Besiklausydamas savo mėgstamo atlikėjo muzikos, ne kiekvienas pagalvoja apie iššūkius, su kuriais jam tenka susidurti. Taip sako būtent su muzikantais dirbanti psichologė Rosana Corbacho, kuri Vilniuje dalyvavo diskusijoje apie muzikantų psichikos sveikatą. Ji dalijasi, su kokiais sunkumais jie susiduria, kaip padėti sau ir kitiems.
Nerimas, depresija ir perfekcionizmas
Psichologė R. Corbacho savo karjerą pradėjo norėdama padėti savo draugams muzikantams.
„Pastebėjau, kad jie susiduria su daug sunkumų, o plačioji visuomenė, nepriklausanti muzikos industrijai, atrodo, to nesuprato. Nes visuomenė tiesiog gauna galutinį produktą, bet jie nemato, kiek jiems reikia pereiti sunkumų, kovoti, mokytis, teikti pirmenybę karjerai, kad sukurtų tą renginį, albumą ar dar ką nors. Mačiau, kad jie buvo labai vieni savo kančiose“, – LRT RADIJO laidai „10–12“ sako ji.
R. Corbacho įkūrė organizaciją „M.I. Therapy“, kuri siekia didinti informuotumą apie psichinę sveikatą muzikos industrijoje ir dirba su šios industrijos atstovais. Pasak psichologės, dažniausiai pasitaikantys sutrikimai – nerimas ir depresija. O tai, su kokiais sunkumais susiduria muzikantai, kartais priklauso ir nuo žanro.
„Matome, pavyzdžiui, tarp klasikinės muzikos atlikėjų daugiau problemų, susijusių su perfekcionizmu. Taigi obsesinis kompulsinis sutrikimas, nerimas... Taip pat scenos baimė ar pasirodymo nerimas, kuris jau būdingas įvairių žanrų atstovams. Ir tada yra kitų sunkumų, susijusių su gyvenimu, kyla daug neaiškumų. Jie nežino, kaip gyvens rytoj, kitą mėnesį ar kitą savaitę. Be to, jie darbą sieja su savo tapatybe. Taigi kai kas nors įvyksta dirbant, tai ne tik darbas, bet ir tai, kas aš esu. Taigi tai kelia didelį spaudimą“, – teigia psichologė.
Neturi pakankamai laiko pasiruošti ir pailsėti
R. Corbacho pastebėjo, kad pastaruoju metu muzikos atlikėjai turi vis mažiau laiko kūrybai, pasiruošimui ir patiems koncertams. Viskas vyksta labai greitai, vos ne tuo pačiu metu. O dar prisideda nuolatinis matomumas socialinėse medijose.
„Įsivaizduokite, jei mūsų Olimpinių žaidynių dalyviai visada treniruotųsi per televiziją. Mums reikia šiek tiek privatumo, mums reikia šiek tiek laiko pasiruošti, pailsėti ir turėti mažą saugų urvelį. To dažniausiai jie neturi, nes jei jie nori užsidirbti pragyvenimui, dauguma jų turi keliauti į gastroles“, – sako ji.
Pasak psichologės, žinomumas neužtikrina laimės. Neretai žinomi žmonės jaučiasi labai izoliuoti.
„Mes visada tą laimę perkeliame į kitą žingsnį. Kai aš būsiu ten, kai būsiu žinomas, kai pasirašysiu sutartį su įrašų kompanija... Ir mes pradedame pamiršti tokius dalykus, kurie reikalingi žmogui. Mums reikia santykių, reikia pailsėti, reikia gerai maitintis. Taip pat, kai esi žinomas, ta visų mylima tavo dalis yra produktas. Tai ne tu. Na, turiu galvoje, tai dalis tavęs. Tu tai sukūrei, bet tai viso labo produktas.
