„Darbas Lietuvos ambasadoje Šveicarijoje yra mano ryšys su lietuvybe“, – LRT.lt sako beveik prieš du dešimtmečius su šeima gyventi svetur persikėlęs Kipras Užkuraitis. Tiesa, nuo Lietuvos aktualijų ar muzikos naujienų jis neatitrūksta, mat nuolat klausosi savo tėčio įkurtos radijo stoties „LRT Opus“, o vasarą sugrįžęs atostogų į gimtinę, užsuka pasiklausyti ir Vilniuje vykstančių koncertų.
– Simboliška, kad Bazelyje kalbamės „Katarsio“ susitikime su Šveicarijos lietuviais, taigi galima sakyti, jog mus suvedė „Eurovizija“. Nuo šio konkurso neatsiejamas ir jūsų tėtis, buvęs konkurso komentatorius, muzikologas ir laidų vedėjas Darius Užkuraitis.
– Iš tiesų labai džiugu, kad mano tėtis turi tokią reikšmę eurovizinėje Lietuvos kultūroje. Pats Lietuvoje dažniausiai lankausi kartą ar du per metus, bet kai atvažiavęs išeinu su juo kavos į miestą, neretas priėjęs pasako, kad jį atpažįsta. Labai malonu.
– Vis tik su tėčiu dažniausiai susitinkate per atostogas – tėvams išsiskyrus, jau daugelį metų gyvenate Šveicarijoje, tiesa?
– Taip, su šeima čia persikėlėme 2007-ųjų pabaigoje, taigi čia gyvenu jau 18 metų. Lietuvoje ėjau tik į darželį ir pirmąją klasę, po to mokyklą jau lankiau čia.
Tiesa, į Bazelį atvykau susitikti su „Katarsiu“, gyvenu nedideliame, 20 tūkst. gyventojų turinčiame Arau miestelyje tarp Bazelio ir Ciuricho. Jo vis dar nepalikau, kadangi ten baigiau gimnaziją ir ten gyvena dauguma mano draugų, kas rytą daugiau nei valandą važiuoju į Berną, kur dirbu Lietuvos ambasadoje Šveicarijoje.
– Jūsų tėtis yra pasakojęs, kad kadaise ir pats grojote, kaip nutiko, kad pasirinkote politologijos studijas ir šiandien dirbate ambasadoje?
– Dar gyvendamas Lietuvoje kurį laiką lankiau Balio Dvariono menų mokyklą, grojau pianinu, tačiau man nelabai patiko. Kai persikėlėme į Šveicariją, kaimynų vaikas mokėsi groti trimitu, tad šeima pasiūlė pabandyti ir man. Trimitas taip patiko, kad daugiau nei dešimtmetį grojau įvairiuose džiazo ansambliuose, orkerstruose, bažnyčioje per šventes. Man, kaip moksleiviui, tai buvo ir puiki proga užsidirbti.
Vis tik muzikinio kelio nepasirinkau – kadangi mane visada domino istorija ir politologija, pasukau šia kryptimi ir pernai baigiau bakalauro studijas. Rudenį ketinu studijuoti magistrantūroje, o šiemet moksluose padariau metų pertrauką.
Taip jau sutapo, kad praėjusiais metais dalyvavau palaikymo Ukrainai eitynėse Berne, kur sutikau dabartinį kolegą iš Lietuvos ambasados Šveicarijoje. Sužinojęs, kad studijuoju, bet niekur nedirbu, jis man pasiūlė praktiką ambasadoje.
Netrukus ten įsidarbinau sekretoriumi. Tiesa, mano darbas nevisai atitinka pareigų aprašymą, kas mane labai džiugina. Kadangi mūsų ambasada yra ganėtinai nauja, joje dirbame tik keturiese, tad jei ambasadorius būna išvykęs, o konsulinis pareigūnas užsiėmęs, man tenka įvairių darbų. Pavyzdžiui, neseniai buvo atvykusi kvantinių technologijų delegacija, reikėjo vedžioti ją po CERN ir kitas įmones. Taigi džiaugiuosi dirbdamas labai įdomų ir įvairų darbą.
– Taip pat ir glaudžiai susijusį su jūsų gimtine Lietuva.
– Ir savo kolegoms sakiau, kad tai – savotiškas mano ryšys su lietuvybe. Turiu prisipažinti, kad ilgą laiką apie tai negalvojau. Pamenu, persikėlus į Šveicariją, kurį laiką šeima dar pirkdavo lietuvių kalbos vadovėlius, kad savaitgaliais galėčiau iš jų mokytis. Vaikystėje man tai labai nepatiko, bet dabar už tai esu dėkingas. Vis tik užaugau nedideliame miestelyje, tad visi mano draugai buvo šveicarai. Ir pats, galima sakyti, buvau sušveicarėjęs lietuvis.
