Vilnietė Virginija Cimermonienė, kuriai balandį sueis 65-eri, gyvenime yra patyrusi daug išbandymų – prieš 20 metų ji staiga neteko vyro, prieš keletą metų patyrė įmonės bankrotą ir susirgo reta sunkia liga. Dabar ji savanoriauja „Pagalbos moterims linijoje“ – kaip ji sakė LRT.lt, jaučia, kad, pati daug išgyvenusi, gali būti naudinga kitoms. Ponia Virginija ir dabar nestokoja optimizmo ir noro veikti, o kad būtų dar įdomiau, ryžosi savo jėgas išbandyti modelio darbe senjorams skirtame renginyje.
Virginija pasakojo, kad optimizmo jai netrūko ir prieš keletą metų, kai pradėjo smarkiai blogėti sveikata. Viskas prasidėjo nuo smarkaus kosulio, paskui ėmė kristi svoris, ji nuolat jautė silpnumą. „Tuo metu aš intensyviai dirbau, juolab kad dukros šeimai tuo metu reikėjo pagalbos – ir vis sakiau sau, kad nieko baisaus, tie negalavimai turi praeiti“, – pasakojo Virginija.
Visgi, galiausiai, kai iš nuovargio vos paeidavo, ji atsidūrė Santaros klinikose.
Kai visai neturėjau jėgų, guodžiau save tuo, kad bent skausmo nejaučiu.
„Ten buvo nustatyta lėtinė mielofibrozė – reta liga, priskiriama kraujo vėžio ligų grupei, nors vėžinių ląstelių organizme ir nesusidaro. Ši liga reiškia, kad kaulo čiulpai nebegamina raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių. Vienintelis gydymo būdas mano atveju buvo kaulų čiulpų transplantacija, o iki tol, kol laukiau donoro, reikėjo kartą ar du per savaitę lankytis ligoninėje, kur man, ūkiškai sakant, įpildavo geresnio kraujo – tą darė gal 60 kartų“, – pasakojo Virginija.
Tuo metu būdavo ir taip, kad, stotelėje sulaukusi autobuso, vežančio į ligoninę, ji pajusdavo, kad neturi jėgų į jį įlipti, ir prašydavo žmonių pagalbos.
Tabletes gėrė saujomis
Galiausiai Vokietijoje buvo rastas tinkamas donoras. Prieš tai Virginijai dar buvo taikoma chemoterapija, kurios metu, pasak pašnekovės, žmogaus kraujo tyrimų rodikliai turi priartėti prie nulio – tik po to transplantacija būna sėkminga. „Tos chemijos gavau tiek, kad, rodos, per ausis lindo – per dieną išgerdavau gal 100 tablečių, bet supratau, kad to reikia“, – atsiminė pašnekovė.
Pati kraujo čiulpų transplantacijos procedūra, atlikta 2023 m. liepą, buvo visai paprasta – į veną pacientei sulašintas lėktuvu iš Vokietijos atskraidintas rausvas skystis.
Tačiau adaptacija po to buvo sudėtinga – tris savaites reikėjo gulėti ligoninėje izoliuotai, nes organizmas praktiškai neturėjo imuniteto, ir gerti vaistus, kad nekiltų atmetimo reakcija.
Po 3 savaičių pats organizmas pradeda gaminti reikiamas ląsteles. Virginijos liga dabar kontroliuojama ir jėgos sugrįžo, nors gyvenimas su transplantuotais čiulpais ir sukelia nepatogumų, kartais įvairiais simptomais gali pasireikšti vadinamoji transplanto liga prieš šeimininką.
„Dabar tyrimai geri, vaistų geriu, bet nedaug (po transplantacijos reikėjo gerti gal 30 tablečių per dieną). Ir vis sakiau sau, kad reikia nepasiduoti. Kai visai neturėjau jėgų, guodžiau save tuo, kad bent skausmo nejaučiu. Kai vyko chemoterapija ir vien gulėjau, stebėjau debesis pro langą ir apmąsčiau, kas su manimi vyksta, geriau save pajutau – galima sakyti, kad tai buvo geras laikotarpis. Po transplantacijos vienu metu buvo susilpnėjęs regėjimas – ką gi, megzdavau storais virbalais. Buvo smarkiai pakilusi temperatūra – sakiau sau, kad tai rodo, jog organizmas kovoja su infekcija“, – žvaliai dėstė pašnekovė.
Žingsniavo Šv. Jokūbo keliu
Dar kol nebuvo paaiškėjusi diagnozė, pablogėjusi Virginijos sveikata galbūt prisidėjo prie jos įmonės bankroto. Vadovavimą reklamos ir skelbimų įmonei ji buvo perėmusi iš savo vyro po jo mirties – jis prieš 20 metų staiga mirė tiesiog krepšinio aikštelėje, o moteris liko viena su trimis mokyklinio amžiaus vaikais, bet ir tada kažkaip rado savyje jėgų nepasiduoti.
