„Pasidovanojau sau ramybę“, – šypsosi energingoji dainininkė Augustė Vedrickaitė, gimimo dienos proga nusprendusi išvykti į savo ramybės uostą tėviškėje ir vidury darbymečio pasidariusi trumpas atostogas. Ji pripažįsta šiemet supratusi – atėjo metas save patausoti.
– Liepos 14-ąją pasitinkate apvalų, 40-ąjį gimtadienį. Ar šis skaičius labiau virpina emocijas ir mintis?
– Iš tiesų trisdešimtmetis mane jaudino labiau – jį sutikdama, buvau pasimetusi gyvenime, nesijaučiau pakankama. Atrodė lyg nieko dar nespėjau nuveikti, dar neturėjau nei vaiko, nei savo namų, dėl to jaučiausi blogai ir jubiliejus nebuvo maloni patirtis.
Dabar esu tiesiog dėkinga gyvenimui už viską, ką turiu ir 40-metis manęs visiškai neglumina, supratau, kad svarbiausia, kaip jaučiuosi viduje, o aš esu laiminga, jaučiu pilnatvę, turiu nuostabų sūnų, gražius santykius, šeimą, mylimą darbą, puikius draugus, visi esame sveiki, rašau ir įrašinėju dainas... Ir į ateitį žvelgiu šviesiai – turiu dar daug svajonių, tikslų ir planų, kuriuos noriu įgyvendinti iki kito dešimtmečio.
– Kaip paminėsite šią progą? Galbūt turite savo gimimo dienos tradicijų?
– Tradiciją turiu, jau šešerius metus vasaros viduryje rengiu plaukimą baidarėmis su draugais, stovyklaviete, muzika iki paryčių ir gamta. Kadangi visi tai žino, vos tik pradeda šilti orai, sulaukiu daugybės klausimų iš artimųjų, kurį savaitgalį plauksime. (Juokiasi.)
Tiesa, praėjusią vasarą plaukėme tik su šeimos nariais, tačiau ir jų susirinko per 20, o kai susirenkame su draugais, mūsų būna dvigubai daugiau. Ne tik man, bet ir kitiems, tai tarsi kasmetinė proga susilieti su gamta, pabėgti iš miesto, atitrūkti nuo darbų.
Tiesa, pernai kalbėjau, kad per mano keturiasdešimtmetį upę tiesiog užpildysime baidarėmis, svarsčiau surengti didžiulę šventę sodyboje, tačiau taip nieko ir nesuplanavau. Tiesiog laikui bėgant pajutau, kad visai neturiu noro nieko daryti. Taigi nusprendžiau nesiplėšyti ir šio gimtadienio proga pasidovanoti sau ramybę.
Būsiu savo tėviškėje Utenos apylinkėse, kur bus mano draugas, vaikas, tėtis, broliai, maudynės ežere ir puikus, nerūpestingas laikas visiems kartu. Apskritai, tėviškė yra mano ramybės oazė, kur save susirenku, o laikas ten tiesiog sustoja – jei Vilniuje diena prabėga per kelias valandas, ten para išsitęsia iki 28.
– Tik ar daug progų tingiai pabūti prie ežero pasitaiko? Juk vasara dainininkams yra pats darbymetis.
– Būtent todėl laisvas savaitgalis gimtadienio proga man yra didžiausia dovana. Tiesa, dar po savaitės keliausiu į draugų vestuves užsienyje, taip aukodama dar vieną darbinį savaitgalį, tačiau man nebeapmaudu – visų pinigų neuždirbsiu ir to man net ir nereikia. Norint neperdegti, manau, labai sveika kartais stabtelti ir skirti laiko sau.
Pasibaigus intensyviausiam koncertų laikotarpiui, pastebėdavau, kad mano atostogos yra tiesiog dreifavimas ant sofos ir bandymas susirinkti tai, ką išbarsčiau. Taip nesąžininga ir mano namiškių atžvilgiu – kadangi dažniausiai dirbu, kai jie ilsisi. Pasibaigus darbymečiui, noriu dar būti gyvybinga ir skirti jiems kokybiško dėmesio.
Žinoma, savo darbą labai myliu ir nesvarbu, kiek esu pavargusi ar kaip jaučiuosi, per kiekvieną pasirodymą atiduodu visą save, tačiau šiemet pirmą kartą susimąsčiau – kiek galima lėkti. Atėjo suvokimas, kad reikia save pasaugoti ir patausoti.
Prisipažinsiu, kasmet žiemos pabaigoje aplanko nerimas, kad galbūt manęs scenoje nebereikės, klausytojai nenorės matyti manęs savo šventėse, tačiau koncertų ne mažėja, o tik daugėja – į visus net nebespėju. Matyt, kažką darau gerai. Dėl to leidau sau vidury vasaros pasidaryti pauzę, kad iš naujo įsikvėpčiau ir taip smarkiai neišsibarstyčiau.
– Kitąmet minėsite ir dar vieną apvalią progą – 2006-aisiais dalyvavote televizijos projekte „Dangus“, kuris dažniausiai laikomas jūsų muzikinės karjeros pradžia.
– Tiesą sakant, iki to projekto net ir nemaniau, kad noriu būti dainininke. Kažkiek net pavydėdavau mokykloje tiems, kurie jau tuomet žinojo, kad bus medikai ar inžinieriai. Nors dainuoti man visada patiko, iki projekto jokios konkrečios krypties neturėjau, juolab nemaniau, kad dainavimas taps mano darbu ir kasdienybe.
Tačiau džiaugiuosi, kaip viskas susiklostė ir kad vis dar tuo mėgaujuosi. Tai svarbiausia, todėl visai nebūtina minėti tų apvalių skaičių, nors tikrai būtų smagu susitikti su kitais projekto dalyviais.
– Likimas dažnai jus lepina?
– Visko buvo, tikrai nepasakyčiau, kad gyvenime viskas tik šviesiausiomis spalvomis. Nelengva buvo mano sūnaus gyvenimo pradžia, ypač sunku buvo paauglystėje, kai netekusi mamos jaučiausi itin pasimetusi.
Vis tik svarbiausia, kaip mes išsikapstome iš sunkumų ir kiek tos pastangos mus užaugina. Visada galėjau atsiremti į savo šeimą, draugus, tačiau ir pati su savimi labai daug dirbau, kad užaugčiau, kad suprasčiau, kas esu, ką ir kaip noriu daryti ir nebemeluočiau nei sau, nei aplinkiniams, būčiau nuoširdi. Taip prisitrauki tik tokius pačius žmones ir gyventi pasidaro lengviau.
– Vis tik sakėte, jog šiandien esate laiminga ir jaučiate pilnatvę. Ko dar sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?
– Sakoma, kad prieš užpučiant žvakutes savo norų atskleisti nereikėtų. Taigi visų norų neatskleisiu, tačiau palinkėsiu sau ir toliau stengtis įgyvendinti savo svajones ir daryti tai drąsiai.
