Vilniaus knygų mugėje Arūnas Valinskas pristatė savo knygą „Valius. Tai buvo kažkas tokio“, o jam tą padaryti padėjo jo geras bičiulis Andrius Tapinas. Jiedu renginyje juokavo, kad mugėje pristatoma ne viena autobiografija – savąją juk išleido ir prezidentas Gitanas Nausėda, – tik viena knyga yra linksma ir įdomi, o kita – niūresnė, bet jiedu korektiškai neįvardijo, kuri yra kuri.
A. Tapinas ir buvo tas žmogus, kuris paragino A. Valinską parašyti knygą. Juodu kartu dirba – veda laidą „Auksinis protas“ – jau ilgiau nei dešimtmetį, o pertraukų tarp filmavimų metu kartais turi laiko paplepėti – taip ir gimė tokia mintis.
A. Valinskas juokavo, kad knygoje buvo atviras, bet nieko neprideramo neatskleidė: „Jeigu būčiau parašęs viską, kas buvo, nemažai šeimų Lietuvoje būtų išsiskyrusios. Ir su Marijonu Mikutavičiumi esame kalbėję, kad jeigu mes sulauksime 80-ies, o daug kitų istorijų herojų jau bus mirę, mes galiausiai aprašysime viską, kas įvyko.“
Žiūrovų pilnoje didžiausioje „Litexpo“ konferencijų salėje kalbėdamiesi A. Valinskas su A. Tapinu prisiminė ir savo pažintį prieš kelis dešimtmečius, kai Andriui tebuvo penkiolika metų. Jis tuomet išsiruošė žiūrėti A. Valinsko vedamos laidos „Taip. Ne“. Vaikinukas iš salės, teisingai atsakęs į atrankinį klausimą, pateko į žaidimą ir jį laimėjo, taip pat laimėjo ir superprizą – virtuvės baldų komplektą.
„Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, tad, atsimenu, jis po žaidimo stovi prie išėjimo iš salės ir skambina iš telefono aparato savo tėčiui, amžiną atilsį Laimonui Tapinui, ir sako, kad reikėtų kokio automobilio, gal sunkvežimio, kad parvežtų laimėtą baldų komplektą“, – atsiminė A. Valinskas, o A. Tapinas pridūrė, kad prieš tai buvo tėvams pasakęs, kad eina su draugais pasivaikščioti.
Iš humoristo virto drakonu
Knygos autorius pripažino, kad viena jo autobiografinė, Laisvės Radzevičienės parašyta knyga „Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas“ jau buvo išleista, bet tai buvo nutikę dar iki to laiko, kai jis buvo išrinktas į Seimą ir tapo jo pirmininku, tad tikrai atsirado ką dar papasakoti.
„Seime aš atsidūriau 2008–2009 m., kai prasidėjo krizė. Aš buvau žmogus, kuris atėjo ten iš televizijos – ir iš linksmo, prizus dalijančio humoristo staiga tapau drakonu, kuris pasirašo įstatymus, pagal kuriuos apkarpomos išmokos, atlyginimai policininkams, mokytojams, medikams vien todėl, kad valstybė išgyventų, nes mes artėjome prie bankroto“, – atsiminė buvęs seimūnas.
Laukdavo vokų su raudonais gvazdikais
Arūnas pasakojo, kad rašant knygą smagiausia jam buvo aprašinėti tą vietą, kai pirmą kartą pamatė būsimos žmonos Ingos Valinskienės kojas. Jis atsiminė: „Susipažinome bibliotekoje, merginos rinko knygas nuo lentynų. Kadangi jos ūgis didelis, ji stovėjo ant tokių kopėčių ir aš atėjęs savo akių lygyje pirmiausia pamačiau jos blauzdas. Aukščiau – toks baisus mėlynas chalatas, o viršuj jos akys kaip du prožektoriai. Ir ji klausia: „Knygas imsim ar taip ir stovėsim?“
Arūnas aprašė ir tai, kaip laukdavo Ingos laiškų, mat tuo metu jis gyveno Vilniuje, o ji – Klaipėdoje.
