Birželio 12 d. LRT švenčia 99-ąjį gimtadienį. Dvi ilgiausiai čia dirbančios darbuotojos – inžinierė Zita Ikamaitė (74 m.) ir archyvarė Liucija Čižiuvienė (73 m.) – čia yra išdirbusios daugiau nei pusę to laiko. LRT.lt jos papasakojo, kaip čia atsidūrė ir ar nenusibodo daugiau nei 50 metų kasdien eiti į tą patį darbą.
Ponia Zita – ir vyriausia, ir ilgiausiai dirbanti LRT darbuotoja, jos darbo stažas – jau beveik 56 m. Stebina ir tai, kad ji dirba centrinėje aparatinėje techninį darbą ir turi neatsilikti nuo sparčiai besikeičiančių technologijų.
„Mano giminėje yra kompiuterių specialistų, bet ir jie pripažįsta, kad jiems nelengva suprasti, ką aš darbe veikiu. Na, bet technologijos manęs negąsdina, savo darbe jaučiuosi gerai“, – sakė inžinierė, kurios pagrindinė užduotis – pasirūpinti, kad televizijos transliacijų signalai būtų perduodami be trikdžių ir transliacijos vyktų sėkmingai.
Technologijas išmanyti turi ir antra ilgiausiai dirbanti LRT darbuotoja – archyvarė L. Čižiuvienė, kurios darbo stažas – 53 m. Šiuo metu ji tvarko LRT archyvus ir rūpinasi, kad visos vertingesnės medžiagos iš vaizdajuosčių būtų perkeltos į skaitmenines laikmenas – juk žmonės neretai ieško LRT archyvuose įvairiausių seniai filmuotų vaizdų, pavyzdžiui, 1978 m. „Dainų dainelės“.
Tiesa, savo karjerą televizijoje ponia Liucija 1972 m. pradėjo kaip montuotoja, o tarp jos sumontuotų kino filmų – ir legendinis „Tadas Blinda“.
Pirmosios dienos darbe
Abi moterys puikiai atsimena, kaip prieš daugiau nei penkias dešimtis metų pradėjo dirbti nacionalinėje televizijoje, kuri, kaip ir dabar, buvo S. Konarskio g., Vilniuje, tik daug mažesniame senajame radijo pastate.
Z. Ikamaitė į šią pirmą ir vienintelę savo darbovietę atėjo dar 1969 m., būdama vos 18 m. Ji buvo baigusi tuometinį Vilniaus politechnikumą, kuriame įgijo radijo ryšių ir transliavimo specialybę. Vėliau, jau dirbdama, baigė ir tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kur taip pat krimto su radijo aparatūra ir konstravimu susijusius mokslus.
Kaip ji pasirinko tokią specialybę, gal visa jos šeima buvo linkusi į techninius mokslus? „Tikrai ne, du mano broliai – dailininkai. Aš Vilniaus politechnikumą pasirinkau dėl banalios priežasties – jis buvo arčiausiai mano namų. Galbūt prisidėjo ir tai, kad tais laikais buvo daug kalbama apie skrydžius į kosmosą, o radijo ryšiai ir visokie satelitai man atrodė šiek tiek su tuo susiję“, – atsiminė Z. Ikamaitė.
L. Čižiuvienės atėjimo į LRT istorija susijusi su itin skaudžia jos mamos praeitimi. Ji buvusi dvarininkė ir partizanų ryšininkė, tremtinė ir politinė kalinė. Pati Liucija gimė tremtyje Irkutske, maža to, ji gimė kalėjime – jos mama buvo nuteista 25 m. Mergaitė buvo perduota auginti seneliams iš tėvo pusės, taip pat tremtiniams, o kai mama po aštuonerių metų visgi buvo išleista į laisvę, jos dviese grįžo į Lietuvą. Čia turėjo gyventi kaimo vietovėse, nes buvusi politinė kalinė neturėjo teisės ilgiau nei 24 val. praleisti dideliame mieste, ir jai būdavo itin sunku gauti darbą.
