Klaipėdietis, leidyklos „Eglė“ vadovas Antanas Stanevičius (71 m.) jau keletą metų oficialiai yra pensininkas, bet nekreipia į tai jokio dėmesio – dirba kaip dirbęs ir toliau. Neseniai jis dar ir sulaukė pasiūlymo senjorams skirtame mados renginyje pabūti modeliu. LRT.lt jis sakė, kad tai buvo smagus, kaip madinga sakyti šiais laikais, iššūkis.
Senjorams skirtame renginyje „Wrinkles Of Style“ Antaną su žmona Egle Zalatoriūte dalyvauti pakvietė jo organizatorės Lauros Balčiūtės sesuo – ji pamanė, kad šaunūs charizmatiški vyresni žmonės puikiai atspindės renginio dvasią. Taip ir nutiko – ir patys dalyviai, ir žiūrovai čia pasikrovė teigiamų emocijų.
– Taigi sulaukėte kvietimo dalyvauti mados renginyje – kaip reagavote, ar nekilo abejonių?
– Kai jau įkopi į aštuntą dešimtį, žinoma, negalvoji, kad kada tapsi modeliu. Mūsų kaimynė Vaida pakvietė mano žmoną Eglę, o ši – mane ir dar kolegę Zitą Tallat-Kelpšaitę. Lipti ant podiumo nebuvo taip baisu, kaip prieš pusę amžiaus pirmą kartą šokti su parašiutu.
Be to, mūsų, dirbančių pensininkų, pasirodymas buvo savitas. Mums svarbiausia buvo parodyti, kad dauguma pensininkų nėra viskuo nepatenkinti niurgzliai, o veiklūs, gyvenimu besidžiaugiantys žmonės. Mes neužsikariame vaikams ant sprando, mes vaikaičiams rodome, kad ilgo gyvenimo patirtis – didelė vertybė, kad su mumis įdomu bendrauti ne tik prie pietų stalo.
– Kokių įspūdžių išsinešėte iš renginio?
– Renginys buvo labai kruopščiai ir išradingai paruoštas ir surežisuotas. Mums buvo parinkti drabužiai, buvome papudruoti ir sušukuoti. Tiesa, mano plikei kirpėjos nereikėjo...
Mus padrąsino elgtis natūraliai. Aš pats pasinaudojau žmonos patarimu ir eidamas podiumu su giliais įtūpstais fotografavau žiūrovus. Jei ne fotoaparatas, tikrai būčiau nežinojęs, ką ten veikti.
Kaimynas Audrius išsisuko su meškere. Be to, jis gražiai pašoko su savo žmona. Apskritai, moterys daug išradingesnės ir kūrybiškesnės. Kai stebėjau žaismingą savo Eglės eiseną, dar kartą įsitikinau, kaip man gyvenime pasisekė...
Matyt, mūsų spektaklis ir lėmė, kad Klaipėdos „Akropolio“ pirkėjai valandai pamiršo, ko čia atėję, parduotuvės turėjo palaukti.
– Prašysiu plačiau pristatyti savo žmoną ir papasakoti, kaip jums su ja pasisekė. Ir ar turite vaikų?
– Mano žmona Eglė – lietuvių kalbos specialistė, labai gera redaktorė. Ji daug metų dirbo Vilniuje, „Minties“ leidykloje. Šiuo metu ji – „Eglės“ leidyklos redaktorė. Kai turiu pinigų – jai sumoku, kai neturiu, sakau: „Tu gi savanorė!“
Visa laimė, kad ji supranta, jog knygų leidyba ir fotografijos parodų kūrimas – tai ne verslas, o kultūrinė misija. Jeigu tokio supratimo ji neturėtų, tada mano gyvenimėlis nuo žmonos priekaištų būtų ištisas pragaras.
Mūsų duktė Elvyra nepaveldės leidyklos, nes ji – medicinos mokslų daktarė, kraujagyslių chirurgė. Ir kitiems vaikams leidykla, deja, nerūpi, o gaila: toks geras įdirbis. Sūnus Jonas, pašauktas senelių genų, nuėjo ūkininkauti, duktė Tautmilė metė fotografiją ir dizainą ir per savo gerą širdį globoja benamius šunis ir kates, o duktė Elena, fortepijono magistrė, moko vaikus ir suaugusius muzikuoti.
Jie linksmai pažiūrėjo į netikėtą mūsų įsiveržimą į labai konkurencingą modelių sferą, tikėdamiesi, kad tai buvo tik vieną kartą ir daugiau nepasikartos.
– Ar kažkuriuo metu prieš renginį visgi nesukirbėjo mintis: „Man 71-eri, ir ko aš čia lindau“? O gal priešingai, visuomet turite noro išbandyti naujoves?
