„Buvimas kartu sunkioje akimirkoje yra pavyzdys kitoms sunkioms gyvenimo akimirkoms, kai negali nieko padaryti (...), tik būti kartu“, – sako Eugenijus Laurinaitis. Psichiatras, psichoterapeutas dalijasi patirtimis apie tėvų santykius gimus vaikui: kaip keičiasi pora jų gyvenime atsiradus dar vienam vaidmeniui, kuo svarbus tėčių įsitraukimas į vaikų gyvenimą ir su kokiomis emocinėmis patirtimis susiduria mamos.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ar jaučiate skirtumą tarp porų, kuriose abu žmonės yra vienodai įsitraukę, ir tų, kuriose įsitraukęs tik vienas partneris, pavyzdžiui, mama?
– Skirtumas tarp neįsitraukusio ir įsitraukusio tėvo ar mamos yra elementarus: vienas asmuo yra visiškai įsitraukęs, galvodamas apie vaiką, kas jam yra svarbiau, o kitas galvoja apie save. Pavyzdžiui, jei aš nežindysiu, tai kam man reikia mokytis apie žindymą.
Taip, iš dalies tai yra logiška, tačiau kai kalbame apie partnerystę tėvystėje, vienas iš pagrindinių dalykų yra nebūtinai viską mokėti atlikti, bet galėjimas suprasti, ką tam tikri veiksmai reiškia (...).
Daug kas priklauso nuo partnerio vaikystės, kokius pavyzdžius jis matė. Pavyzdžiai leidžia laisviau jaustis naujose pareigose.
– Ar sutiktumėte, kad vyrams visuomenė primeta lūkestį, jog tėvystėje jie turėtų būti kieti?
– Tai yra šeimos įtaka. Vis vien mergaites ir berniukus auginame kitaip, tas kitoniškumo lygis priklauso nuo šeimos. Žiauri taisyklė, kad vyrai neverkia, yra vienas iš tų pavyzdžių – jie turi būti didesni, stipresni už žmoną, uždirbti daugiau, bent jau mūsų kultūroje.
Dažnai dėl to tie vyrai įsivaizduoja: jei yra stiprūs, uždirba daugiau, jiems priklauso tam tikros privilegijos. Viena iš privilegijų – neįsitraukimas į vaikų auginimą. Tai yra didžiulė klaida, ypač jei tėvas mano, kad jį galima įtraukti labiau į sūnaus nei dukros auklėjimą.
Tai yra taip pat netiesa – mergaitėms tėvo reikia dar stipriau. Berniukai pavyzdį mato ne tik iš tėvo, bet ir iš kitų vyrų, o tai, kaip būti moterimi, svarbia savo vyrui, gali parodyti tik tėvas. Tai pačioje pradžioje yra lemtingas dalykas.
Jis nebūtinai turi būti jautrus, ištirpti nuo kiekvieno jos žvilgsnio, tačiau jis turi būti šiltas, prieinamas, artimas.
– Ar tiesa, kad santykį su vaiku auginti lengviau, jei jis pradedamas auginti dar kūdikystėje?
– Buvo atlikti tyrimai įrašinėjant bendravimą tarp kūdikių ir mamos. Pasirodė, kad jau dviejų savaičių kūdikis gali inicijuoti bendravimą lygiai taip pat dažnai, kaip tai gali daryti mama. Noras bendrauti atsiranda nuo pirmųjų dienų.
– Kokia jūsų nuomonė apie gimdymą su partnerio palaikymu?
– Mano pozicija yra nebūtinai labai reikšminga. Mano žmona gimdė tais laikais, kai apie buvimą palatoje net negalėjome pagalvoti. Tačiau iš psichoterapeuto pusės, retkarčiais atsitinka taip, kad moteris praranda romantiškąjį apvalkalą, jei vyras dalyvauja gimdyme, bet taip būna nedažnai.
Žymiai didesnė problema yra ta, kad vyras nelabai atlaiko gimdymą, nesiryžta, pabėga iš gimdyklos. Gimdymas yra poros aktas. Vyras padeda moteriai labai skausmingu metu, jai svarbu jausti, kad ji nėra viena. Antras svarbus dalykas – pamatyti tą mažytį žmogutį ateinantį. Leidimas pamatyti ateinantį įpėdinį yra labai svarbus socialinis ir psichologinis faktas.