Liucija baigė tuometinį Pedagoginį universitetą, norėjo įsidarbinti sekretore, bet jos į darbą nepriėmė dėl jos mamos praeities. Tuomet mergina išgirdo, kad yra laisva darbo vieta televizijoje – nieko nesitikėjo, bet pabandė, čia jos kilmė neužkliuvo ir ji buvo priimta dirbti montuotoja (tuo metu tokie specialistai nebuvo ruošiami, juos apmokydavo vietoje).
„Nuo pat pradžių aš darbą labai vertinau, juk mačiau, kaip mano mamytė vargo negalėdama jo rasti – o jei ir rasdavo, greitai būdavo atleista, kai kas nors ją įskųsdavo. Bet ir pats darbas man patiko, buvau darbšti ir kruopšti, o montuotojui tokios savybės ir yra reikalingos“, – pasakojo L. Čižiuvienė.
Tada ir dabar
Abi darbuotojos minėjo, kad per tiek metų televizijoje labai daug kas keitėsi, bet jos sugebėjo prie tų permainų prisitaikyti. Z. Ikamaitė atsiminė, kad kai ji pradėjo dirbti, kameros ir visa aparatūra buvo lempinė, vėliau pereita prie tranzistorinės aparatūros, paskui – prie mikroschemų ir galiausiai – prie skaitmeninių technologijų.
„Kai pradėjau dirbti, buvo tik vienas lietuviškas televizijos kanalas, o vaizdas iki 1975 m. buvo juodai baltas. Ir televizijos studija buvo tik viena, joje dėl lempų būdavo siaubingai karšta – iš tų laikų yra išlikusi nuotrauka, kai diktorius Juozas Baranauskas skaito žinias, įmerkęs kojas į dubenį su vandeniu“, – atsiminė Z. Ikamaitė.
Ryšio signalo perdavimas, kuriuo ji rūpinasi, taip pat vis keitėsi – bet moteris sako, kad besikeičiančias technologijas įvaldyti jai neatrodydavo labai sunku, juk kai kas nors keisdavosi, būdavo rengiami mokymai, kuriuose darbuotojams viską išsamiai paaiškindavo.
L. Čižiuvienė tais laikais įvairius filmus montuodavo taip pat senoviniu būdu – vaizdų ji nematydavo ekrane, kaip būtų dabar, tiesiog sėdėdavo apsikrovusi daugybe juostų su filmuotais vaizdais, turėdavo atsirinkti, kurie kadrai tinkami, kas su kuo dera ir kas po ko turi eiti, o tada klijuoti siužetus.
Jos darbo pobūdis iš esmės pasikeitė po 1991 m. įvykių, kai Nacionalinį radiją ir televiziją užėmė okupantai, o darbuotojai buvo išvaryti iš patalpų. Kai jie čia jau grįžo, poreikio vietoje montuoti filmus nebeliko (tiksliau, tai tapo per brangu) ir L. Čižiuvienei buvo pasiūlyta dirbti tuometinėje videotekoje, vėliau virtusioje archyvų skyriumi – šiame darbe taip pat reikia kruopštumo ir atidumo. Dabar archyvarei ypač smagu, kai jaunesniems kolegoms ji gali padėti atpažinti senus laidų vedėjus ar nurodyti operatorius, kuriuos ji dar atsimena.
Darbe teko ir paverkti
Žinoma, per tiek metų darbe pasitaikydavo įvairių stresinių situacijų, bet abi moterys tikino, kad niekuomet nebuvo kilę minčių darbą keisti – juk kam blaškytis, jeigu ir čia gerai?
Z. Ikamaitės darbe įtampa kyla dėl sutrikusio signalo perdavimo ir dėl techninių kliūčių neįvykstančių TV transliacijų. Taip gali nutikti ir dėl blogo oro, griaustinio ar didelės liūties, ir dėl dingusios elektros bei kitų priežasčių – beje, to sunku išvengti ir šiais laikais, nors viskas ir kontroliuojama kompiuteriais.
„Pavyzdžiui, kartą prieš du dešimtmečius turėjome transliuoti eglės įžiebimą Kaune. Buvo labai šalta, užšalo generatorius ir signalo nebegavome – nieko nepavyko padaryti, vietoje eglės įžiebimo rodėme kažkokį filmą. Kitą sykį turėjo vykti futbolo transliacija, bet dingo signalas, skambino pasipiktinę žiūrovai, skundėsi, kad ta proga prisipirko alaus, o futbolo žiūrėti negali... Tiesa, nuo antro kėlinio rungtynes visgi pavyko parodyti“, – pasakojo inžinierė.