– Kad ir kaip nesinori prisipažinti, tačiau senatvė jau atėjo. Tai pasireiškia ryškiais jaunystės prisiminimų priepuoliais. Jie mane nuvarė į aeroklubą ir privertė po trisdešimties metų pertraukos dar kartą iššokti su parašiutu. Tačiau tapti modeliu buvo didesnis, kaip dabar madinga sakyt, iššūkis!
Tikėkimės, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Suprantu, kad viskas turi būti savo laiku. Štai aš labai gailiuosi, kad nuo vaikystės netapau šokėju, ypač kai esu sukūręs du fotoalbumus apie daugkartinę pasaulio čempionę „Žuvėdrą“. Dvylika metų fotografavęs išskirtinio talento šokėjus, kremtuosi, kad nesu rečiausio talento trenerių Skaistutės Idzelevičienės ir Romaldo Idzelevičiaus auklėtinis. Mano tėvas buvo geriausias kaimo šokėjas, o mama, deja, šokti nemėgo. Tad iš tėvų paveldėjau ir viena, ir kita, tad šoku tik dvasiškai.
– „Vikipedijoje“ jūs pristatomas ir kaip fotografas, ir kaip leidėjas, ir žurnalistas, poetas. Tad kaip jūs prisistatote pats ir kuo dabar gyvenate?
– Apgailestauju, kad Lietuvoje negyvena bent dešimt milijonų lietuvių – tada būtų užtektinai lietuviškų knygų skaitytojų. Labai maža rinka leidybos darbą daro sunkų ir nuostolingą. Mūsų „Eglės“ leidykla vidutiniškai per mėnesį išleidžia po vieną knygą.
Leidyklos ištakos – 1991 metai. Laikomės principo: „Pasaulio centras ten, kur gyveni.“ Lietuvoje ryški ir verslo, ir kultūros decentralizacija, o mes teikiame pirmenybę Klaipėdos, Vakarų Lietuvos, Mažosios Lietuvos rašytojų, fotomenininkų, dailininkų kūrybos publikavimui.
Būdingiausios mūsų leidyklos knygos: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Alfonso Žalio prisiminimų ir apmąstymų knyga „Prisikėlimas“ (2005), Editos Barauskienės istorinė publicistika „Gyvasis lietuvybės kraujas“ (2020 ), „Kovingoji Ėvė. Kaip Ieva Simonaitytė gynė lietuviškumą ir gentainius“ (2021), „Šimtas metų po vienu stogu“ (2022).
Niekas kitas negalėjo parašyti šių knygų, tik Didžiosios ir Mažosios Lietuvos dukra, kuriai visos šios istorijos eina per širdį tiesiogine, o ne perkeltine prasme: jos švėkšniškę žemaitę motiną vedė mažlietuvis iš Klaipėdos krašto.
Pernai Prūsijos filosofui Imanueliui Kantui, kurio tėvas gimęs Klaipėdoje, suėjo 300 metų. Šiai sukakčiai pašvęstas Jūratės Sučylaitės istorinis romanas „Imanuelio kelias“ ir istoriko Juozo Brazausko biografinė apybraiža „Turėk drąsos naudotis savo protu“.
Taigi pagrindinis mūsų dėmesys – Mažajai Lietuvai, kuri praeityje buvo lietuviškesnė už Didžiąją Lietuvą.
Praeities ir dabarties apibendrinimo siekiau savo fotoalbumu „Abipus tūkstantmečių slenksčio“ / „On both Sides of the Milenium Threshold“ (2023) ir pernai išleista publicistikos rinktine „Gerbiama redakcija!“.
– Nors ir dirbate, jūs jau keletą metų oficialiai esate pensininkas. Ar tas išėjimas į pensiją nebuvo kažkoks gąsdinantis lūžis?
– Jokio lūžio: kaip dirbau, taip dirbu. Finansiškai daug lengviau išgyventi, kai pradėjo mokėti pensiją. O kai tą pensiją dar ir pakėlė, Monika Navickienė man tapo pačia gražiausia pasaulyje!
– Ką patartumėte kitiems senjorams, kad gyvenimas pensijoje būtų smagesnis?
– Tapkite modeliu!
– Bet gal ir jums kažkuris amžiaus etapas atrodė nesmagus, o paskui vėl išmokote džiaugtis gyvenimu?
– Man visada visos dienos buvo ir yra kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios!
Senjorams skirtas mados renginys „Wrinkles Of Style“ jau vyko Vilniuje ir Klaipėdoje, o balandžio 12 d., šeštadienį, 15 val. jis dar lauks žiūrovų Šiaulių „Akropolyje“. Tiesa, Antano Stanevičiaus su žmona Egle tarp dalyvių čia nebus, bet turėtų būti kitų charizmatiškų modelių.
