Ilguosius savaitgalius visada stengiuosi išnaudoti kelionėms – taigi ir per Velykas nusprendėme vietoje kiaušinių ridenimo patys ridentis į ankstyvą lėktuvą ir tris naktis praleisti Amsterdame. Puikus oras, žydintys tulpių laukai, mažai automobilių ir širdžiai maloni švara – šis miestas labiausiai mane stebino maloniomis staigmenomis. Vienintelis nemalonumas – kainos.
Skrydžių bilietai buvo palyginti pigūs – dviem žmonėms į abi puses su rankiniu bagažu atsiėjo 460 eurų. Pats skrydis truko porą valandų, tad savaitgalio kelionei iš Vilniaus Amsterdamas tampa tikrai palankia kryptimi.
Tačiau čia geros kainos ir baigiasi. Išvydus, kiek reikės pakloti už nakvynę, man fiziškai suskaudo – vien kambario nuoma netoli centro nakčiai kainuoja nuo 150 eurų.
Galiausiai per „Airbnb“ išsinuomojome kambarį su bendra vonia. Interjeras – unikaliausias, kokį man teko matyti. Kambario sienos buvo išpieštos žuvimis ir dumbliais, prie sienos puikavosi vandens lova, o daiktams susidėti buvo palikta lobių skrynia.
Namas įsikūręs itin žaliame ir tyliame užmiesčio rajone – iš jo iki centro nuvažiuoti metro galima per valandą. Trys naktys dviem žmonėms kainavo 280 eurų.
Pagrindinė susisiekimo priemonė čia yra viešasis transportas. Taip, dviračių tikrai netrūksta, mat miestas pritaikytas judėti be automobilio – statymo kainos aikštelėse siekia apie aštuonis eurus už valandą, stovėjimo vietų mažai, o centre važinėti galima tik 30 km/h greičiu. Vietiniai juokavo, kad didesnį pagreitį galima įgauti tuo pačiu dviračiu.
Ir nors turistus vilioja dviračių nuoma, tokios transporto priemonės nesiūlyčiau rinktis. Visų pirma susigaudyti eismo taisyklėse ir išlaviruoti tarp pėsčiųjų gali būti tikrai nelengva. O ir į kanalą įkristi nėra sudėtinga, mat dažniausiai nėra jokios tvorelės.
Tuo tarpu metro, tramvajai ir autobusai veikia puikiai. Už visos dienos važinėjimą sumokėdavau apie septynis eurus. Patogu, nes galima naudotis „Apple Pay“. Tuo tarpu 15 minučių pavažiavimas taksi kainuoja apie 25 eurus.
Kalbant apie pramogas, nepigūs ir muziejai, kurių pilna ant kiekvieno kampo. Už visas pramogas mokėjome apie 30 eurų žmogui. Mažiausiai kainavo prostitucijos muziejus raudonųjų žibintų kvartale – 14,5 euro žmogui. Taip pat per tris dienas dar spėjome aplankyti interaktyvią parodą apie Egiptą „Fabrique des lumières“, pramogų erdvę „AMAZE“, mikrobų muziejų „Micropia“.
Bilietų į Vincento van Gogho ir Anne Frank muziejus negavome – juos reikėtų pirkti bent porą mėnesių prieš.
Visgi labiausiai patiko pasiplaukioti kanalais. Žmogui valandos plaukimo bilietas kainavo apie 25 eurus. Renkantis su užkandžiais ir gėrimais kaina padvigubėja.
Galiausiai, ką Amsterdame verta nuveikti – tai valgyti. Restoranų pasirinkimas čia milžiniškas, o pietūs kainuos apie 30 eurų žmogui. Kavos kainos panašios ar šiek tiek didesnės nei Vilniuje.
Gastronominę kelionę būtina pradėti nuo žymiųjų Stroopwafel – plonų apskritimo formos vaflių, įdarytų karamele. Nors juos pardavinėja visur, siūlau rinktis kepyklėles, kurios gamina vien vaflius. Tokiose vietose už vieną vaflį sumokėsite 6–10 eurų.
Greta vaflių taip pat itin gaji bulvyčių manija. Vėlgi nepatingėkite pastovėti eilėje prie „Manneken pis Amsterdam“ – apsilaižysite pirštus. Porcija bulvyčių su dviem padažais kainuos apie 10 eurų.
Na ir, žinoma, visus dominantis klausimas – kanapės. Paprastai kavinėse jų galima rasti už maždaug 7–8 eurus už gramą.
Prieš keliaudama buvau nusiteikusi aplankyti kelias parduotuves, kurių nėra Lietuvoje, tačiau vos užsukusi nusivyliau kainomis. Daugumą drabužių ar batų galima pigiau įsigyti internetu, o vietiniai butikai pardavinėja prastos kokybės gražiai atrodantį šlamštą, akivaizdžiai parsisiųstą iš „Aliexpress“ ar „Temu“. Tad jei ketinote keliauti tuščiu lagaminu ir grįžti pilnu – siūlau mesti šią mintį iš galvos.
Tad taip, Amsterdamas iš tiesų brangus miestas ir dauguma aspektų kainos man priminė atostogas Šveicarijoje. Trijų dienų kelionei tikrai gali prireikti bent 600 eurų žmogui. Tačiau gera žinia ta, kad sutaupyti galima, nes pagrindinė pramoga čia visgi yra vaikštinėjimas siauromis gatvelėmis ir mėgavimasis išpuoselėtais parkais.
Toks man Amsterdamas ir įsiminė – ne šurmulingos gatvės, kuriose reikia kovoti už išgyvenimą braunantis per minią, o tylios Jordano kvartalo gatvytės su gėlėmis padabintomis pirmų aukštų langinėmis.
