„Keisčiausias jausmas ėmė rašant knygos skyrių apie priartėjusią tamsą, išgyventą kritiniais mano ligų momentais ir kai dukart skendau. Supranti, kaip viskas galėjo pasibaigti ir daugiau nieko nebūtų buvę“ – LRT.lt pasakoja šou verslo ryklys Arūnas Valinskas, savo prisiminimus suguldęs į lapkričio pabaigoje pasirodančią autobiografinę knygą „Valius. Tai buvo kažkas tokio“. A. Valinskas žada, kad joje tikrai netrūks ir iki šiol nepasakotų istorijų, ir atsiskleidžiančio jo požiūrio į gyvenimą bei mirtį.
– Dažnas pajuokauja, kad savo memuarus rašys išėjęs į pensiją, jums iki pensijos dar toli – lapkričio 28-ąją minėjote 58-ąjį gimtadienį...
– Pasireiškė bloga Andriaus Tapino įtaka. (Juokiasi.) Jis sakė, kad man jau metas rašyti knygą, įkalbinėjo, įkalbinėjo ir įkalbėjo. Gal ir gerai, nes, ko gero, knygą rašyti nebūna nei per vėlu, nei per anksti.
Tiesa, tai antroji mano biografija. Pirmąją rašė Laisvė Radzevičienė ir ji baigėsi ties mano politinės karjeros pradžia. Nuo to laiko nutiko daug įdomių dalykų – darbas politikoje, grįžimas į pramogų verslą, nauji projektai ir sumanymai...
– Ne paslaptis, kad jūsų gyvenimas margas ir kupinas visokiausių įvykių bei veiklų, kaip viską sutalpinti į vieną knygą?
– Žvelgiate kaip į šulinį. Knyga gavosi neplona, nes pasakoja apie mano gyvenimą nuo pat pradžios. Tačiau, kai ji iškeliavo į spaustuvę, prisiminiau, kad dar ir tas liko neaprašyta, ir anas... Mano prisiminimai gyvi, tačiau rašant ne visi iškart sugrįžo. Ką gali žinoti, galbūt bus ir kita knyga.
– Gal apskritai pabudo noras rašyti ir ateityje išleisite grožinės literatūros knygą?
– Kalbate A. Tapino žodžiais. (Juokiasi.) Paskaitęs mano autobiografiją, jis jau teiravosi, ar imčiausi grožinio literatūrinio romano. Tikrai nesakau „ne“, nes atsižvelgiant į tai, kaip dėliojosi ši knyga, nesigirdamas galiu pasakyti, kad rašyti galiu. Tik ne dabar. Kol kas turiu daug planų ir darbų, bet, ką gali žinoti, galbūt ši knyga tikrai nebus mano paskutinė.
– Bet gal lengva rašyti, kai gyvenimas įdomus ir nieko kurti nereikia...
– Tiesa, tai procesą palengvino. Kadangi apie kai kuriuos įvykius knygoje pasakoja ir juose dalyvavę bičiuliai ar kolegos, net ir jie tikino, kad buvo ką prisiminti. Savo prisiminimais dalijosi ir Andrius Kubilius, Irena Degutienė, Merūnas, Laurynas Šeškus ir daugelis kitų, kurių pasakojimai tapo savotišku inkliuzu gintare, labai pagyvinusiu mano pasakojimą.
– Kadangi nevengiate duoti interviu ar pasidalyti savo pamąstymais įvairiais klausimais, turbūt dažnas galvoja jau nemažai apie jus žinantis. Ar ši knyga padės atverti dar nematytą jūsų pusę?
– Tikrai bus nutikimų ir prisiminimų, kurie niekur prieš tai nebuvo pasakoti. Bus ir tokių, kurie buvo plačiai nuskambėję, tačiau niekada nebuvo detaliai nupasakoti. Tarkime, daug kas girdėjo viešbučio užminavimo istoriją ar tai, kad baudą sumokėjau centais, tačiau niekas nežino, kaip iš tiesų viskas vyko ir kaip pasibaigė.
Panašiai yra ir su skandalinga „Taip ir ne“ laida, filmuota pagarsėjusioje daktarų tvirtovėje „Villuloje“. Kas ten nutiko, žino mažai kas, bet kadangi buvau pagrindinis tos istorijos herojus, knygoje viską išsamiau papasakojau. Daug ten visokiausių nutikimų nuo laukinių šou biznio vakarų, kurie vyko atgavus nepriklausomybę, iki darbo politikoje ar dabartinių dienų.
Beje, atskiras skyrius skirtas gandams, neišvengiamai lydintiems pramogų pasaulio atstovus. Parašiau apie kalbas, jog esu gėjus, taip pat ir apie gandą, kurį sostinės bohema neva žino kaip faktą, kad su Valinskiene esame svingeriai. Apie tai bus galima pasiskaityti.
– Šeima, jei dar neskaitė, galbūt taip pat perskaitys apie jus ką nors naujo?
– Šeima knygos dar neskaitė, tebus jiems tai šiokia tokia staigmena. Iš tiesų šeimoje nesibodime atvirai kalbėtis, todėl sūnūs tikrai žino, kad jų tėvas yra gerai nučiuožęs. Vyresnėlis netgi yra sakęs, kad įdomu, bet ne visada lengva gyventi su žmogumi, kuris vieną dieną yra tėvas, kitą – Leninas (ir jį viename muzikiniame projekte esu vaidinęs).