„Mes dar rašydavome laiškus ranka, ir ji visus juos siųsdavo vienoduose vokuose su raudonais gvazdikais. Nežinau, kodėl, gal ji buvo tokių užsipirkusi visiems savo „kadrams“, bet būdavo taip: parašai laišką ir po kelių dienų jau lauki atsakymo. Eidamas vis pasižiūri, kad pašto dėžutėje raudonų gvazdikų nėra, ir nusimini. O kai jie atsirasdavo, aš eidavau į paskaitas, neskaitęs laiško, įsikišęs jį į kišenę, ir vis apie jį galvodavau. Pats geriausias dalykas gyvenime – gyventi su virpuliu ir žinoti, kad ji parašė“, – sentimentaliau prabilo humoristas.
Valinskienė dažnai nutyli
Su tais senais laikais susijusi ir dar viena knygoje aprašyta istorija iš 1987 m. Tada A. Valinskas su bendražygiais ir savo humoro trupe keliavo po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius.
„Važiuojant iš Panevėžio į Šiaulius, prieš Šeduvą buvo rodyklė į tokį Vazalinsko tarybinį ūkį, kuris buvo turtingas, išsivystęs, turėjo labai gerus 450 vietų kultūros namus. Ir jie mus pasikvietė pas save į renginį. Mes tada apie mašinas galėjome tik pasvajoti – ir mus, studentus, atvežti iš Vilniaus direktorius atsiuntė prabangią baltą „Volgą“.
O mes dar buvome susitarę su Inga Valinskiene renginyje susitikti – ji turėjo iš Klaipėdos atvažiuoti į Radviliškį ir man reikėjo ją iš ten kažkaip pasiimti. Pasakiau rengėjams, koks reikalas, ir man tas pats direktorius davė savo baltą „Volgą“ su vairuotoju, aš važiavau 20 km jos pasitikt – jaučiausi pasaulio valdovas, na, kaip tas herojus iš filmo „Briusas Visagalis“, – sakė A. Valinskas, o A. Tapinas pridūrė, kad jis buvo kaip princas ant balto žirgo.
Tą vakarą Inga bene pirmą kartą pamatė savo būsimąjį vyrą scenoje – paklausta, kaip jai patiko pasirodymas, ji nutylėjo. „Ji dažnai nutyli, kai nenori sakyti nieko blogo“, – pastebėjo A. Valinskas.
Bet tai – dar ne visos tos kelionės įdomybės. Studentai buvo apgyvendinti tarybinio ūkio technikumo bendrabutyje, o paskui juos pakvietė į turtingojo ūkio pirtį – ir ne šiaip kokią, o su nemažu baseinu viduje.
„Mes tokio dalyko nebuvome matę... Išėjome iš pirties pasikaitinę, šokome į tą baseiną, o ten dar plaukioja metro ilgio medinė gelda, ant kurios patiektas supjaustytas keptas paršelis, ungurys, kepta duona su sūriu, na, ir gėrimų. Ir tu gali, būdamas viename baseino gale, užkandęs ir atsigėręs, pastumti tą padėklą kitam – tada jis vaišinasi. Aš tada pasijutau rojuje, ir aš į jį atsivedžiau savo moterį“, – pasakojo A. Valinskas.
Nuotykių užtektų keliems gyvenimams
Įvairiausių istorijų šou verslo atstovo knygoje dar daug – joje aprašytas ir bene didžiausias Lietuvoje sekso skandalas, nutikęs 2003 metais vieno televizijos realybės šou metu, ir anaiptol ne maloni A. Valinsko pažintis su Ž. Žvaguliu, vėliau peraugusi į draugystę, ir pasakojimas apie nemažą baudą, sumokėtą baltų centų monetomis, bei daugelis kitų nutikimų.
„Kai perskaičiau savo knygą pats, pagalvojau, kad visko tikrai daug buvo nutikę – sakoma, kad katinai turi devynis gyvenimus, o aš jų turėjau dvylika ar daugiau, mano nuotykių pakaktų bent keliems skirtingiems nuobodžiai gyvenantiems žmonėms. Bet jeigu norisi skųstis, kad tu liūdnai gyveni, reiktų pagalvoti, ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau“, – pastebėjo knygos „Valius. Tai buvo kažkas tokio“ pagrindinis veikėjas.
