Kasmet lapkritį, kai anksti pradeda temti, o ir dieną saulė vargiai tešviečia, 38 m. vilnietis Aivaras Mickus suvokia, kad jo regėjimo likutis dar labiau sumažėjo: jam tampa vis sunkiau įžiūrėti daiktų siluetus, o smulkesnių detalių nemato jau seniai. Tačiau LRT.lt vyras pasakojo, kad stengiasi neliūdėti – jis turi gražią šeimą, mėgstamų veiklų ir netgi atrado naują pomėgį – nori kopti į kalnus.
Aivaras pasakojo, kad augo šeimoje su gerai matančiais tėvais ir sese, tad niekam nekilo minčių, kad jam gali kilti problemų su regėjimu.
„Nuėjęs į pirmą klasę, atsisėdau galiniame suole, ir viskas buvo gerai. Nuėjęs į antrą klasę jau sėdau į antrą eilę, nes iš galo nemačiau, kas rašoma ant lentos. Trečioje klasėje sėdau į pirmą eilę ir dar stengdavausi suolą pastumti arčiau lentos (tai labai nepatiko mano suolo draugui) – štai tada mokytoja suprato, kad turiu problemų“, – pasakojo Aivaras.
Ketvirtoje klasėje jis jau keliavo į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC) – per trejus metus jo regėjimas suprastėjo nuo 100 iki 20 proc., o medikai niekuo negalėjo padėti.
Aivarui diagnozuota neišgydoma liga – geltonosios dėmės degeneracija, paprastai užklumpanti senyvo amžiaus žmones.
Specialiojoje mokykloje Aivaras išmoko Brailio rašto, nors dar rašė ir paprastai, skaitydavo su dideliu didinamuoju stiklu arba specialiu vaizdą didinančiu monitoriumi. Kai reikėdavo perskaityti ilgesnį tekstą, jam, kad ilgai neužtruktų, padėdavo artimieji.
Kas pasakė, kad žmogus su negalia negali keliauti, linksmintis, pramogauti, sportuoti, mylėti ar būti mylimas? Nebent jis pats sau.
„Draugų turėjau ir kieme – gal jie ir stebėdavo mane, kai aš kokį raštelį skaitydavau prisikišęs prie pat akių, bet mes vieni prie kitų prisitaikėme, tarkim, važiuodavau dviračiu draugui iš paskos, nes pirmas galėjau nepastebėti kokios kliūties“, – pasakojo pašnekovas.
Sukūrė gražią šeimą
Baigęs LASUC Aivaras iš vyresnių likimo draugų jau žinojo, kad stojant mokytis toliau reikia pasirinkti – arba tu esi matantis, arba aklas. „To, kad esi silpnaregis, niekas nesuprastų, neatsižvelgtų į tai, kad tau sunku greitai kažką perskaityti ar atsiskaityti raštu. Taigi aš, nors ir nesinorėjo, pasirinkau būti akluoju, dėstytojams iš karto pasakiau, kad galėsiu atsiskaitinėti žodžiu ar kompiuteriu, o ranka atsiskaitymų rašyti negalėsiu“, – pasakojo Aivaras.
Studijos praėjo pakankamai sklandžiai, Aivaras baigė reklamos vadybą, kurį laiką pagal šią specialybę ir dirbo, taip pat baigė masažuotojo kursus ir tai išbandė praktiškai.
Regėjimo negalia vilniečiui nesutrukdė susirasti šaunią žmoną, jiedu susilaukė dukrytės Lukos, kuriai dabar aštuoneri. Ir žmona, ir dukra yra sveikos ir puikiai matančios.
Vienam likti su vaiku buvo nejauku
Susilaukusi vaiko šeima ryžosi, kaip pašnekovas sako, projektui – norėdami įsigyti butą Vilniuje ir susitaupyti pradiniam įnašui, jiedu išsikraustė laikinai pagyventi į Joniškėlį, kur turėjo giminaičių paliktą butą.
Projektą įgyvendinti pavyko, o vyras rado ir naują hobį. „Kartą su žmona ėjome iš parduotuvės, ir pamačiau skelbimų lentą. Man pasirodė smalsu, kas rašoma tokio miestelio skelbimuose, paprašiau žmonos perskaityti. Ir ten prie informacijos apie parduodamus kiaušinius, vištas ir šviežią pieną pamatėme skelbimą, kad Pasvalyje, už 20 km nuo mūsų, vyksta karatė treniruotės. Žmona seniau rimtai užsiėmė šiuo sportu, po gimdymo jį apleido – pasiūliau jai vėl lankyti, nors likti ilgesniam laikui su mažu vaiku man ir buvo nejauku (su antru turbūt jau nebijočiau)“, – prisiminė Aivaras.
