Profesorius, psichologas, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis įsitikinęs – gyvenimiškos patirtys neturi ir negali turėti įtakos geram specialistui. Tačiau gyvendamas apsuptas didelio moterų būrio visgi pripažįsta – mokėsi iš jų švelnumo ir kartu visada stengėsi būti geresnis.
Vien profesinių žinių nepakanka
Prof. E. Laurinaitis nepristinga nei palyginimų, nei patarimų. Duodamas interviu, skaitydamas paskaitas, vesdamas seminarus psichoterapeutas nardo lyg žuvis vandenyje. Tačiau paprasta atrodo tik iš šono, jis įsitikinęs – vien profesinių žinių nepakanka.
„Mano principas, kurį susikūriau dar ankstyvoje jaunystėje, skaitydamas paskaitas „Žinijos“ draugijoje, – žinoti reikia maždaug 3 kartus daugiau negu kalbėsi. Tada yra užnugaris, žinių bagažas, į kurį gali atsiremti.
Kitas kalbėjimo aspektas – mokėjimas jaustis scenoje. Ir čia aš jau turiu būti dėkingas Valerijai Karalienei, mūsų dramos būrelio Profsąjungų kultūros rūmuose vadovei. Ji tikrai mus mokė, kaip elgtis scenoje, kaip kalbėti, kad paskutinės eilės tave girdėtų, bet tu nerėktum. Kaip bendrauti su tais, kurie yra scenoje, kad žiūrovai tave matytų“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakojo profesorius.
Vos netapo aktoriumi
Aktorinius gabumus būsimasis psichoterapeutas tobulino ne tik dramos būrelyje. Jaunystėje Eugenijus kartu su artimais bičiuliais, dabar žinomais kino kūrėjais Algimantu Puipa ir Algimantu Mikutėnu, buvo įkūrę mėgėjišką kino studiją „Noriu būti genijus“. Eugenijui, kaip vienam iš pagrindinių aktorių, teko vaidinti ir kenčiantį įsimylėjėlį, ir kariaujantį indėną, ir dar daug spalvingų personažų.
„Bet visgi į aktorius nenuėjau. Dar būdamas 11-oje klasėje, pagalvojau, kad aktorius yra labai priklausomas nuo režisieriaus, jis savo laisvės ir savarankiškumo turi labai mažai. Todėl aš nusprendžiau eiti į mediciną, norėjau būti chirurgas dėl to, jog tai vyriška specialybė, o man, augusiam be tėčio, buvo svarbu tą vyriškumą parodyti.
Už ką jis dėkoja uošvei?
Aš esu nepaprastai dėkingas savo uošvienei Zofijai Naujalytei-Didenkienei, kuri buvo kompozitoriaus Juozo Naujalio dukra, skaitė, kalbėjo ir rašė 7 kalbom, ji išsirašinėdavo tuo metu lenkiškus savaitraščius, kurie buvo patys laisviausi visame socialistiniame lageryje. Ji iškirpdavo tam tikrus straipsnelius, padėdavo ant telefono staliuko ir praeidama švelniai ištardavo: gal jums bus įdomu paskaityti. Aš pradėdavau skaityti, ir tai darėsi vis įdomiau. Aš supratau, kad man žmogaus vidus, jo siela yra žymiai įdomiau negu vidaus organai ir galėjimas kažką su jais daryti“, – pasakoja profesorius.
Dabar, penkis darbo dešimtmečius skaičiuojantis prof. E. Laurinaitis savo bagažą pripildęs ne tik viešojo kalbėjimo, dėstymo, psichologijos žinių, bet ir asmeninių patirčių. Tačiau, anot jo, gyvenimo patyrimai neaugina geresnių specialistų.
„Kiekvienas žmogus yra kitoks. Ir kiekviena pora yra kitokia. Ne veltui L. Tolstojus „Anoj Kareninoj“ rašė: visos laimingos šeimos laimingos vienodai, visos nelaimingos – nelaimingos savaip. Tai yra tikra tiesa. Ant ko stovi šeimos nelaimė, kuri ateina pas mane ieškoti pagalbos, aš turiu ieškoti ir suprasti iš naujo, nusirašinėti iš ankstesnės patirties aš negaliu. Kiekvieną kartą – naujas susitikimas, naujas klausymasis, supratimas, pajautimas ir galvojimas, ką tai reiškia. Ką jie kalba, ką jie daro, kaip jie daro“, – priduria jis.
Šeimoje būta ir gaisrų, ir sąstingių
Profesorius paneigia ir dar vieną mitą apie psichoterapeutų bendruomenę – jie tokie pat žmonės, jaučiantys žmogišką nuovargį, nusivylimą, liūdesį ar nerimą.
„Jausmai ir emocijos yra nereguliuojami. Juos tiesiog reikia priimt, bet yra reguliuojamas elgesys. Ką aš su tuo darau? Pagrindinis dalykas, kurio niekas nemokė gyvenime ir kurį išmokau vėlai, tai yra mokėjimas planuoti elgesį pagal norimą rezultatą. Bet ką spręsdami mes turime žiūrėti į ateitį. Stengtis pasiekti norimos pasekmės. Tai yra tas siūlas, kuris padeda gyvenime“, – įžvalgomis dalijasi profesorius.
Penkis dešimtmečius pacientų būsenas analizuojantis profesorius tiek pat metų puoselėja santykius su žmona Rasa. Tačiau jis savo paties santykių neromantizuoja, sako, šeimoje būta ir gaisrų, ir sąstingių.
„Aš manau, kad turiu stipriai padėkoti savo žmonai. Ji buvo ir yra labai išmintinga, tolerantiška mano klaidoms. O jų aš darau. Savo laiku buvau normalus Vilniaus bachūras ir dariau kvailystes. Bet nežiūrint to, aš laikiausi įsikabinęs savo žmonos. Ir tai man padėjo“, – sako prof. E. Laurinaitis.
Profesoriaus gyvenime Rasa ne vienintelė moteris – dukrų Sigitos ir Linos namuose auga dar penkios anūkės ir vienas anūkas. Eugenijus neslepia – jam, užaugusiam be tėvo, mergaites auginti buvo lengva, dabar šeima džiaugiasi itin artimu ir šiltu ryšiu.
„Būti mergaičių tėčiu nėra sudėtinga. Mergaitės tėtį labai myli, jis joms – svarbiausias vyras gyvenimo pradžioje. Nebuvo sudėtinga palaikyti tvarką, laikytis susitarimų – tai vyko nesunkiai. Įtariu, kad su berniukais man būtų buvę sunkiau, nes gyvenimo pradžioje pats neturėjau vyriškų santykių pajautimo“, – teigia profesorius.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