Buvimas kartu sunkioje akimirkoje yra pavyzdys kitoms sunkioms gyvenimo akimirkoms, kai negali nieko padaryti (...), tik būti kartu. Tai yra lyg treniruotė.
– Kaip pora turėtų elgtis pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais?
– Manau, kad tai yra labai individualu, ir duoti vieno universalaus recepto nenorėčiau. Yra vaikų, kurie yra gana ramūs, turi mažą nerimo lygį, gerai miega, auga ir valgo, tada mama gali turėti ir nemažai laiko sau. Yra tokių vaikų, kurie yra labai nerimastingi, – jie verkia ne be priežasties, mes jos tiesiog nežinome.
Atgaivinti romantiką, kai vaikas yra itin nerimastingas, yra sunku. Tyrimai rodo, kad apie 30 proc. moterų po gimdymo patiria depresiją, tai reiškia, kad jos turėtų būti gydomos, nes jų reakcijos nėra normalios. Čia moteris nėra kalta, tačiau tai turi įtakos santykiams tarp mamos ir vaiko, taip pat mamos ir tėčio santykiams. Svarbu ieškoti pagalbos.
– Kaip manote, ar visuomenėje yra pakankamai kalbama apie pogimdyminę depresiją?
– Manau, požiūris tikrai keičiasi, žmonės leidžia sau pripažinti, kai vyksta negeri procesai. Prieš trisdešimt metų moteriai būtų pasakyta, kad ji išprotėjo. Depresiją per savo gyvenimą patiria 50 proc. žmonių.
Depresijai įtakos turi ir biologiniai faktoriai, ne tik psichologiniai. Pirmiausia keičiasi hormoninis fonas, smegenyse vyksta cheminės reakcijos, moteris praranda savo gyvenimą, saugumą, kurį turėjo (...). Todėl pirmieji mėnesiai yra tikrai sudėtingi.
– Ar pogimdyminė depresija gali užklupti ir tėčius?
– Dabar tai pradėjo tyrinėti ir mokslininkai. Jie rado, kad ir vyrų elgesiui gali būti būdingi depresijos simptomai, tačiau apie tai anksčiau nebuvo kalbama, nes vyrai negali verkti.
Turiu pasakyti, kad į gydytojo kabinetą dėl depresyvių simptomų vyrai ateina retai, dažniau ateina poros, ir tik kalbantis su abiem išryškėja požymiai.
– Pirmieji vaiko metai yra apibrėžiami kaip kritiniai poros santykiuose – kodėl?
– Primityvus atsakymas, tačiau galimas variantas – pora buvo nepasiruošusi. Bet kokius sprendimus, kuriuos priimame, turime priimti pagal pasekmes, o ne priežastį – kodėl. Mokėjimas žiūrėti į priekį, apskaičiuoti ateitį yra labai svarbus.
Kūdikio gimimas nėra stebuklas, kuris nutinka tik vienai šeimai, – kūdikiai gimsta ir auga visame pasaulyje, tikrai žinome, kaip ir kas ten būna, klausimas – ar norime žinoti, ar pasikalbame apie tai. Jei norime priimti sąmoningą sprendimą, privalome surinkti informaciją apie galimas pasekmes.
Pirmieji metai apie kūdikį ir tėvo ar mamos santykį su kūdikiu parodo dar labai nedaug, tai tik pati pradžia. Kūdikis tėvą realiausiai priima apie trečiuosius gyvenimo metus, tai reiškia, kad dar yra daug kelio, kurį reikia nueiti, daug sunkumų išgyventi ir nekelti tragedijos.
– Ar turite patarimų, kaip porai išgyventi pirmuosius vaiko gimimo metus?
– Patarimas yra labai paprastas – reikia kalbėtis. Mama sakys, kad neturi laiko, nes vaikas, tėtis sakys, kad neturi laiko, nes darbas – o santykis blogėja. Mes nebūtinai galime sutikti vienas su kitu, tačiau net išsiskiriančias nuomones būtina išsakyti.
