Kai iš Šiaulių kilusi Ieva Sakalauskaitė (30 m.) Kanadoje susipažino su australu Travisu (34 m.) ir išgirdo jo pasakojimą apie ilgas keliones dviračiu po Ameriką ir Europą, pradžioje pagalvojo, kad jis išprotėjęs. Visgi jiedu netrukus tapo pora ir po kurio laiko dviračiais per kelias Centrinės Amerikos šalis jau mynė kartu – nors kartais Ieva ir pagalvodavo, kad tikrai pasielgė beprotiškai.
Per 100 dienų (jeigu tiksliai – per 103 dienas) nuo praėjusių metų lapkričio 2 d. iki šių metų vasario 11 d. pora nuvažiavo beveik 3 000 km. Pradėjo Meksikoje – tiesa, per ją važiavo nedaug, – o paskui nuo vieno šono iki kito traukė per Belizą, Gvatemalą, Salvadorą, Nikaragvą ir Kostą Riką.
LRT.lt Ieva pasakojo, kad dviračiu šiek tiek važinėdavo ir seniau, bet didelė tokio sporto entuziastė nebuvo. „Kai prieš trejus metus apsigyvenau Kanadoje, Vankuveryje, pradėjau dviračiu važinėti į darbą, nes šis miestas tam gerai pritaikytas. Iki tol mindavau rečiau. Tiesa, dar paauglystėje su tėčiu dviračiais kelis kartus važiavome iš Klaipėdos į Nidą – tai buvo kiek ilgesnės tarpmiestinės kelionės, bet, žinoma, visiškai ne tokio lygio kaip mano vaikino“, – pasakojo lietuvaitė.
Pervažiavo JAV vertikaliai ir horizontaliai
Kai prieš porą metų Ieva su Travisu per draugus susipažino, statybose apdailininku dirbantis australas buvo grįžęs į savo namus Kanadoje iš dviračių žygio per Meksiką. Po kurio laiko jis ten grįžo kelionės tęsti – bet taip ir neįveikė suplanuoto maršruto dėl sparčiai besivysčiusių santykių su lietuvaite.
„Iki tol Travisas jau buvo pervažiavęs visas JAV horizontaliai ir vertikaliai, du kartus važiavo per Europą. O kai grįžo į Kanadą ir apsigyvenome kartu, jam vis kirbėjo mintis, kad tą žygį per Meksiką ir kitas Centrinės Amerikos šalis norėtų pratęsti. Manęs tuo metu netenkino darbas, kurį dirbau, ir ėmė kirbėti mintys, kad jį metusi ir mindama dviratį gerai apmąstyčiau, ko noriu iš gyvenimo“, – pasakojo Ieva.
Taip jiedu palengva ir sutarė, kad leisis į kelių mėnesių žygį – pradės Meksikoje, o tada jau mins tolyn be aiškiai užsibrėžto tikslo, kiek jėgos leis.
Paklausta apie kelionės planavimą, pašnekovė atsakė, kad draugo vis klausdavo, kada rimčiau susės ir viską susiplanuos – o jis tik numodavo ranka. Ir išties vėliau paaiškėjo, kad tokiais atvejais kelionės programos susidaryti neišeina – gali susiplanuoti nebent porą trejetą ateinančių dienų, o tada jau žiūri, kokį atstumą iš tikrųjų pavyko įveikti ir kur sukti toliau.
Fiziškai žygiui Ieva ypatingai nesiruošė, tiesiog toliau važinėjo dviračiu į darbą ir laisvalaikiu – bet, pasak jos, tai davė naudos, mat ir Vankuveryje nemažai kalvų, o kelionėje jų, švelniai tariant, netrūko. „Kitaip tokiai kelionei nelabai ir pasiruoši, nes jeigu dirbi, per dieną niekaip nerasi 6 valandų dviračiui minti – ir taip pat nepasiruoši karščiui bei drėgmei, kuri laukia Centrinėje Amerikoje“, – pastebėjo Ieva.
Įkalnės, drėgmė ir skorpionai
Pora simboliškai pradėjo nuo vietos Meksikoje, kur Travisas buvo nutraukęs savo ankstesnę kelionę – bet šios šalies teritorija mynė tik 40 km, kol pasiekė Belizą. Šią šalį per dvi savaites pervažiavo iš rytų į vakarus.
Po to ėjo Gvatemala, kuri Ievai šioje kelionėje paliko didžiausią įspūdį: „Per ją važiuoti buvo sunkiausia, užtat vaizdai – patys gražiausi. Gvatemala be galo kalnuota, buvo tokių stačių įkalnių, kokių aš gyvenime nebuvau mačiusi – ir į jas teko minti per didelę drėgmę ir karštį“, – pasakojo pašnekovė.
Važiuoti teko ir per lietų – Gvatemaloje ir Belize gruodį teoriškai turėjo nelyti, bet dėl klimato pokyčių dažnai pylė kaip iš kibiro. Kai kurie keliai, kuriais pora planavo važiuoti, buvo apskritai neišvažiuojami.
Gvatemala lietuvaitei patiko ir tuo, kad tai – labai įvairialypė šalis, joje išlikę indėnų majų palikuonių, turinčių savitus išorės bruožus, vilkinčių gražiais ryškiais drabužiais, o iš viso šalyje kalbama net 29 kalbomis. Kitose aplankytose šalyse viską užgožusi ispanų kalba.
Dar Ievai labai patiko paskutinė aplankyta šalis Kosta Rika – joje buvo daug džiunglių, o augalijos ir gyvūnijos įvairovė šioje šalyje didžiausia visame pasaulyje. Į pakeliui sutinkamas beždžiones pora galiausiai jau nekreipė dėmesio, tiek daug jų buvo. Teko matyti ir įvairiausių gyvačių, driežų, tarantulų, skorpionų ir tokių gyvūnų, kurių nė pavadinimų nežinojo.
Apsiverkė, sėdėdama purve
Kai viskas eidavosi sklandžiai, o kelias vesdavo lygesne vietove, pora per dieną įveikdavo ir 100 km, bet kai tekdavo nuolat minti į įkalnę ar smarkiai lydavo, per dieną susidarydavo tik kokie 27 km.
Ieva neslepia, kad per kelionę ne kartą pasigailėjo dėl to, kur įsivėlė. „Atsimenu, kaip kartą Gvatemaloje, važiuodama nuo lietaus pažliugusiu džiunglių keliu, griuvau nuo dviračio į tą tešlą, dar ir kelius nusibrozdinau. Tada sėdėdama ant žemės visa purvina, su purvinu dviračiu šalia pradėjau žliumbti kaip vaikas – panašiai ir jaučiausi. Paskui stūmiausi dviratį per purvyną besikeikdama ir jis dar kartą nuvirto, tiesa, tada jau neverkiau. O draugas tąsyk mane ramino sakydamas: „Žinok, vėliau linksmai atsiminsi šią istoriją ir norėsi ją visiems pasakoti.“ Ir išties taip nutiko“, – nusišypsojo Ieva.
Po panašių bejėgiškumo momentų pavalgius ir pailsėjus jėgos vėl grįždavo. Be to, ilgai minant į kalną ir pavargus nuotaiką vis praskaidrindavo aplink atsiveriantys peizažai. Tad vakare apsistojusi nakvynei Ieva kaskart padarydavo išvadą, kad dienos pastangos vis dėlto atsipirko.
Nakvojo su vištomis ir ugniagesiais
Pažliugusių, negrįstų keliukų poros kelyje būdavo daug, nes jie tyčia vengė didesnių magistralių, kuriomis keliauti būtų buvę pavojinga. Vengė ir šalių sostinių bei didelių miestų, paprastai apsistodavo mažesniuose. Vežėsi palapinę, nakvynei rinkdavosi kempingus ar vietos viešbutukus, o neretai apsistodavo tiesiog pas draugiškus gyventojus, kurie patys pasiūlydavo statytis palapinę savo kieme. Teko miegoti ir namo terasoje kartu su šunimis ir vištomis.
„Dar ten gana populiaru apsistoti pas ugniagesius – ir mes taip padarėme viename Gvatemalos miestelyje, dar ir kartu su jais poilsio kambarėlyje pasižiūrėjome filmą per „Netflixą“, – atsiminė Ieva.
Vietiniams gyventojams leidus (tąnakt pranašavo lietų) porai teko nakvoti ir medinėje pašiūrėje greta vieno Kosta Rikos kaimelio bažnytėlės.
Kelis kartus, kai vakare taip ir nepavyko pasiekti jokio miestelio su kempingu, nakvojo tiesiog kažkur šalikelėje.
Ieškodami nakvynės vietos jie paprastai savo laužyta ispanų kalba pasikalbėdavo ir pasitardavo su vietiniais – visgi Centrinės Amerikos šalyse yra ir pavojingų vietų. Vietiniai gyventojai būdavo labai malonūs ir draugiški, pavyzdžiui, nors ir gyveno kukliai, pavaišindavo bananais iš savo sodo (tai, pasak pašnekovės, daugmaž prilygtų mūsiškiams pomidorams).
Iškeliaudama Ieva jau buvo nusiteikusi, kad daugelis vietinių apie Lietuvą nebus girdėję, – net ir didesnės Europos šalys daugeliui jų mažai težinomos, – tad ji dažnai vilkėjo marškinėlius, kuriuose vaizduojamas Europos žemėlapis su nuspalvinta Lietuvos teritorija, ir visiems, kurie tik pasidomėdavo, gimtinę parodydavo.
Be to, mergina dviračio priekį buvo papuošusi dviem Lietuvos vėliavėlėmis. Visgi kažkuriuo metu jas pametė – kai tą pastebėjo, vos neapsiverkė. Vis dėlto ji nepasidavė ir tada užsisakė siuntą su keliasdešimčia tokių vėliavėlių, kurią jai paskui perdavė viena Salvadore gyvenanti lietuvė.
Dar, norėdama reprezentuoti Lietuvą, Ieva vežėsi gintarinę apyrankę, kurią padovanojo juos draugiškai priėmusius gvatemaliečių šeimos atstovei.
Maistas – kaip kalėjime
Poros kelionė vyko pagal tam tikrą dienotvarkę. Jiedu keldavosi 5–6 val. ryto, kad galėtų važiuoti, kol dar ne per karšta. Užvalgydavo avižinių dribsnių, dažnai užpiltų tiesiog šaltu vandeniu (turėjo nešiojamą viryklėlę, bet jos kaskart nesijungdavo taupydami laiką). „Kažkas sakė, kad toks maistas primena kalėjimą, o aš tada pasakiau, kad kalėjime gal net geriau maitina“, – nusišypsojo Ieva.
Paskui jie kelias valandas mindavo pedalus, o pačiu karščiausiu metu darydavo pertrauką, per kurią susirasdavo kur pavalgyti ir tiesiog pailsėdavo. Maždaug nuo 15 val. vėl leisdavosi į kelią, o jau netrukus tekdavo dairytis vietos nakvynei, mat apie 18 val. arti pusiaujo esančiose šalyse ima temti.
Įsikūrus dar reikėdavo išsiskalbti drabužius – juk didelių jų atsargų neturėjo, – pavalgyti ir sutvarkyti kitus buitinius reikalus, paskambinti artimiesiems, o 21 val. jau ruošdavosi miegoti.
Vienu metu prie judviejų porą savaičių buvo prisijungęs ir kelyje sutiktas olandų dviratininkas. Narsuolių, kurie leidžiasi į ilgas keliones dviračiu po svetimas šalis, netrūksta, tiesa, jie dažniau renkasi Šiaurės ar Pietų, o ne Centrinę Ameriką – matyt, juos baugina jau minėti kalnai.
Būdavo momentų, kai kokiame atokiame kaimelyje gal 15 žmonių viską mesdavo ir atlėkdavo su keliautojais fotografuotis – jiems būdavo įdomu, ką lietuvė, olandas ir australas veikia tokioje atokioje vietovėje.
Gvatemaloje nuo dviračių nulipusi pora dar ir kopė į ugnikalnį. Teko įsigyti ekskursiją, kurios maršrutas prasideda nuo žymaus Antigvos miesto, greta kurio yra du ugnikalniai. Vienas jų aktyvus, kas 15 min. išspjaunantis lavos, o kitas – užmigęs ir į jį galima įkopti. Tai užtrunka apie 7 val. ir prireikia nemažai ištvermės, užkopiama į 4 000 m aukštį, kur jau juntamas deguonies trūkumas. Prie fizinio krūvio pratusiems Ievai su Travisu tai labai didelių sunkumų nesukėlė, o sėslesni keliautojai ypač pavargo.
Užtat užkopus į kalną galima stebėti gretimą lavą spjaudantį vulkaną – atsiveriantis vaizdas išties įspūdingas. 14 keliautojų grupė buvo labai išvargusi ir miegojo namelyje dviaukštėse lovose, susispaudę kaip silkės, bet išvyka liko labai patenkinti.
Pasiilgsta laiko su savimi
Pora buvo apsvarsčiusi ir galimybę keliauti dar toliau – pervažiuoti Panamą, Kolumbiją, gal ir Ekvadorą bei pasiekti Peru, – bet po trijų mėnesių kelionės abu sutarė, kad šį kartą jau užteks. Po to išvyko į Traviso gimtąją Australiją tiesiog pailsėti – jų kelionę po Centrinę Ameriką sunku pavadinti atostogomis, nes po jos tikrai reikėjo poilsio.
„Tikrai nesigailiu, kad ryžausi šiam išbandymui. Įspūdį paliko ne tik matyti vaizdai ir draugiški žmonės – man labai patiko ir būti su savimi (važiavome vienas paskui kitą, tad kalbėtis nelabai ir galėjome), kai tiesiog ramiai mini dviratį ir mąstai apie gyvenimą. Ir dabar to laiko su savimi pasiilgstu“, – pastebėjo Ieva.
Paklausta, ar per kelionę geriau suprato, ko nori iš savo darbo ir apskritai iš gyvenimo, ji atsakė, kad kažkokio nušvitimo momento nebuvo, bet išties daug kas jos mintyse išsigrynino, o ji, jos žodžiais tariant, priartėjo prie savęs.
Kitus pašnekovė paragintų nebijoti ir, jeigu kažkokio panašaus išbandymo labai norisi, jam pagaliau pasiryžti: „Kai galvojau apie kelionę, labai bijojau, bet jai prasidėjus viskas tapo paprasčiau.“
Ieva nusiteikusi vėliau dar kartą išsiruošti į rimtesnį dviračių žygį, nors nežinia, ar į tokį, kuris tęsis 3 mėnesius – visgi tam reikia ir laiko, ir santaupų.
O kaip toks žygis paveikė jos ir Traviso santykius? „To daug kas klausia. Išties buvo momentų, kai kildavo ginčų, kartais sutardavome, jog kurį laiką minsime ar pietų pertrauką praleisime atskirai – visgi nelengva 24 valandas 7 dienas per savaitę būti kartu. Teko girdėti apie poras, kurios per tokius žygius išsiskyrė. Na, bet mums nieko, užtat dabar jau juokaujame, kad po tokio santykių išbandymo nebūtų baisu sukurti šeimą ir susilaukti vaikų“, – nusišypsojo Ieva.
