Kaunietis Mintautas laisvalaikiu mėgsta sodininkauti ir labai nudžiunga, kai pavyksta užsiauginti savų persikų. Tačiau, kaip jis sakė LRT.lt, nors tuo užsiima jau ne vienus metus, šių vaismedžių vis dar nėra iki galo perpratęs, mat jų užgaidas prognozuoti labai sunku.
Šiemet pavasaris buvo šaltas, o persikai mėgsta šilumą, tad būtų logiška, jei jie, kaip ir kai kurie kiti augalai, gegužę būtų nušalę ir nežydėję. Bet jie, priešingai, šiemet ir Mintauto, ir daugelio kitų augintojų sklypuose užderėjo labai neblogai – geriau nei kai kuriais šiltesniais metais.
Kaunietis šiuo metu augina kelis persikus, jo mėgstamiausia veislė – koloninis persikas ‘Aida’. Jis sakėsi šiemet nuo vieno jauno medelio nuskynęs kelias dešimtis pirmojo derliaus vaisių. Na, o gerokai anksčiau pavykdavo nuo ‘Mairos’ medelio priskinti ir apie šešis kibirus (tiesa, persikai nemaži, tad kibire lieka ir daug tuščios erdvės). Tiesa, būna metų, kai ant medžio neužauga nė vienas vaisius.
Mintautas sakė, kad nors augina persikus ne vienus metus, iki šiol nėra tikras, ar rudeniop pavyks sulaukti derliaus, ar ne. Tiesa, jis pastebėjo, kad tikrai naudinga rudenį medelius patręšti kaulavaisiams skirtomis trąšomis, bet ir tai neduoda garantijos, kad sulauksite didelio derliaus.
Lepūnėliai su kaprizais
Daugiau pastebėjimų apie persikų auginimą Mintautas sudėjo į savo įrašą persikų, abrikosų ir nektarinų augintojų grupėje feisbuke. Šmaikščiu stiliumi parašytas sodininko mėgėjo įrašas sulaukė daugybės patiktukų ir pasidalijimų. Juo kaunietis pasidalijo ir su LRT.lt: „Realiai persikus galima įvardyti kaip pačius beprotiškiausius ar netgi kvailiausius medžius, linkusius į savižudybę. Kodėl? Pabandysiu paaiškinti...
Nusiperki sodinuką, kelerius metus aplink jį šokinėji, slaugai sergantį (o sirgti jie mėgsta kaip tikrų tikriausi mamyčiukai), purški, tręši, kalbi maldas, glostai jo paliegusias šakeles, vakarais dainuoji lopšines. Taip norisi sulaukti ir paragauti šito dieviško vaisiaus!
Pernai medelis jau birželio viduryje stovėjo visiškai plikas, anei vieno sumauto lapeliūkščio, tiesiog kaip į žemę įsmeigtas šluotkotis.
Ir staiga trečiais metais pavasarį vos nutirpus sniegui jis visas gausiai apsikrauna žiedais! Vau! Koks daug žadantis „eventas“! Jau pradedi kurti planus, kiek jų suvalgys visa šeima, kiek užvakuosi, kiek kaimynų pavaišinsi... Bet tada jis pradeda rodyti savo kvailą charakterį. Arba ima nei iš šio, nei iš to mėtyti žiedus (nors, regis, ir stiprių šalnų nėra), arba primezga šimtus užuomazgų ant savo anoreksiškų galūnių, tartum norėdamas pasakyti: žiūrėk, koks aš „krūtas“ ir kaip galiu! Bet netrukus ant žemės randi nukritusias kelias užuomazgas. Vaje! Kun daryt? Ko anam trūksta?
Puoli vartyti įvairiausius talmudus ieškodamas atsakymų, klausinėji įvairiausio plauko specialistų nuomonių. Tada iš nevilties griebi tamtamą ir šoki derliaus šokį aplink tą paliegėlį tikėdamasis, kad jis tave išgirs, supras, užjaus ir susimils. Bet persikas nebūtų persikas, dėjo jis ant tavo pastangų! Ir vieną rytą pamatai, kad jis liko vien tik su lapais, nė vienos vaisiaus užuominos ant jo gležnų rankyčių nebelikę. Nusipurtęs viską, tartum koks šuo, išlipęs iš vandens. Lyg norėdamas pareikšti: špyga tau taukuota, o ne saldūs dangiškieji vaisiai!
Bet būna ir kitokių protu sunkiai suvokiamų scenarijų. Būna, kad, kelerius metus visiškai nieko nedavęs, staiga apsikrauna vaisiais kaip koks sadomazochistinis beprotis! Ant kiekvieno savo nusmurgusio virvagalio (šakomis jo ataugas pavadinti man nesiverčia liežuvis) apsikarsto kokiais penkiais kibirais vaisių ir tau belieka arba konstruoti pačias beprotiškiausias sutvirtinimo konstrukcijas, arba žiūrėti, kaip jo šakos lūžta viena paskui kitą... Nes jam, matai, auginti raumenis kaip kokiai kaimo obeliai visiškai nemadinga! Mieliau jis linkęs laikytis dietos ir likti lieknu suskiu, lyg ryt kas nors iš modelių agentūros ryžtųsi pakviesti jį ant podiumo.
