„Manau, draugystė ir sutarimas tarp grupės narių yra labai svarbu, tik taip galima bendra veikla. Juolab kad muzika nėra vien tik darbas, tai kur kas daugiau“, – LRT.lt sako į „Euroviziją“ besirengiančio „Katarsio“ ir grupės „Akli“ būgnininkas Jokūbas Andriulis. Su juo pasikalbėjome apie kolegų palaikymą, draugystę ir muziką.
Iki „Eurovizijos“ Bazelyje lieka vis mažiau laiko, tad LRT.lt kviečia geriau pažinti šiemet mūsų šaliai atstovausiančios grupės „Katarsis“ narius, daugiau sužinoti apie jų muzikinį kelią ir gyvenimą nužengus nuo scenos.
– Kada supratote, kad norite būti muzikantu?
– Dar mokyklos laikais. Būdamas 8-erių pradėjau lankyti muzikos mokyklą, mokiausi groti pučiamaisiais instrumentais, tiksliau – saksofonu. Kai esi vaikas, per daug negalvoji, atrodo, kad tai yra vienintelis būdas save išreikšti per muziką ir pasiduodi procesui. Iš pradžių man labai patiko, bet turbūt kaip ir kiekvienam, lankančiam muzikos mokyklą, su laiku kiek pabodo ir ėmė priminti darbą. Laimei, paauglystėje muziką pamačiau kitu kampu.
Prie to prisidėjo ir vyresnis brolis – jis man parodė įdomaus postpanko, supažindino su legendinių užsienio ir Lietuvos grupių kūryba. Pamenu, jis klausydavosi „Fojė“, „Lemon joy“ ir kt., tokia muzika mane žavėjo ir įkvėpė, taigi, baigus muzikos mokyklą, atsirado susidomėjimas roku, mušamaisiais.
Galima sakyti, kad jau nuo paauglystės turėjau tikslą kurti ir parodyti savo muziką klausytojams, pradėjau galvoti apie saviraišką ir galimybę groti su kitais, grupėje. Taip, bėgant laikui, atsirado įvairių muzikinių projektų, susikūrė grupė „Akli“, kurioje groju iki šiol, vėliau mano kelyje atsirado ir „Katarsis“.
– Kaip susikirto jūsų ir „Katarsio“ keliai?
– Pamenu, per karantiną išgirdau Luko (L. Radzevičius, grupės vokalistas – LRT.lt) išleistą dainą „Vasarą galvoj minoras“, pagalvojau – vau, kažkas naujo ir įdomaus. Taip susiklostė, kad netrukus po to susipažinome festivalyje „Devilstone“, jis kaip tik ieškojo būgnininko ir pakvietė prisijungti. Nors iki tol nebuvome pažįstami, mums buvo labai lengva bendrauti, sutapo mūsų muzikinis skonis, pajautėme ryšį. Taip kartu grojame jau virš dvejų metų.
– Pasivadinęs „Chernobyl kid“ per karantiną išleidote ir solinį minialbumą „Laiptai“. Tiesa, kad jį įrašėte naudodamasis tik išmaniuoju telefonu?
– Tai buvo visiškai karantininis projektas, trūko saviraiškos, tad kilo idėja telefonu įrašyti kelias mano paties sukurtas dainas, pasinaudojant programėle „Garageband“. Tiesa, vėliau šį bei tą įrašiau studijoje, tačiau galima sakyti, kad albumas buvo įrašytas telefonu. Tačiau kad ir koks smagus projektas tai buvo, po karantino susitelkiau į muzikavimą su grupėmis.
– Kodėl pasirinkote mušamuosius instrumentus? Vis dar yra svarstančių, kad būgnininkai sulaukia per mažai dėmesio, tarsi visada yra pasislėpę už instrumento, toliausiai nuo publikos.
– Manau, kad šiandien tai jau tėra pasenęs požiūris. Jau paauglystėje mačiau daug grupių, kuriose būgnininkas nebuvo paslėptas kažkur scenos gale, o kaip tik buvo vienas svarbiausių žmonių, lyderių, ant kurių viskas laikosi. Tai labai įkvėpė, nors iš tiesų man nėra svarbu, kiek esu matomas – man svarbiausia tiesiog būti atliekamos muzikos dalimi.
– Ar kada nors anksčiau buvote pagalvojęs ar pasvajojęs apie eurovizinę sceną?
– Esu pagalvojęs, kad ten groju, tačiau neatrodė, jog realu ten patekti su „Akli“ ar „Katarsio“ atliekama muzika.
– Turbūt pasiruošimas „Eurovizijai“ dabar nugriebia kažkiek laiko iš kitų jūsų muzikinių projektų.
– Natūralu. Itin intensyvios buvo pirmosios savaitės, po to viskas trumpam tarsi atslūgo, o balandis vėl pilnas veiklos – prasidėjo euroviziniai vakarėliai, kuriuose dalyviai pristato savo dainas ir susipažįsta su kitais atlikėjais. Tačiau ir nesitikėjome, kad mūsų laukia atostogos, esame nusiteikę tam, kas mūsų laukia. Džiugina, kad viskas vyksta pagal planą ir esame užtikrinti.
Filmuodami eurovizinį atviruką trumpam buvome nuvykę į Šveicariją, kur šiemet vyks konkursas, ir jau nekantraujame ten sugrįžti.
– Ką apie jūsų dalyvavimą „Eurovizijoje“ sakė kolegos iš grupės „Akli“?
– Jie labai palaiko ir džiaugiasi. Vis tik esame draugai. Manau, kad draugystė, sutarimas tarp grupės narių yra labai svarbu, tik taip galima bendra veikla. Juolab kad muzika nėra vien tik darbas, tai kur kas daugiau, todėl kūrybai ir muzikavimui reikalingas geras klimatas.
Grupėje „Katarsis“ taip pat esame geri draugai – su Alanu drauge studijavome, seniai pažįstu Emiliją, Luką. Labai dėl jo džiaugiuosi – matau, kiek jis kuria, stengiasi, todėl labai gera matyti, kad jo sukurta daina nuėjo taip toli. Labai džiaugiuosi, kad turime vienas kitą ir į „Euroviziją“ važiuojame kartu, kaip komanda.
– Kokie, jūsų manymu, yra didžiausi iššūkiai būnant muzikantu?
– Kartais atrodo, kad žmonės iš šono galvoja, jog muzikantams užtenka talento. Ne kiekvienas supranta, kokios disciplinos ir kiek daug darbo iš tikrųjų reikia įdėti, kad taptum profesionalu.
– O kas – didžiausia prabanga?
– Tai, kad nors muzika yra mano darbas, grodamas niekada nesijaučiu taip, tarsi dirbčiau – man tiesiog labai gera daryti tai, ką darau.
– Kaip ilsitės, atitrūkstate nuo muzikos?
– Muzika mane lydi nuolat, net ir laisvalaikiu labai daug jos klausausi, taigi per daug neatitrūkstu. O šiaip mano laisvalaikis toks pat kaip ir daugelio: mėgstu leisti laiką su draugais, kolegomis muzikantais, užsiimu sportu, išsiruošiu pabėgioti, žiūriu dokumentiką, skaitau knygas.