L. Čižiuvienės darbe patirtas stresas žiūrovams mažiau pastebimas. Ji atsiminė, kaip kartą per naktį liko darbe – taip nutikdavo, kai dokumentinį filmą ar kitą medžiagą reikėdavo sumontuoti greitai. Ir tąsyk ji niekaip nerado juostos su reikiamais kadrais, net apsiverkė iš nevilties. Ryte režisierius pasidomėjo, ko ji apsiverkusi, ir kai moteris pasakė, kad niekaip nerado reikiamų kadrų, jis atnešė dėžutę su jais iš savo darbo vietos.
„Darbe išsivysčiau regimąją atmintį, buvau darbšti, man atrodo, esu padariusi tik vieną klaidą. Tąsyk viršininkė pasikvietė ir pasakė, kad viskas filme būtų gerai, jei ne tie važiuojančio vežimo ratai, besisukantys ne į tą pusę. Nežinau, kaip taip nutiko, bet sumontavau atvirkščiai“, – atsiminė L. Čižiuvienė.
Ar nesiruošia į pensiją?
Abi ilgametės darbuotojos apie darbą pasakojo entuziastingai. Z. Ikamaitė sakė, kad dirbdama televizijoje ji sužino visas Lietuvos aktualijas, o jos darbas jai visuomet patiko ir jame niekada nebuvo nuobodu (nors kartą jos dukra, kai dar buvo maža, užsukusi pas ją į svečius nusprendė, kad mamos darbas labai neįdomus).
L. Čižiuvienei taip pat niekada nereikėjo savęs versti eiti į darbą: „Sakyčiau, aš savo darbą visada mylėjau, ir man gerai sekėsi – turbūt galiu sakyti, kad ir mano darbas mylėjo mane.“
Tačiau ar moterys nesusimąsto, kad tiek metų pradirbus galima būtų leisti sau ir pailsėti? Juk pensinio amžiaus sulaukė jau senokai. „Aš visą laiką buvau aktyvi, veikli. Ir mašiną vairuoju, ir sportuoju – o ką reiktų veikti išėjus į pensiją? Darbe man patinka, ir kolektyvas geras, ateina nemažai jaunimo – jie malonūs ir kultūringi žmonės“, – sakė Z. Ikamaitė.
Panašiai svarstė ir L. Čižiuvienė: „Mano vyras prieš penkerius metus mirė, du vaikai gyvena savo gyvenimus – tad ateinu į darbą, pabendrauju su žmonėmis ir jaučiuosi gerai.“
Gal tai ir sutapimas, bet abi ilgametės darbuotojos ne tik į viską stengiasi žiūrėti optimistiškai, bet ir daug judėti. Z. Ikamaitė lankosi sporto klube ir pirtyse, L. Čižiuvienė daug vaikšto ir yra nusiteikusi surinkti po 10 000 žingsnių per dieną. Beje, šiemet LRT darbuotojų žingsnių iššūkyje jos komanda tapo nugalėtoja, tada reikėjo vaikščioti gerokai daugiau – 10 000 žingsnių per dieną anaiptol nebūtų pakakę. Be to, moteris neretai kapstosi gėlių darželyje prie daugiabučio – senyva kaimynė, kuri juo anksčiau rūpinosi, prašė, kad po jos mirties ji juo pasirūpintų, tad moteris stengiasi tesėti duotą pažadą.
Tačiau ar kyla minčių, kad vis dėlto ateis diena, kai su darbu reikės atsisveikinti? „Esu nusiteikusi išeiti tada, kai pajusiu, kad man jau sunkiau susigaudyti tame, ką darau. Ir, aišku, nežinai, kada gali užklupti liga – dėl jos bet kada gali tekti pasitraukti“, – teigė Z. Ikamaitė.
O L. Čižiuvienė sakė, kad jau yra nusiteikusi išeiti į pensiją ir daugiau dėmesio skirti anūkams, tik dar reikia pabaigti skaitmeninti filmuotas juostas – jų ne tiek daug ir likę, o naujam žmogui būtų sunku susigaudyti, nuo ko pradėti darbus.