Taigi jo žmona sportavo, dabar ji turi net du juoduosius karatė diržus. O jis po kurio laiko sulaukė jos trenerio skambučio, kviečiančio ir jį į treniruotę. „Atsakiau, kas per nesąmonė, juk aklieji nesportuoja. Jis man pasakė, kad dar ir kaip sportuoja – karatė yra pritaikyta ne tik akliesiems, bet ir vežimėliuose sėdintiems ar intelekto negalią turintiems žmonėms. Taigi pabandžiau – ir įsitraukiau“, – sakė Aivaras.
Suprantu, kad mano regėjimo likutis jau toks, kad lazdelės lauke reikia, bet labai nesinori jos imtis
Jis dabar intensyviai sportuoja, jau turi geltoną diržą, pasiekimų tarptautinėse neregių varžybose ir yra labai dėkingas savo treneriui Gintarui Kazilioniui už kantrybę.
Rado širdžiai mielą darbą
Dar gyvendamas Joniškėlyje Aivaras sulaukė ir įdomaus darbo pasiūlymo – jam pasiūlyta prisijungti prie į Lietuvą atkeliaujančio projekto „Dialogas tamsoje“. Čia neregiai vedžioja reginčiuosius tamsoje, duoda jiems atlikti įvairias užduotis. Tamsoje žmonės netradiciškai atšvenčia gimtadienius, vyksta komandų formavimo vakarėliai ir kiti renginiai.
„Šis darbas man labai patinka, čia jaučiuosi reikalingas, iš dalyvių vis sulaukiame grįžtamojo ryšio, kad tai buvo įdomi patirtis. Veikla tamsoje, kuri man atrodo paprastai, lankytojus veikia skirtingai – vieni jaučiasi drąsiai ir užtikrintai, kiti – labai nejaukiai, net susigūžia, nors lubų aukštis – 5 metrai. Vienam kitam, kuriam ypač nejauku, pasiūlome užsimerkti – tada jis pasijunta įprasčiau“, – pasakojo pašnekovas.
Ištikus negaliai durys neužsidaro
Aivaras šiek tiek nejaukiai jaučiasi lauke – ten, ypač kai diena apniukusi, jau visai nieko neįžiūri, bet vis tiek vaikšto pažįstamomis vietomis iš atminties, baltosios lazdelės į rankas neima. „Suprantu, kad mano regėjimo likutis jau toks, kad lazdelės lauke reikia, bet labai nesinori jos imtis – kiek žinau, kiti irgi tai atidėlioja, kiek įmanoma. Suprantu, kad be lazdelės eidamas ir bandydamas išvengti kliūčių galiu atrodyti kaip apsvaigęs – ir vis tiek tą darau“, – prisipažino vyras.
Kitose srityse jam labai padeda technologijos – jos padeda sužinoti, koks autobusas atvažiuoja ar, parduotuvėje nuskenavęs pakuotės etiketę, sužino tikslią informaciją apie prekę.
Savo namuose vyras orientuojasi gerai, tik jo žmonai ir dukrai teko įprasti daiktus visuomet dėti į tas pačias vietas, kad jam nereikėtų jų ieškoti. „Dukra manęs dar neapgaudinėja, bet, manau, gali imti naudotis padėtimi – juk aš niekaip nepatikrinsiu, ar ji padarė namų darbus“, – nusišypsojo Aivaras.
Jis nusiteikęs, kad jo negalia neturėtų trukdyti šeimai gyventi įprasto gyvenimo. Jie kartu keliauja, tik, kai nuvyksta į kokią naują vietą, Aivarui žmona ir dukra padeda susiorientuoti aplinkoje. Šią vasarą jis su šeima ir uošviene keliavo į Zakopanę, o ten ryžosi įveikti ilgą kalnų trasą. Į priekį eiti buvo paprasčiau, o atgal – tikrai sudėtinga, juk kiekviename žingsnyje ne taip pastatęs koją gali nusiristi žemyn.
„Tačiau toks žygis tik sustiprino mūsų šeimą, vėliau žmona labai džiaugėsi, kad mūsų komanda – neregys, nedidelis vaikas ir vyresnio amžiaus uošvienė – puikiai atsilaikė. Sutarėme kitą pavasarį vėl keliauti į kalnus ir įveikti dar rimtesnę trasą“, – sakė vyras.
Tad, kas jam įkvepia noro veikti ir nesiskųsti gyvenimu? „Ištikus regėjimo ar kitokiai negaliai pasaulis nesugriūna, durys neužsidaro, artimieji nepasikeičia... Šiek tiek pasikeičiam tik mes, kuriems reikia prisitaikyti prie aplinkos. Kas pasakė, kad žmogus su negalia negali keliauti, linksmintis, pramogauti, sportuoti, mylėti ar būti mylimas? Nebent jis pats sau. Pakeiskite mąstymą ir būkite užimti darbais, hobiu ar maloniu rūpesčiu, kaip šuns ar katės auginimu. Jeigu išgirstu savyje mintį „tingiu, negaliu, bijau...“ – tada visgi paklausiu: „Ar tikrai?“, ir dažniausiai nugali smalsumas – o kai pradedi veikti, nelieka laiko negatyviems apmąstymams“, – pastebėjo pašnekovas.