Dabar po ligos atsitiesusi ir jau pensinio amžiaus sulaukusi Virginija nusiteikusi gyventi ramiai, skirti laiko bei dėmesio sau. Tačiau tai nereiškia, kad ji yra nusiteikusi tinginiauti – ji labai mėgsta vaikščioti, būna, kad ir iki „Pagalbos moterims linijos“ biuro, kur savanoriauja, nuo namų 8 kilometrus nueina pėsčiomis ir taip pat grįžta.
„Dar prieš ketverius metus įgyvendinau savo seną svajonę – nuėjau Ispanijoje esantį piligriminį šv. Jokūbo kelią, tuos kelis šimtus kilometrų įveikiau greitai, man tai buvo tikra palaima. Ėjau ir su projekto „Draugystė veža“ dalyviais Lietuvoje esančiu „Camino Lituano“ keliu, keliavome kartu su negalią turinčiais žmonėmis (judančiais vežimėliuose, aklaisiais ir kt.) – ir tai buvo nuostabūs žmonės, su kuriais pabendravusi supratau, kad nieko nėra neįmanomo“, – pasakojo Virginija.
Ir pridūrė, kad labiausiai šie žmonės ją sužavėjo tuo, kad jie visai neturi pykčio, yra tyri ir geri. Ir jie drauge keliavo, nepaisant to, kad tas liepos mėnuo buvo labai karštas, temperatūra siekė 35 laipsnius, vietomis nebuvo jokio pavėsio.
Mezga ir mokosi anglų kalbos
Virginija sakė, kad nori ir kitus padrąsinti, jog nebijotų pensijos: „Tai – puikus metas. Seniau man tekdavo daug suktis, o dabar pagaliau galiu skirti laiko sau, ir man tai patinka. Nereikia niekur skubėti, neišgąsdins skambutis, kur kažkas praneša apie problemas darbe – o seniau telefonas vis netildavo.“
Nors gyvena viena, ji nuolat važiuoja pas dukros šeimą, kur padeda prižiūrėti du anūkėlius – 3 metukų Ają ir vos 2 mėnesių Arą. O ir namie veiklos jai netrūksta – ji mėgsta megzti, piešti, mokosi anglų kalbos, be to, kaip ji pastebi, apstu veiklų internete.
Neseniai žavi pensininkė ryžosi ir vienam internete užmatytam iššūkiui – jos dėmesį atkreipė skelbimas, kad ieškomi senjorai, kurie norėtų pabūti modeliais ir dalyvauti renginyje „Wrinkles of Style“. Užpildė anketą ir sulaukė kvietimo dalyvauti.
„Aš visą laiką norėjau stilingai rengtis, bet gyslelės tam gal nelabai turėjau – bus įdomu išgirsti profesionalo nuomonę, kas man tinka, ir pamatyti, kokią aprangą išrinks. Be to, aš daug mezgu – gal gausiu naujų idėjų, ką galėčiau nusimegzti. Ir apskritai smagu kažkur eiti, dalyvauti – juk beveik metus daugiausia laiko praleisdavau Santariškėse“, – žvaliai pasakojo Virginija.
Senjorai mėgsta pirmus kartus!
„Virginija – tai pavyzdys, kuris daugeliui mūsų galėtų įkvėpti stiprybės“, – sakė projekto „60+“ vadovė ir viena iš renginio „Wrinkles of Style“ organizatorių Laura Balčiūtė.
Ji pasakojo, kad jau kurį laiką turi senjorų modelių agentūrą „Powerage`ncy“, kurioje suburti mieli vyresnio amžiaus žmonės. Įvairios įmonės į agentūrą kreipiasi, kai tokių žmonių prireikia reklamoms.
„Kilo ir mintis pasiūlyti vyresniems žmonėms žengti podiumu – norisi griauti stereotipus apie nuobodų senjorų gyvenimą, neva jie daugiausia sėdi namie ir nieko įdomaus neveikia, o kalbasi daugiausia apie sveikatą ir apie mažas pensijas. Vyresnis amžius gali būti spalvingas ir gražus. Senjorai tikrai mėgsta iššūkius ir pirmus kartus – tuo įsitikinome, pakvietę juos dalyvauti modelių atrankoje“, – sakė Laura.
Iš visų kandidatų 30 tinkamiausių atrinko dizainerė Modesta Šukė, kuri kiekvienam dalyviui parinks tinkamus drabužius. „Kai seniau rengdavome fotosesijas, senjorai pasidžiaugdavo nauju įvaizdžiu – kai kurie vyresni žmonės bijo ryškiau, drąsiau apsirengti, o profesionalė atrenka tai, kas kiekvienam tinka, ir įkvepia drąsos“, – sakė renginio organizatorė.
Ji mielai kviečia į šiuos renginius ir žiūrovus, gal net anūkus su seneliais ar vaikus su tėvais. „Wrinkles of Style“ vyks kovo 29 d. Vilniaus, balandžio 5 d. – Klaipėdos, o balandžio 12 d. – Šiaulių „Akropoliuose“.
