„Šiomis dienomis kapus lankome ne tam, kad galėtume apraudoti nuoskaudas ar išlieti pretenzijas, o tam, kad pasižiūrėtume į žmogaus prisikėlimo vietą“, – sako kunigas Ričardas Doveika, Visų Šventųjų dieną ir Vėlines vadinantis džiaugsmo ir triumfo paminėjimu. Tiesa, jis sako, kad šios dienos – ne tik proga prisiminti išėjusius, bet ir galimybė pasikalbėti apie tai, kaip mes norėtume būti išlydėti amžinybėn. Jis pats jau yra suplanavęs, kaip atrodys jo laidotuvės.
„Šitie kaulai prisikels“
Savaitgalį, minėdami Visų Šventųjų dieną ir Vėlines, lankome artimųjų kapus, prisimename išėjusius. Ir nors daugeliui šios dienos siejasi su ilgesiu, liūdesiu ar gedulu, šiai progai skirtame renginyje tema „Meilės šviesa mirties tamsoje“ kalbėjęs kunigas Ričardas Doveika tikino, kad tikintiesiems šios dienos nėra nei liūdesio, nei gedulo dienos: „Liūdna, kad mes, krikščionys, kartais esam liūdesio propagandininkai ir užmirštame, kad mūsų misija yra skleisti šviesą, viltį, pasitikėjimą ir meilę.“
Dvasininkas pasakojo neseniai grįžęs iš piligriminės kelionės Katanijoje, Sicilijoje, kur mirė kankinė Šv. Agota. Lankydamas šventoves, ant vieno kapo išvydo jo dėmesį patraukusį užrašą.
„Pagalvojau, kad tokiame katalikiškame krašte kaip Lietuva nė ant vieno paminklo tokio užrašo nerasi. Lietuviški paminklai pilni „Liūdi vyras“, „Liūdi vaikai“. Kas gi norės su tuo vyru ateities, jei jis net akmenin įrėžė, kad liūdi? Ar vaikai patirs gyvenimo džiaugsmą įrėžę akmenin savo pretenziją gyvenimui? Ir tas liūdi, ir kitas liūdi – vien negatyvizmas. O ten perskaičiau subtilų užrašą „Šitie kaulai prisikels“ – čia slypi visa krikščionybė“, – tikino jis.
Kapai – tai prisikėlimo pranašystė
Krikščionybė gimė iš labai unikalios patirties – ji gimė tuščiame kape, kai Kristus prisikėlė. Todėl mes esame tuščio kapo religijos žmonės. Prisimindamas popiežiaus Leono XIV žodžius „Nežinoti reiškia tikėti“, jis taip pat sakė: „Nors mes, krikščionys, ir nežinome, kaip Dievas žiūri į nuodėmę ar mirtį, nežinome, kaip kiekvienas iš mūsų atrodys amžinajame gyvenime ar prisikėlime, bet viena yra tikra – mes tikime.
Nežinojimas yra mano tikėjimo įsčios. Tame tikėjime nuskamba balsas. Ne nuomonė, ne deklaracija, o balsas, liudijantis: „Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“
Mes švenčiame savo nemirtingumą ir šiomis dienomis kapus lankome ne tam, kad galėtume apraudoti nuoskaudas ar išlieti pretenzijas, o tam, kad pasižiūrėtume į žmogaus prisikėlimo vietą.
Būtent todėl, kunigo teigimu, krikščionims Visų Šventųjų diena yra liudijimas, kad tas, kuris buvo Dievo sukurtas, vyro ir moters pradėtas, skausme pagimdytas ir egzistuojantis laike, gali pereiti ten, kur laikas neegzistuoja – į Dangų, į patį Dievą ir išlikti nemirtingas.
„Kristaus mirtis ant kryžiaus pačiai mirčiai byloja: „Aš būsiu tavo mirtis.“ Naujajame Testamente, Apreiškimo knygoje, yra liudijimas, kad mirčiai, kuri paliečia mūsų kūnus, yra parengta mirtis – „Mirtis bus įmesta į mirties ežerą.“
Dėl to mes švenčiame savo nemirtingumą ir šiomis dienomis kapus lankome ne tam, kad galėtume apraudoti nuoskaudas ar išlieti pretenzijas, o tam, kad pasižiūrėtume į žmogaus prisikėlimo vietą. Mums, krikščionims, net kapai yra ateities pranašystė – prisikėlimo pranašystė“, – teigė R. Doveika.