Taigi artimųjų niekaip nenustebinsiu, tačiau bus dalykų, kurie ir jiems veikiausiai dar nebuvo girdėti. Turbūt įdomiausia šią knygą bus skaityti mūsų anūkei. Dabar jai šešeri, tad gal po kokio dešimtmečio, kai jau bus 16-os, ji norės pasiskaityti apie senelį.
– Tikiu, kad ji turės kuo stebėtis, o ar pačiam rašant nekilo mintis „Nejaugi čia mano gyvenimas?“
– Kai skaičiau korekcijas, redagavau, tikrai pagalvojau, kad mano realybėje tiek visko nutiko, kad taip nesugalvotum net rašydamas grožinį kūrinį. Bet gi taip ir buvo, tokie yra faktai ir jie nutiko su manimi. Todėl ir knygą pavadinau „Valius. Tai buvo kažkas tokio“.
Keisčiausias jausmas turbūt apėmė, kai rašiau skyrių apie priartėjusią tamsą, išgyventą kritiniais mano ligų momentais ir dukart, kai skendau. Kai rašai, kaip nuo tavęs tolsta vandens paviršius, saulės šviesa, apima ne šiaip keistas jausmas, greičiau baimė ir siaubas.
Supranti, kaip viskas galėjo pasibaigti ir daugiau nieko nebūtų buvę – nei šeimos, nei vaikų. Tada pasijauti taip, lyg būtum sugrąžintas iš kito matavimo. Dėl tokių patirčių šiandien visus stengiuosi užkrėsti optimizmu ir paraginti būti karštakošiais, nes, kaip mėgstu sakyti, vieną kartą atšalę, šaltakošiais būsime amžinai.
– Esame įpratę matyti jus linksmą, juokaujantį, kartais rimtą, bet turbūt labai retai atskleidžiate savo jautriąją pusę. Ar buvo lengva ją atverti knygoje?
– Nesunku, nes jei jau rašai autobiografinę knygą, pirmiausia ją atveri sau, bet aiškiai supranti, kad ją skaitys ir kiti. Tiesa, kaip su Marijumi Mikutavičiumi esame juokavę, turbūt iki galo jos niekada negalėtume atverti, nes gyvenimą nugyventi reikia taip, kad būtų malonu prisiminti, bet gėda papasakoti. Taigi knygą be nutylėjimų parašysime nebent gerokai vėliau, kai būsime 80-ies ir dauguma pagrindinių veikėjų jau bus išėję...
– Giedrius Masalskis kartą sakė, kad norėtų išgyventi septynis skirtingus gyvenimus – nuo brangenybių vagies, spalvingo politiko, vienišo keliautojo ir pan. Jums beveik pavyko – ir politikas, ir šou verslo ryklys, ir aktorius, ir rašytojas...
– Su Valinskiene netgi gelbėtojais Nidoje buvome! Tuo metu buvome studentai, budėję krante. Su mumis dirbo ir profesionalūs narai, taigi nebuvome tie gelbėtojai, kokius matėte seriale, bet turėjome savo Pamelą Anderson – Ingą Valinskienę. (Juokiasi.) Vis tik ta patirtis nebuvo tik smagi, tikrai buvo ir sudėtingų akimirkų, ir skaudžių, pvz., kai teko nešti jūros išplautą paskendusį paauglį...
Daug visko nutiko, kad tikrai galima sakyti, jog viename mano gyvenime tilpo daug skirtingų. Tačiau, jei tikėčiau, jog reinkarnacija yra realus dalykas, norėčiau atgimti Valinskiene, sutikti tokį kaip aš ir suprasti, ką ji jaučia gyvendama su manimi.
– Abejonių nekyla tik dėl vieno, gyvendama su jumis ji taip pat labai daug visko patyrė...
– Ir žinau, kad ji nieko nesigaili. Nors sakė, kad buvo visokių akimirkų, bet gyvenimas bėga neliūdnai.
– Knyga vis tik tapo pretekstu dar kartą viską peržvelgti, pergalvoti, sudėlioti ir susisteminti. Kokių jūs dar išvadų pasidarėte?
– Iš tiesų knygoje viską galima rasti. Kaip sakau, žmogus sąmoningą gyvenimą pradeda gyventi įžengęs į suaugusiųjų pasaulį, o tai nutinka tada, kai suvokia savo mirtingumą ir tai, kad turi tik ribotą laiką žemėje.
Aš į šį pasaulį atėjau gerokai anksčiau, nes dėl vaikystėje sirgtų ligų nemažai laiko praleidau ligoninėje ir ne vieną palatos draugą esu išlydėjęs uždengtą. Kai visa tai matai, labai anksti suaugi. Taigi mano knygos pabaiga kai kam pasirodė minorinė, nes ten atsiskleidžia ir mano požiūris į nugyventus metus, laiką, gyvenimą ir mirtį.
– Lapkričio pabaiga su gimimo diena ir pasirodžiusia knyga turbūt visai ne minorinė...
– Tikrai ne! Yra žmonių, kuriems nepatinka cepelininis dangus, bet aš labai myliu šį metų laiką, su auksiniais ar jau nukritusiais lapais, plikais beržais ir klevais. Kadangi esu gimęs rudenį, jis man labai prie širdies.
