Lietuvos Kolumbu tituluojamas Aurimas Valujavičius tikina, jog kopimas į Everestą buvo viena didžiausių jo avantiūrų, pranokusi jo lūkesčius. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gero gyvenimo receptai“ sportininkas pripažįsta, jog kopiant link viršūnės pasitinkantys mirusių žmonių kūnai verčia pasiekus ją švęsti tyliai ir kukliai.
Vaikystėje apie Everestą A. Valujavičius nė negalėjo pagalvoti, tačiau dar būdamas vaikas pripažįsta norėjęs išsiskirti, o disciplina jo gyvenime atsirado per tradicinius Rytų kovos menus.
„Mano vaikystėje buvo daug sporto, buvau kitoks vaikas, nebūtinai gerąja to pasakymo prasme, norėjau viską daryti kitaip, pajutau, kad esu individualistas. Man labai prilipo karate, galėjau save realizuoti ir pamatyti, kiek darbo įdėsi, tiek ir turėsi.
Ši filosofija mane lydi visur, ir dabartinėse kelionėse. Vasaromis išsijungdavau kompiuterį, gyvendavau tik su paprastu, mygtukais valdomu telefonu, kuriame buvo tik tėvų telefono numeriai. Niekada nerūkiau, negėriau alkoholio, nors visi tai darė, aš tik sportavau ir siekiau savo tikslų“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gero gyvenimo receptai“ pasakoja A. Valujavičius.
Lietuva Aurimą žino kaip pirmąjį keliautoją, irklais perplaukusį Atlantą, tačiau tai nebuvo vienintelis jo tikslas. Sėkmingai perplaukus vandenyną, sportininkas ryžosi išbandyti kitas platumas – kalnus.
„Tibeto taisyklės nurodo, kad norint kopti į Everestą, būtina pažinti bent 7 km aukštį (...). Taip pati valstybė apsisaugo nuo kvailų mirčių, jie taip pat reikalauja naudoti deguonį – be jo rizika yra didelė.
Smagu, kad mano organizmas susitvarkė su išbandymais. Kol esame jūros lygyje, nežinome, kaip organizmas reaguos į aukštį. Kartais ir superatletai jau po šešių kilometrų turi leistis žemyn – nėra kito vaisto“, – sako jis.
Dideliame aukštyje organizmas yra nenuspėjamas – tikina A. Valujavičius, todėl kartais net geriausi sportininkai turi pasiduoti.
„Kalnuose kiekvieną dieną atsikeli pavargęs, nes kūnas aukštyje neatsistato. Dideliame aukštyje turi gerti bent po 4-6 litrus skysčių, aukštyje kręša kraujas, jei negeri skysčių, spaudžia galvą, dėl to ir į tualetą vaikštai tiek dieną, tiek naktį“, – pasakoja A. Valujavičius.
Ne visus sustabdo kalnuose pasitinkantys sveikatos ir fiziniai iššūkiai, kartais iššūkiai baigiasi mirtimi. A. Valujavičius teigia, jog negyvų žmonių kūnai lipant nuolat priminė, kaip svarbu laiku sustoti.
„Tai nėra malonu, kiekvienas žmogus turėjo ambicijų, vizijų, ruošėsi, o matai tik jo išlindusią koją ar rankų pirštus. Tie, kurie yra aukščiau 8 kilometrų, ten ir pasilieka, nes nukėlimui yra reikalinga visa komanda, tai yra labai rizikinga ir labai brangu.
Šiuo metu ten guli virš 200 kūnų, tačiau virš 80 proc. žūčių įvyksta leidžiantis. Viršūnė yra tik pusiaukelė, švęsti reikia nusileidus. Geriau viršuje atšvęsti kukliai“, – priduria jis.
Savo kūnu sportininkas rūpinasi ne tik prieš keliones, bet ir po jų. Anot jo, kūnas yra įrankis tikslui pasiekti, tačiau svarbu ne tik įvertinti savo galimybes bet ir tinkamai savimi rūpintis.
„Aš užsiauginu svorį prieš keliones, o per keliones jį sudeginu, nesvarbu, ar minint dviratį ar plaukiant. Mano pasiruošimas nėra toks griežtas, mano kelionės ilgos, aš neturiu trumpų distancijų, todėl galiu sekti savo organizmą, kada galiu save paspausti, kada turiu pristabdyti.
Pasiruošimas Lietuvoje būna tikrai tipinis, nieko įspūdingo. Tikriausiai kelionėms ruošiuosi visą gyvenimą. Viena yra ruoštis atsikėlus nuo sofos, kitą yra sportuoti visą gyvenimą. Kūnas turi gerą atmintį“, – įžvalgomis dalijasi A. Valujavičius.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