Viskas pasikeitė prieš porą metų, kai dalyvavau minėtose palaikymo Ukrainai eitynėse. Ten susipažinau su keliais žmonėmis iš lietuvių bendruomenės, su kuriais iki šiol bendraujame, vėliau bendruomenėje atsirado ir daugiau draugų. Labai tuo džiaugiuosi.
– Nuo lietuviškų naujienų ir muzikos aktualijų, kaip suprantu, taip pat neatitrūkstate?
– Tikrai ne, galiu patikinti, jog esu didžiausias „LRT Opus“ fanas Šveicarijoje. Klausausi išties nemažai, kartais su tėčiu netgi pasidaliju savo įžvalgomis ir patarimais. Nežinau, kiek jis atsižvelgia, bet savo nuomonę tikrai išsakau. „LRT Opus“ yra mano ryšys su lietuvių kūrėjų muzika. Iš ten jau seniau žinojau ir grupę „Katarsis“.
– O ko iš Lietuvos būdamas čia pasiilgstate labiausiai? Galbūt visų taip mėgstamų šaltibarščių ar keptos duonos?
– Turiu prisipažinti, kad lietuviška virtuvė man ne prie širdies, tačiau tikrai pasiilgstu kefyro, juodos duonos ir varškės sūrelių. Labai apsidžiaugiau neseniai parduotuvėje atradęs sūrelius, gamintus Lietuvoje. Galbūt labiau nei tradicinių valgių pasiilgstu Vilniaus senamiesčio ir pasivaikščiojimų po jį. Jame tvyro ypatinga atmosfera, panašios vietos Šveicarijoje tikrai nėra. Kaskart nusileidęs Vilniuje, dažniausiai prasieinu man įprastu 4-5 km maršrutu per miesto centrą ir Užupį.
– Į koncertus tėtis nusiveda?
– Dažniausiai nueiname bent į vieną kitą. Kadangi dažniausiai į Lietuvą sugrįžtu vasaros viduryje, kai būna geriausi orai, tenka nueiti į „Midsummer“ festivalį, pastaruoju metu apsilankome ir Lukiškių kalėjime vykstančiuose renginiuose.
– O „Eurovizija“ ar domitės?
– Anksčiau domėjausi labai rimtai, analizuodavau, svarstydavau, kuri daina pateks į finalą, kuri ne. Dabar esu labiau atsipalaidavęs ir mieliau klausausi linksmų dainų, tokių kaip ne kartą „Eurovizijoje“ pasirodžiusių Moldovos atstovų „Zdob si zdub“ ar šių metų australų atlikėjas. „Eurovizija“ man yra šventė, kurią norisi švęsti.
– „Eurovizija“ sužadino ir lietuvių susidomėjimą konkursą priimančia šalimi Šveicarija. Ši šalis mums dažniausiai siejasi su kalnais, gražia gamta, geru šokoladu ir laikrodžiais.
– Ne veltui šalis siejama su laikrodžiais – žmonės čia išties labai punktualūs. Sakyčiau, kad šveicarai į draugystę lengvai nesileidžia, tačiau jei pavyksta su jais susidraugauti jie yra labai šilti žmonės. Lyginant su Lietuva, sakyčiau, kad Šveicarija yra konservatyvesnės kultūros šalis.
Vis tik pusė Lietuvos gyventojų yra įsikūrę trijuose didžiausiuose šalies miestuose. Kur kas didesnė dalis šveicarų gyvena mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, todėl jie galbūt nėra tokie kosmopolitiški. Iš tiesų ir pats kartais stebiuosi, kaip šveicarai gali būti ir ganėtinai konservatyvūs ir labai inovatyvūs vienu metu, tačiau čia viskas sudera.
– Ar atsikėlus čia gyventi buvo sunku įsilieti į vietos žmonių bendruomenę?
– Jei ir kildavo kokių nors sunkumų, veikiau dėl mano nerimastingo charakterio. (Nusijuokia.) Tikrai ne todėl, kad buvau iš kitos šalies. Šveicarijoje užsieniečių yra labai daug, galima sakyti, kad kitataučiai yra šveicarų kultūros dalis, tad juos priima labai šiltai.
– Kokių įspūdžių ir patirčių iš Šveicarijos parsivežti palinkėtumėte „Katarsiui“?
– Nepriklausomai nuo to, laimės jie ar ne, tikiu, kad čia praleistą laiką jie prisimins visą likusį gyvenimą. Todėl palinkėčiau jiems atsipalaiduoti, gerai nusiteikti, būti savimi ir tiesiog pasimėgauti Bazeliu. O mes, lietuviai, juos labai palaikysime.
