Vilnietė Vika Karlonė, auginanti du paauglius, galėjo būti keturių vaikų mama. Netekusi sūnaus ji nustūmė šalin savąjį skausmą ir ėmėsi padėti kitų vaikų mamoms, vaikų netekusioms ar persileidimą patyrusioms moterims. V. Karlonė įsitikinusi – net ir sukūrusi moterų bendruomenę ji pastebi, kad maža dalis jų drįsta atvirai kalbėti apie savo patirtis.
Visą laidos įrašą galite rasti čia:
Moterų bendruomenės iniciatorė V. Karlonė teigia, jog nors šiandienė visuomenė, jos akimis, yra daug laisvesnė, nebijanti atsiverti intymiomis temomis, tačiau vaiko netekties tema vis dar yra paraštėse.
„Tai yra tabu tema. Moterims skauda, bet jos realiai to nenori jausti, pasirenka apatiją. Tai nėra natūralu. Persileidimo priėmimas yra labai svarbus (...).
Ilgalaikėje perspektyvoje tas nepriėmimas turi pasekmių, tai gali būti ir fiziniai negalavimai, ir lėtinės ligos, ir psichologinės ligos, emocijų nevaldymas. Skausmas nedingsta, jei nusprendžiam jį uždaryti“, – teigia ji.
Mentorė apie savo pačios asmenines patirtis dalijasi be skausmo gniužulo gerklėje, ji tikina – net ir tamsiausios patirtys atvirume gali virsti šviesiomis.
„Į mūsų gyvenimą atėjo sūnus, kuris turėjo Edvardso sindromą (reta nepaveldima genetinė liga, kurią sukelia papildoma chromosoma – LRT.lt). Tą sužinojome 36-ąją nėštumo savaitę. Aš buvau tokio požiūrio, jog reikia gyventi, džiaugtis ir vertinti natūralius procesus, tikrai nesistengiau užbėgti įvykiams už akių.
Suvokiau, kad man teks palaidoti savo vaikutį, nes tokie atvejai neišgyvena“, – pasakoja V. Karlonė.
Šią vasarą Vikos sūnui Eteriui būtų suėję 10 metų. Vika sako, jog laikas ilgainiui nugramzdino emocijas, tačiau, anot jos, sunku pamiršti jausmą, kai, laukdama gimdymo, ji turėjo sukaupti jėgas laidotuvėms.
„Su Eteriu praleidome 4,5 mėnesio. Jis patyrė nuostabiausią Lietuvos laiką – vasarą. Mes kartu keliavome, leidome laiką geriausiai, kaip galėjome.
Aš buvau pasiruošusi. Prieš sužinodama apie Eterį, aš jau buvau praėjusi stiprius dvasinio ir emocinio intelekto mokymus, turėjau daug psichologinių žinių, Eteriui mane ruošė pats gyvenimas.
Manau, kad gerai susitvarkiau su šiuo gyvenimo etapu. Kiekvieną akimirką dariau tai, ką norėjau daryti. Atėjus skausmui aš verkiau, prašiau apkabinimo, atėjus džiaugsmui, aš džiaugiausi, kūriau, nebijojau kalbėti su artimaisiais, svetimais“, – priduria moteris.
Palaidojusi sūnų, Vika tikina nesiliovusi tikėti, kad gyvenimas yra pilnas iššūkių ir dovanų, kuriuos reikia priimti vienodai. Tačiau po sūnaus netekties Vikai pastojus ketvirtą kartą, jos šeimą sukrėtė dar vienas įvykis – persileidimas.
„Nežinau, ar tai buvo mergaitė, ar berniukas, bet intuityviai jaučiu, kad laukiuosi mergaitės, kurios vardas Glorija.
Nėštumas truko kelis mėnesius, jis nesivystė, tačiau laikau Gloriją ketvirtuoju savo vaiku. Mano įsitikinimu, kiekvienas užsimezgęs vaikas yra vaikas, net jei buvo vos kelių savaičių“, – teigia ji.
Išgyvenusi dviejų vaikų netektis, Vika nusprendė burti kitas vaikų netekusias mamas. Ji įsitikinusi – vaikų netekusioms mamoms gali padėti vien žinojimas, kad jos nėra vienišos.
„Kai mirė Eteris, net kai jis buvo gyvas, kai gulėjome ligoninėje, pamačiau, kad mamos, einančios per netektis, turi per mažai supratimo ir palaikymo. Mačiau daug skausmo, mačiau, kad trūksta gebėjimo nepabėgti nuo netekties.
Po Eterio mirties grįžau į darbą, bet kirbėjo, kad turiu veikti kažką kito. Supratau, kad neturėjau sau ir savo istorijai tinkamo pavadinimo (...), atėjo supratimas, kad esu angelo mama, apie tai noriu pasidalinti su kitomis mamomis“, – patirtimis dalijasi V. Karlonė.
