ koalicijos kompromisus su partija, kurios pagrindinis vadovas yra sulaužęs Konstituciją, viešai žemina ir menkina kultūros bendruomenę ir skaldo mūsų tautą. Tokia valdžios politika tik parodo, kokią iš tikrųjų vietą jų darbų sąraše užima kultūra.

– Feisbuko įrašuose nuolat dėkojate savo žmonai Beatai Tiškevič už palaikymą. Kaip konkrečiau ji jums padėjo, gal Amerikoje ji ir rūpinosi buitimi, ir apie filmų scenarijus su ja diskutuodavote?

– Aš esu laimingas, kad turiu tokią nuostabią žmoną, kuri yra didžiausia mano kūrybos gerbėja ir palaikytoja. Didžiuojuosi ja ir dėl to, kad ji dabar studijuoja psichologijos magistrantūroje, o mokydamasi bakalauro studijose kartu su manimi keliavo į JAV ir mane palaikė. Taip pat ji Los Andžele iš naujo atrado aktorystę – lankė garsią improvizacijos mokyklą „Groundlings“, kurioje baigė net tris kursus ir buvo pakviesta kurti pasirodymą.

Beata visus mano filmus pamato pati pirma ir kartais net per daug apie juos žino. Tiesa, kiekvienos scenarijaus detalės su ja neaptarinėju – darbus nuo santykių mes atskiriame. Esame pakankamai brandūs ir savarankiški žmonės, kad galėtume kiekvienas užsiimti savo veikla.

Galima sakyti, kad abipusis viens kito palaikymas, pagarba ir meilė – mūsų santykių ašis, kuri sėkminga jau devynerius metus.