Lapkričio 1-oji – šviesi diena
Lapkričio 1-ąją jis vadina ir žmogiškumo triumfo diena, kai atsigręžiame į tuos, kurių dėka šiandien galime save vadinti krikščionimis. Į žmones, kurie tapo įkvėpėjais, pavyzdžiais, mokytojais ir užtarėjais, kurie nugyvenę gyvenimą įžengė į savo pilnatvę, į Dievą.
„Todėl tai – labai šviesi diena, kai atliekami gražiausi kūriniai, kilniausios giesmės, o prisiminę Visus Šventuosius, kitą dieną atsisukame į visus mirusiuosius. <...> Ir tądien mes išpažįstame, kad mirtis, kuri buvo sulaužyta ant Kristaus kryžiaus ir galinti daryti įtaką tik mūsų kūnui, neturi įtakos mūsų likimui. Meldžiamės už visus, kuriuos kažkas prisimena ar neprisimena, meldžiamės ir už tuos, kurie yra skaistykloje, kuriems reikalingas apsivalymas, nuskaistinimas.
Šios dvi dienos labai skirtingos, bet jas vienija vienas vienis – gyvenimas, buvimas įskiepytam nemirtingume, prisikėlime ir pačioje amžinybėje
Šios dvi dienos labai skirtingos, bet jas vienija vienas vienis – gyvenimas, buvimas įskiepytam nemirtingume, prisikėlime ir pačioje amžinybėje“, – patikina R. Doveika.
Ryšys su mirusiaisiais nenutrūksta
Lankydami artimųjų kapus, uždegame žvakelę, paliekame gėlės žiedą, sukalbame maldą, reiškiančią santykį, kuris pasikeitė, bet nenutrūko. Anot kunigo, ugnis krikščionybėje simbolizuoja Dievą ir tai, kas apvalo, išgrynina: „Žvakelę į kapus nešame kaip Kristaus, mirties nugalėtojo ir gyvybės dovanotojo, ženklą. Juk šviesa yra vilties, Kristaus, gyvenimo ir nemirtingumo ženklas, mūsų palinkėjimas įžengti į Dievo džiaugsmą.“
Gėlė, pasak jo, simbolizuoja mūsų trapumą, žmogišką dužlumą ir žmogišką drąsą įvardyti save.
Per žvakę, gėlę ir maldą žmogų palaidojame, bet ne užkasame. Baisu būti užkastam, bet nepalaidotam.
„Per žvakę, gėlę ir maldą žmogų palaidojame, bet ne užkasame. Baisu būti užkastam, bet nepalaidotam. Nes labai daug žmonių užkasa žmogų jų nepalaidoję – gedulas, depresijos, ligos, antidepresantai, pretenzijos Dievui, gyvenimui – tai yra užkasto, bet nepalaidoto žmogaus pasekmė. Tiems, kurie palaidoja žmogų ir su juo turi santykį per maldą, tas ryšys nenutrūksta“, – pastebi R. Doveika.
Jo paties tėvai jau seniai išėjęs amžinybėn. Mama mirė tuo metu, kai jis buvo Katedros klebonas. „Turėjau daug darbų, vyko įvairūs posėdžiai. Pavėlavau pas mamą – kai nuvažiavau, jos kūnas dar buvo šiltas, tačiau ji buvo jau mirusi. Mano gedulas truko dvi minutes. Pamačiau mamos kūną, uždėjau ranką ant jos krūtinės ir pasakiau: „Mama, pažadu, kad iš čia išėjęs dėsiu visas pastangas, kad tu manimi niekada nenusiviltum amžinybėje. Mano gedulas baigėsi. Laidotuvės buvo mamos triumfo diena.
Mirtis yra labai intymus dalykas, tai bus mano gyvenimo viršūnė. Ir iš savo gyvenimo viršūnės cirko aš nedarysiu.