O apie jo genėjimą galima atskiras istorijas rašyti. Būna kad stovi, apmeti sodą žvilgsniu, visi medžiai kaip medžiai, tvarkingais vainikais. Ir štai stovi šis „gražuolis“, išsidraikęs kaip koks Bostono pankas! Ir tu supranti, kad be universitetinio išsilavinimo tau šita misija sunkiai įkandama.
Dar būna neretai, kad po labai derlingų metų jis su tavimi ir iš viso atsisveikina: „Ai, pavargau...“ <...> ir miršta. Nes, visas jėgas atidavęs tavo skrandžiui, save išsunkęs nebesugeba pasiruošti žiemai, dėl to ir miršta.
Ir čia tik maža dalis cirkų, kuriuos jis gali iškrėsti. Pavyzdžiui, pernai vienas persikas dar gegužės pabaigoje pradėjo sirgti, lapai ėmė dažytis ryškiai raudona spalva, liga taip ir liko nenustatyta, dėl to jokie purškimai negelbėjo ir medelis jau birželio viduryje stovėjo visiškai plikas, anei vieno sumauto lapeliūkščio, tiesiog kaip į žemę įsmeigtas šluotkotis. Kai medis be lapų lieka dar vasaros pradžioje, šansų peržiemoti jam nėra jokių. Už jį belieka tik užpirkti mišias, pasimelsti ir eiti galąsti kirvio. Bet taip jau išėjo, kad pernai buvo labai striuka su laiku, tai jo taip ir neliečiau.
Ir ką jūs manote? Šiemet jis ne tik atsigavo, bet dar ir taip šovė į dangų, kaip pupų daigai iš pasakos! Ūgliai iki dviejų metrų! Tartum norėdamas atsigriebti už tuos letargo metus ir parodyti kirviui, kad jis dar ne malka ir ne iš kelmo spirtas. O negana to, dar ir užderėjo išties solidžiai. Nors šalnos tiek žydint, tiek po žydėjimo kandžiojo visai nevaikiškai. Tad suprask kaip nori...
Va tokius čiūdus krečia šitie augaliukai. Ir, manau, kiekvienas jų augintojas gali papasakoti apie savo nuotykius su šitais kaprizingais užsispyrėliais. Bet, nežiūrint į visus vargus, jie verti mūsų dėmesio, pastangų ir laiko investicijų. Nes tokius nuostabius vaisius mums dovanoja, kad prekybos centrai su savo plastmasiniais persikais gali tik kažkur tolimam kamputyje parūkyti.“
Užsiauginti galima, bet reikia šiltesnės vietos
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslo darbuotojas dr. Juozas Lanauskas sakė, kad Lietuvoje persikai tikrai niekuomet nebus auginami pramoniniu būdu – jie tam tiesiog per lepūs, bet savo reikmėms jų užsiauginti įmanoma (ir jų derlius paprastai būna geresnis nei abrikosų). Tiesa, gali būti ir vėsesnių metų, kai vaisių taip ir nesulauksite.
Tiesa, tai, ar verta savo sklype auginti persiką, priklauso ir nuo konkrečios vietovės mikroklimato. „Kiekvienoje vietovėje formuojasi savas mikroklimatas. Reikia parinkti kuo šiltesnę vietą, apsaugotą nuo šiaurinių, šiaurės rytinių vėjų, vieta turi būti iškilesnė, kur šaltas oras nusileistų į apačią ir netelkšotų vanduo, taip pat reikalingas geras drenažas“, – pasakojo specialistas.
Jis pastebėjo, kad dabar Lietuvoje plinta ir persikus žalojanti liga tafrinozė (lapų garbanė), ji pažeidžia lapus, šie krinta, augalas gali likti visai be jų, o be jų jis gali ne tik neužauginti vaisių, bet ir pats nusilpęs šaltesnę žiemą žūti. Ši liga pažeidžia ir kai kurios kitus augalus, bet skaudžiausiai ji veikia būtent persikus. Apsaugai galima pasirinkti 1 proc. vario sulfato tirpalą, bet tik augalo ramybės periodu, ir su juo reikia elgtis labai atsargiai.
Be to, vertėtų pasirinkti tinkamą veislę, atsparesnę šalčiui. Beje, nemažai tinkamų veislių yra išveistos Latvijoje, o nors ši šalis yra šiauriau mūsų, ten klimatą sušvelnina Rygos įlanka.
„Ir nereikia sielvartauti, jei persiko medelis gyvena neilgai, agurkus ir pomidorus sodiname kasmet, tad ir persiką po dešimtmečio galima atsodinti“, – pataria specialistas.
Pats J. Lanauskas taip pat augina persikus, savo reikmėms jų užsiauginti pavyksta, o derlius šiemet jo ūkyje buvo geras. „Tiesa, taip pasisekė ne visiems. Žinau žmogų, kuris augina tokį pat persiką, o derliaus šiemet nebuvo, galbūt augalo žydėjimo laikas sutapo su šalnomis. O kiti nuo vieno medžio skinamus vaisius gali skaičiuoti kibirais, jų užtenka ir kaimynams pavaišinti“, – pasakojo sodininkas.