Tokia izoliacija, kurią galite jausti, kai esate žinomas, taip pat yra susijusi su tuo, kad negalite būti pažeidžiamu. O mes, žmonės, užmezgame ryšį būdami pažeidžiami. (...) Bet kai mes esame industrijoje, yra tiek daug konkurencijos su jaunesniais, sėkmingesniais atlikėjais ar žmonėmis iš skirtingų šalių, tai tam tikra prasme visada žmogus yra budrus ir trokšta būti tobulas. Kai bandai būti tobulas, tu neužmezgi ryšio. Žinomi žmonės yra labai vieniši savo kalnų viršūnėse“, – sako Rosana.
Svarbu nuolat rūpintis savo sveikata ir to neatidėti
Pasak jos, neretai su žinomumu ateina dar daugiau įtampos, dėl kurios sveikatos problemos gali stiprėti. Sau padėti galima identifikuojant savo emocijas, dar prieš įvardijant savo iššūkius. Pirmiausia reikia susitelkti ne į tai, kas šiuo metu mano gyvenime negerai, o kas mane ramina, atpalaiduoja, kur jaučiuosi saugus, laimingas. Pavyzdžiui, būdamas su draugais, šeima. Tada galima atsispirti ir galvoti, su kokiais sunkumais susiduriu.
„Labai lengvas pratimas. Kai mes per daug galvojame, padarome klaidą, jaučiamės atstumti ar kas nors neigiamo vyksta mūsų gyvenime, kartais pradedame labai neigiamai galvoti apie save. Taigi kviečiu visus, net jei jie nėra muzikos atlikėjai, tiesiog eiti ir rašyti ant popieriaus, kaip aš kalbu su savimi, kaip tai verčia mane jaustis emociškai ar fiziškai. Ir tada tiesiog likite su tuo. Ir jei mes pradedame šiek tiek labiau gerbti save, būti malonūs, geri, kai kenčiame arba padarome mažą pertrauką, kai dėl kokios nors priežasties buvo sunku, tada kūnas tarsi sugrąžina visą energiją. Taigi tai yra savotiškas įsisąmoninimas, įvardijimas, užrašymas, nes tada mes tai išmetame iš galvos, darome mažą pertraukėlę ir vėl grįžtame. Bet visa tai turi kilti iš pagarbos sau“, – dalijasi R. Corbacho.
O kaip tinkamai reaguoti, norint padėti kitiems?
„Jei tai tiesiog vieno žmogaus pagalba kitam žmogui, sakyčiau, neteiskite jų ir, jei dėl jų nerimaujate, tiesiog įvardykite, ką pastebėjote. Ir tada jūs galite pasiūlyti: jeigu ko reikės, aš esu čia. Ir tą labai tiesiai šviesiai pasakykite. Tiesiog parodykite tam asmeniui, kad esate pasiekiamas, prieinamas.
Jei dirbate komandoje, galite skirti, pavyzdžiui, vieną dieną per metus psichikos sveikatai. Suteikti erdvę apie tai šnekėtis. Nes tai gali padėti. Mes niekada nežinome, kaip tai gali padėti. (...) Ir aš manau, kad viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų, apie kurią dar nekalbėjau, yra stresas. Kai kovojame su lėtiniu stresu, tai gana pavojinga.
(...) Pasakysiu taip – viskas, ką darome rūpindamiesi savo komandomis, gali užkirsti kelią tokioms problemoms, kurios gali sukelti stresą. Tai taip pat gali padaryti juos produktyvesnius ir laimingesnius bei jie gali norėti ilgiau likti įmonėje, kurioje dirba“, – teigia psichologė.
R. Corbacho mano, kad rūpintis savo psichikos sveikata žmonės turėtų pradėti nuo jaunesnio amžiaus. Pavyzdžiui, reikia dar mokykloje ugdyti vaikų supratimą apie tai, kaip atpažinti savo emocijas, kaip tam tikrus dalykus įvardyti, kur galima tikėtis palaikymo. Svarbu ir bendruomenės. Žmogus yra socialinis gyvūnas, kuriam reikia kitų žmonių, į kuriuos prireikus galėtų atsiremti.
