Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos botanikos sode puoselėjami prieškario, tarpukario ir pokario darželiai. Šio sodo botaninių kolekcijų kuratorė Virginija Aleknienė pasidalijo žiniomis, kaip per šimtmečius kito prie namų auginami darželiai, kokie augalai ir gėlynėlių formos buvo būdingos skirtingais Lietuvos laikotarpiais.
Prieškario kaimo darželyje – vaistiniai augalai
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos botanikos sodo botaninių kolekcijų kuratorė V. Aleknienė pasakoja, kad prieškariu senoviniai erškėčiai buvo sodinami prie namų sienų – šiems augalams žmonės paskirdavo gražią ir svarbią vietą prie namo. Anot jos, senovinis erškėtis buvo darželio akcentas – aplink jį sukosi kiti augalai.
„Tuo metu (žmonės – LRT) neturėjo daug pinigų, jie neleisdavo pinigėlių tvoroms. Darė iš to, ką turėjo: iš nugenėtų eglišakių šakų, lazdyno šakelių. Būdavo aptveriamas gėlynas, nes tvora turėjo savo paskirtį – saugodavo nuo paukščių, gyvulių. Darželis buvo itin saugomas“, – pasakoja V. Aleknienė.
Prieškario kaimo sodeliuose taip pat augdavo ir alyvos – dažniausiai jos žydėdavo darželio kampe arba prie namų.
Anot pašnekovės, prieškariu Lietuvoje taip pat augdavo jazminai. „Juos sodindavo dėl to, kad kvepėtų, svečiams būtų malonu. Aišku, prie lango sodindavo ir kitus kvapiuosius augalus“, – komentuoja kuratorė.
Prieš karą kaimo darželiuose, anot V. Aleknienės, augo ir vaistiniai smidrai. Ji sako, kad žmonės nežinojo, jog galima valgyti vaistinio smidro ūglius, todėl jį augindavo veikiau dėl grožio.
„Jis turėjo ir vaistinių savybių, ir žmonės mėgdavo puoštis, dėti jo į puokštes“, – pasakoja LRT TELEVIZIJOS laidos „Čia mano sodas“ pašnekovė.
Prieškariu Lietuvoje buvo auginamos ir miškinės mėtos, mažosios žiemės, vaistiniai šalavijai, jonažolės, pakalnutės, paprastieji raudonėliai, vaistinės balzamitos.
„Daug augalų, kurie tikrai yra vaistiniai ir jais žmonės ne tik puošėsi, bet ir gydėsi“, – priduria V. Aleknienė.
Ji pastebi, kad rožės buvo auginamos ne tik prieškario, bet ir tarpukario Lietuvoje.
„Rožės lieka, kaip labai įspūdingas ir gražus augalas“, – komentuoja pašnekovė.
Tarpukario kaimo darželiuose – daugiau gražių augalų
V. Aleknienė pažymi, kad tarpukariu kaimo darželiai tapo gražesni. Be to, juose gausėjo augalų rūšių, tvorų ir lysvių formos tapo įmantresnės, augo sodininkų žinios ir tobulėjo jų įgūdžiai.
„Žmonės pradėjo dar labiau rūpintis ir domėtis augalais. Jie stengėsi žiūrėti į dvarų, vienuolynų sodus, pradėjo keistis augalais, jų sėklomis, ėmė sodinti įdomesnius augalus. Atsirado daugiau vienmečių, gražių, žydinčių augalų“, – sako Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos botanikos sodo botaninių kolekcijų kuratorė.
Ji pasakoja, kad tarpukariu darželius prižiūrėdavo mergelės – dažniausiai vyriausioji mergina šeimoje.
„Ji turėjo didelę atsakomybę, kad darželis būtų kuo gražesnis. (Žmonės – LRT) matė, kaip tvarkomas darželis, kokia yra mergina. Ar ji yra tvarkinga, ar ji yra išmani ir sugalvoja ką nors įdomaus. Galbūt taip ir atsirado lysvelių formos – ne tik pailgos eželės, bet ir kvadratinės klombos, širdelės formos klombos. Viskas pasidarė daug gražiau ir žiedų atsirado tikrai daugiau“, – pasakoja laidos „Čia mano sodas“ pašnekovė.
Tarpukario Lietuvoje, kaip sako kuratorė, darželių augintojai neapsiėjo ir be Dievo augalu vadinto diemedžio. Šis augalas buvo naudojamas apeigoms, smilkymui, retkarčiais – arbatai.
„Jį labai gerbdavo, sodindavo darželio centre arba labai matomoje vietoje“, – kalba V. Aleknienė.
Pašnekovė pažymi, kad tarpukario Lietuvoje nepamatytume darželio, kuriame nebūtų žaliųjų rūtų. Tiesa, nors rūtas matome ne tik darželiuose, bet ir lietuvių tautosakoje, literatūros kūriniuose, visgi rūtos nėra lietuviškas augalas.
„Ji atkeliavo gana vėlai, bet, galima sakyti, kad prigijo mūsų darželiuose. Nei krikštynos, nei vestuvės, nei laidotuvės neapsieina be rūtų. Todėl žmonės jas ir pamėgo“, – pasakoja kuratorė.
Rūtos mėgstamos ir šiandien – štai Dzūkijoje esančios sodybos šeimininkė Dalė Šatkauskienė iš šių gėlių formuoja gėlynui įrėminti skirtą neaukštą gyvatvorę. Anot jos, rūtas itin nesunku prižiūrėti, bet, gėles apleidus, šios praranda savo grožį.
„Jos iš apačios, panašiai, kaip ir levandos, medėja. Ir jos nėra tokios gražios, kai yra kelių metų. Karpant rūtas, jos žaliuoja, nesumedėja, ir gali sukurti tokią gražią gyvatvorę. Kada (rūtos – LRT) pradeda leisti žiedus, prasideda karpymo metas“, – komentuoja D. Šatkauskienė.
Pokario kaimo darželyje – paprastesni augalai ir balti akmenėliai
V. Aleknienė pažymi, kad pokario metais Lietuvos žmonės dažniau rinkosi sėti ir sodinti paprastesnius, lengviau augančius ir žinomus augalus.
„Žmonės labai galvojo, kaip gražiau pateikti darželį, bet įdėti kuo mažiau darbo“, – laikmečio darželio augintojų požiūrį įvardija pašnekovė.
Ji pažymi, kad išskirtinis pokario kaimo darželio bruožas yra balti akmenukai. Juos galime pamatyti iš tolo.
„Merginos kalkėmis nudažydavo baltai darželių akmenukus prieš šventes, o takelius išpildavo smėliu, kad parodytų, jog yra švara, kad yra rūpinamasi, kad tame darželyje yra daugiau žiedų, daugiau spalvų“, – sako pašnekovė.
Pokario darželiuose augdavo puikieji bijūnai, kuriuos dažniau augindavo labiau pasiturintys žmonės. Taip pat darželių augintojai pagarbiai sodino lelijas.
Tuo metu populiarios buvo ir goštautinės gaisrenos – daugiametis ir ilgaamžis augalas. Augdavo ir trispalvės našlaitės, atlaikydavusios šalnas. Žmonės augindavo ir didžiuosius žioveinius, kininius ratilius ir šiurkščiuosius saulakius.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
