„Neauginu sūnaus šiltnamio sąlygomis. Stengiuosi auginti jį taip, kad išėjęs į gyvenimą nesistebėtų, jog pas mamą buvo kitaip, ten popino, lepino ir jis nepastebėjo, kad pasaulis nėra vien tik rožinis“, – LRT.lt pasakoja atlikėja ir septynmečio Arijaus mama Augustė Vedrickaitė. Ji pasakoja sūnui skirianti labai daug laiko, kurį praturtinta pokalbiais ir įvairiausiomis veiklomis, todėl telefonas berniuką domina retai, jis mieliau renkasi paspardyti kamuolį su mama.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Prisiminkime jūsų vaikystę, kokia ji buvo?
– Pirmiausia grįžta prisiminimai, susiję su vaikystės vasara ir kaimu šalia Utenos, kur su broliu ir pussesere leisdavome atostogas. Tiek visko prisigalvodavome... Važinėdavomės dviračiu, tyrinėdavome apylinkes, važiuodavome vieni maudytis prie ežero.
Turėjome labai daug laisvės. Pagalvoju, kad savo vaiko taip neišleisčiau (nusijuokia). Vaikystę prisimenu taip smagiai ir tokią spalvotą, tad norisi kuo daugiau spalvų duoti ir savo vaikui, noriu palikti gražių prisiminimų.
Todėl kai vasarą į Lietuvą ilgesnėms atostogoms atvyksta užsienyje gyvenantis brolis su šeima, stengiamės kuo daugiau laiko praleisti kartu. Brolio ir mano vaikai – bendraamžiai, todėl džiaugiuosi, kad sūnus turi pusseserę, su kuria kartu gali krėsti zbitkas ir tyrinėti pasaulį.
Tiesa, vaikystėje turėjome daugiau pareigų, jau anuomet užsidirbdavome pirmuosius pinigus ravėdami ar kitaip padėdami kitiems. Už tai esu dėkinga tėvams, nes jau tada supratau pinigų vertę ir tai, kad jie neateina iš oro. Be to, apimdavo labai geras jausmas, kai žinodavome, kad leidi savo uždirbtus pinigus. Gal darau klaidą, tačiau liepą 7-ąjį gimtadienį mininčiam sūnui to kol kas dar neskiepiju, galbūt jis per mažas.
– Ar pavadintumėte save griežta mama?
– Su sūnaus tėčiu gyvename atskirai, taigi jo priežiūra dalijamės. Vis dėlto daugiausia laiko jis būna su manimi, tad man tenka pabūti ir griežtu policininku, ir tuo, kuris glosto. Darau viską, ką galiu geriausio, kad išlaikyčiau sveiką pusiausvyrą.
Iš tiesų labai daug kalbamės, daug bendraujame, stengiuosi netingėti ir atsakyti į visus jam kylančius klausimus, paaiškinti dalykus, kurie jam rūpi. Į kausimą „kodėl?“ niekada neatsakau „nežinau“, kantriai aiškinu, o jei reikia, čia pat telefone viską googlinu. Stengiuosi paaiškinti ne tik gyvenimiškus faktus, bet ir emocinius dalykus, stengiuosi pastebėti jo išgyvenimus, elgesį ir nieko neignoruoju.
Tačiau tikrai neauginu sūnaus šiltnamio sąlygomis. Stengiuosi auginti jį taip, kad išėjęs į gyvenimą nesistebėtų, jog pas mamą buvo kitaip, ten popino, lepino ir jis nepastebėjo, kad pasaulis nėra vien tik rožinis.
– Ką pavadintumėte didžiausiai motinystės išbandymais? Šiandien daugelis tėvų skundžiasi, kad vienas sunkiausių išbandymų – laikas prie ekranų ar vaikų nenoras mokytis.
– Į mokyklą sūnus eis rudenį, taigi laukia dar vienas įdomus etapas. Iš esmės, turbūt didžiausias rūpestis yra viską suderinti, kad mūsų kartu leidžiamas laikas būtų kokybiškas.