Tačiau aš meldžiuosi iki šiol, nes nežinau – tėvai yra skaistykloje ar danguje. Bet kadangi aš juos palaidojau, o ne užkasiau, vos ne kasnakt su jais bendrauju, sapnuoju, sulaukiu jų padrąsinimo, paskatinimo. Aš turiu mamą, tėtį, turiu savo užtarėjus. Už juos meldžiuosi visą gyvenimą, nes galbūt mano malda jiems reikalinga visiškam įžengimui į džiaugsmą, į kurį buvo pašaukti“, – jautriu pasakojimu dalijosi dvasininkas.
Ramybės nenusipirksime
Vis tik jis pastebi, kad kapinės per Vėlines neturėtų būti duoklės vieta, o ir ramybės nenusipirksime palikdami ant kapo kuo daugiau žvakelių ar gėlių. „Galima pamatyti, kaip paverčiame savo kapines šiukšlių konteineriais, konkurencine vieta, arogancijos išraiška, puikybės demonstravimu. Visa tai yra tamsa, šėtoniškumas. Niekada nesuprasiu plastmasės ant kapo. Ar norėtumėt gimtadienio proga gauti plastikinių gėlių? Geriau nuneškime tikros gėlės žiedą, kuris mums reikalingas, kad nenužmogėtume, nepamestume ir neprarastume savęs.“
Pasak R. Doveikos, lapkričio šventės yra ir tinkama proga pasikalbėti apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų norime būti palaidoti, pasikalbėti apie mirtį šeimoje, aptarti turtinius dalykus. Juk taip yra skausminga, kai per netinkamai paliktus palikimus nutrūksta šeimos ryšiai, kai giminės susvetimėja. Net materialinių dalykų palikimas turi būti apsvarstytas ir sutvarkytas. O kai žmogus gali numirti brangiausių žmonių apsuptyje, tada išnyksta baimė.
Lapkričio šventės yra ir tinkama proga pasikalbėti apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų norime būti palaidoti, pasikalbėti apie mirtį šeimoje, aptarti turtinius dalykus.
„Pasakyti žmogui arba pripažinti sau, kad esi mirtingas, – drąsos ir brandos ženklas. Pasiruošti numirti – tai dar kartą suprasti, kad tai yra būtinybė ir neišvengiamybė, prieš kurią aš galiu maištauti ar nemaištauti, bet ji mane palies. Išgyventi savo santykį, pačią intymiausią mano gyvenimo akimirką ir išeiti į anapusinę tikrovę, tai yra palikti didžiausią dovaną savo žmonėms. Turime apie tai kalbėti.
Mes, kunigai, po 5 metų tarnystės privalome surašyti savo testamentus, kuriuose ne tik nurodome, kam paliekame tai, ką sukaupėme, bet taip pat paliekame laišką, kuriame parašyta, kaip, kur bus palaidotas ir kas bus atsakingas už jo laidotuvių organizavimą. Aš tame laiške esu parašęs keletą sakinių. Apie mano mirtį turi būti paskelbta po mano laidotuvių, turėčiau būti palaidotas para po mirties, kad ateitų atsisveikinti brolis su šeima. Palaidotas turėčiau būti eilinėse miesto kapinėse, o ant mano paminklo turėtų būti tik vienas žodis – „Kunigas“. Kodėl? Nes esu laisvas žmogus. Mirtis yra labai intymus dalykas, tai bus mano gyvenimo viršūnė. Ir iš savo gyvenimo viršūnės cirko aš nedarysiu. Tai yra mano supratimas.
Bet labai svarbu, kad aš žinočiau, kur keliausiu po mirties. Kad aš suprasčiau, kad yra vienas turtas, kuris pereina mirties patirtį, – tai kiekvienas geras darbas. Jis bus mano advokatas. Ir teismas vyks ne po mirties, jis vyksta dabar. Dabar mes esame teisiami už paduotą stiklinę vandens, už pastumtą, mylėtą ar nemylėtą žmogų. Amžinybėje man bus tiesiog paskelbtas nuosprendis, mano gyvenimo įvertinimas. Tai reiškia, kad kiekviena mano diena turi būti tarsi pirmoji, tarsi paskutinė, tarsi vienintelė. Bet man tai nekelia baimės, nes esu laisvas, tikintis, nemirtingas, dėl to galintis už kitą ir gyvybę atiduoti“, – kalbėjo R. Doveika.
Visą kunigo R. Doveikos kalbą galite išgirsti čia:
