Medžių lajų takas prieš 10 metų įrengtas Anykščių regioniniame parke. Jis ne tik pasiūlė naują būdą pažinti saugomose teritorijose esančias vertybes, bet ir išjudino regiono turistinį bei kultūrinį gyvenimą, rašoma Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos pranešime žiniasklaidai. Per dešimt metų taką aplankė pusantro milijono žmonių.
Pirmasis Rytų Europoje
Medžių lajų takas buvo atidarytas 2015 metais. Jis buvo pirmasis objektas ne tik Baltijos valstybėse, bet ir Rytų Europoje, kur lankytojai gali pasivaikščioti medžių lajų lygyje. Tako idėja buvo tokia nauja, kad po metų, 2016-aisiais, Jungtinių tautų Pasaulio turizmo organizacijos rengiamuose prestižiniuose turizmo inovacijų ir meistriškumo apdovanojimuose šiam kompleksui suteiktas aukščiausias įvertinimas. Jis buvo pristatytas kaip ypač sėkminga, gausaus lankytojų srauto sulaukianti, prie darnaus vystymosi prisidedanti, ekologinį turizmą propaguojanti bei puiki pažintinį turizmą po Anykščių kraštą skatinančios strategijos priemonė.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Anykščių regioninio parko Medžių lajų takas atvėrė kelią panašių takų statybos bumui visoje Europoje.
Populiarus iki šiol
Per pirmąjį savaitgalį po tako atidarymo jį aplankė 11 tūkst. žmonių. Anykščių regioninio parko darbuotojai prisimena, kad privažiuoti prie tako nebuvo įmanoma, o smalsuoliai automobilius turėjo palikti už kelių kilometrų nuo komplekso.
Dabar taką kasmet aplanko daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, o per dešimt metų juo žengė daugiau kaip 1 mln. 483 tūkst. lankytojų.
„Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje pastatyta daug įspūdingų bokštų, tačiau Medžių lajų takas išlieka vienintelis nepakartojamas. Tai vieta, kur žmogus gali pakilti virš miško ir pažvelgti į Anykščių šilelį visai kitu žvilgsniu – tarsi iš paukščio skrydžio. Čia atsiveria ne tik medžių viršūnės, bet ir galimybė patirti gamtą naujai: pajusti jos kvapą, garsus ir didybę netikėtu rakursu, pažvelgti į netoliese tekančios Šventosios vingius ir horizonte iš miško kyšančius bažnyčios bokštus. Šis takas – tai ne tik turistų traukos objektas, bet ir kelionė į jausmus, kurie ilgam išlieka atmintyje...“ – teigia Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos direktorė Adrija Gasiliauskienė.
Pamatyti Anykščių šilelio grožį
Medžių lajų tako kompleksas įrengtas poeto Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ apdainuoto Anykščių šilelio prieglobstyje, todėl lankytojus, keliaujančius taku, lydi ištraukos iš „Anykščių šilelio“ poemos. Norintys į jį patekti žmonės kartu aplanko ir garsiausią Lietuvos akmenį Puntuką bei šventuosius ąžuolus.
Takas įrengtas raižytame reljefe, natūraliame miške. Norėdami patekti į jo pradžią, turėsite miško takeliu 130 laiptelių užkopti į kalvą. Įėjimas į Lajų taką – kalvos viršūnėje – 114 metrų virš jūros lygio.
Keliautojai, medžių lajų taku nuėję 300 metrų, jo pabaigoje gali pakilti į apžvalgos bokštą, kurio aikštelė įrengta 34 metrų aukštyje. Ir nuo tako, ir nuo apžvalgos bokšto aikštelės atsiveria Anykščių šilelio, Šventosios upės vingių, tolėliau besidriekiančių lygumų vaizdai, matyti Anykščių Šv. Mato evangelisto bažnyčios bokštai.
Nors Medžių lajų takui pastatyti sunaudota net 395 tonos metalo ir 1500 m³ betono, čia – gamtos prieglobstis. Eidami juo sužinosite apie šilelyje augančius augalus, gyvenančius gyvūnus. Pušis, beržus, egles, ąžuolus bei juodalksnius ne tik galima pamatyti, bet ir kai kuriuos pasiekti ranka, o jei pasiseks, sutiksite voverytę – Anykščių regioninio parko simbolį.
Statinio architektai Alvydas Mituzas, Arvydas Gudelis ir Andrius Dirsė dėl iki šiol gyvų legendų apie velnią, nešusį Puntuką sudaužyti Anykščių bažnyčios ir pasakojimų apie apylinkes, Medžių lajų tako bokštą papuošė rombais – tautinių juostų motyvu, Aukštaitijos regionui būdingu etnografinio išskirtinumo bei tapatumo atspindžiu, o paties lajų tako forma žvelgiant iš aukštai, atrodo, kaip šliaužiantis žaltys, senovės lietuvių globotas ir namus saugojęs gyvūnas.
Ant tako vienu metu gali būti 500 žmonių, o apžvalgos bokšte – iki 50. Deja, esant prastam orui, kai pučia stiprus vėjas, takas uždaromas, kad lankytojai būtų saugūs.
Komplekse yra informacinis centras, kur lankytojai gali ne tik pasisemti žinių apie parko gamtos vertybes bei lankomus objektus, bet ir paliesti, pauostyti bei paklausyti miško garsų. Norint susipažinti su įrengta ekspozicija „Anykščių šilelis – miškas ir/ar kūrinys“, keliautojų laukia intriga – informaciją apie šį mišką bei poemą galima rasti tik atidengus veltinio lapus.
Patrauklus lankytojams
Medžių lajų taką galima pasiekti automobiliu, dviračiais, pėsčiomis ar netgi baidarėmis. Jau septynerius metus Medžių lajų takui nenusileidžia pėsčiųjų ir dviračių takas bei tiltas per Šventąją, kuris vadinamas Lynų tiltu.
Iš čia lankytojai pėstute ar dviračiais gali nukeliauti ir iki legendomis apipinto vieno didžiausių gėlo vandens šaltinių Lietuvoje – Karalienės liūno.
Lankydamiesi Medžių lajų take ir iš aukštai stebėdami metų laikų kaitą, keliautojai gali patirti vis kitokius pojūčius: pavasarį klausytis meilės simfonijas giedančių paukščių, stebėti, kaip skleidžiasi medžių pumpurai. Vasarą pušys, eglės ir kadagiai į orą išskiria fitoncidų, dėl jų oras tampa švaresnis. Rudenį čia tiek daug spalvų ir atspalvių, kad apraibsta akys. Žiemą, kai nėra sniego, apgaubia į žiemos miegą nugrimzdusios gamtos tyla, o kai pasninga, galima žavėtis žiemos pasaka.
Rugsėjo 20-ąją Medžių lajų takas surengs naktinį pikniką – medžiai bus apšviesti ypatingomis projekcijomis.