Kalbant apie ekranus, galiu tik pasidžiaugti – turbūt mano skirtas laikas ir pastangos atsipirko, nes šios problemos nėra. Jei sūnaus paklaustum, ar jis nori naršyti telefone, ar pažaisti kamuoliu, jis neabejotinai pasirinktų kamuolį.
Kaip ir minėjau, daug laiko leidžiame kartu, tad stengiuosi jį užimti ir prisigalvoti pramogų. Žiemą einame čiuožinėti rogėmis nuo kalniuko, vasarą spardome kamuolį, traukiame raketes, būname gamtoje, stovyklaujame, važiuojame prie ežero, plaukiame baidarėmis... Kadangi pati mielai užsiimu tokiomis veiklomis, sūnus perima pavyzdį.
Tikrai nėra taip, kad jam draudžiama žaisti telefonu ar planšete, tačiau jis nedažnai užsimano – nors turi planšetę, ši dažniausiai guli užmiršta, neįkrauta ir savaitėm nejudinta. Dažniausiai telefoną traukiame tada, kai laukia ilgesnė kelionė automobiliu, o aš po koncerto neprakalbu ar esu labai pavargusi.
Tada įduodu sūnui telefoną, kad valandėlę ką nors paveiktų ir nenuobodžiautų. Ir bėdos tame nematau, nes žinau, kad priklausomybės jis neturi ir kai tik gaus progą, užsiims kuo nors kitu. Nežinau, kas bus ateityje, tačiau kol kas ekranai išbandymų nekelia.
– Ar sunku suderinti neretai chaotišką atlikėjo tvarkaraštį, laiką sau ir vaikui?
– Išmoksti viską suderinti ir laviruoti. Jei sūnus porai dienų išvažiuoja pas tėtį, per tą laiką stengiuosi susitvarkyti kuo daugiau su darbu ir jo administravimu susijusių reikalų, planuoju susitikimus. Kai vaikas grįžta, laiką vėl stengiuosi skirti jam – dabar norisi spėti pajausti vasarą ir palikti gražių prisiminimų.
Žinoma, vasarą netrūksta koncertų, tačiau įprastai jie vyksta vakarais, tad dienas leidžiu su vaiku, o kol dirbu, jis kieno nors prižiūrimas miega.
Kadangi brolis ir draugės turi panašaus amžiaus vaikų, mūsų susitikimai įprastai būna kokybiškas laikas ir mums, ir mūsų vaikams – kol šie drauge žaidžia, mes galime pabendrauti ir pasišnekėti, ką nors nuveikti drauge. Kad ir baidarės, tai puiki veikla ir suaugusiesiems, ir vaikams. Taigi tereikia pasistengti ir viską įmanoma suderinti.
– Kai kurie tėvai sako, kad tėvystė, motinystė yra sunkus darbas, kiti prieštarauja tokiam požiūriui. Kurioje pusėje jūs?
– Vienam gyventi lengviau – gali viską planuotis pagal savo norus ir poreikius, turi daug laiko sau. Kartais to pritrūksta, norėčiau turėti daugiau laiko, nes daugiausia energijos ir pastangų skiriu vaikui, tačiau darbu motinystės nepavadinčiau – tai veikiau pasirinktas gyvenimo būdas, teikiantis labai daug džiaugsmo, kurio į nieką nekeisčiau.
Be to, tikiu, kad ateityje viskas atsipirks. Kai būsiu močiutė, turėsiu ko laukti, mane aplankys, galbūt atveš anūkų, tuo džiaugiuosi. Dabar žiūriu į tėtį ir matau, kad jis gyvena tuo laukimu, jam gera, kai grįžtame, kai mato, kaip tarpusavyje bendraujame ir džiaugiamės vienas kitu. Taigi matau, kad vaikai būna didelė grąža to, ką jiems paskyrėme ir kokį ryšį su jais sukūrėme.
