Save gyvenimo artiste vadinanti renginių organizatorė Sandra Žemaitytė įsitikinusi: „Nėra didesnės euforijos, nei tapti mama“, tačiau su didele euforija ateina ir didelė atsakomybė, kurios, anot Sandros, nepalengvina šalies įstatymai.
– Ar laikai save artiste?
– Taip, ypač gyvenime. Sakyčiau, kad tokiu gimstama. Aš visą laiką galvojau, kad tėvai manęs neauklėjo, pati save išsiauklėjau – esu pati tokia. Kartą važiuojant į sodybą ir stebint pralekiančias pievas pagalvojau – aš esu mano tėvų geriausia versija. Aš nepažįstu žmogaus, kuris labiau myli gyvenimą nei mano tėtis. O mama stebina mane savo rūpinimusi. Aš tokia pati – darbe man rūpi, kad visi jaustųsi gerai, kad visi būtų pavalgę.
– Kada atėjo suvokimas, kad esi pati savo likimo šeimininkė?
– Labai neseniai. Kad aš gyvenu savo gyvenimą, kad gyvenu sau, o ne kažkam kitam: ne draugei, ne tėčiui, ne mamai, ne meilei ir ne kaimynui, atėjo prieš trejus metus.
– Koks tavo gyvenimas buvo iki tol?
– Sudėtingas. Visada buvau kažkokioje kovoje, ieškojime, visada bandžiau kažkam įtikti, bijojau priimti sprendimus, dvejojau, ką kas pagalvos. Kai gyveni sau, tavęs niekas nebeveikia (...). Kaip tau kažkas iš šono gali pasakyti, kas tu esi.
– Kodėl mes save plakame?
– Nežinau, tai filosofinis klausimas. Galbūt tai noras išeiti iš kažkokios situacijos, galbūt tai stresas. Kartais mes suprantame, kad gyvename nesąmonėje, bet gyvename toliau – nėra atsakymo kodėl, tik vieną dieną viskas ima ir pasikeičia.
Man mano gyvenimas pasikeitė po skyrybų. Pačios skyrybos buvo labai sudėtingos, bet gyventi tapo lengviau. Mums abiem palengvėjo, dabar mes puikiai sutariame. Mūsų gyvenimai dabar visiškai skirtingi, todėl aš kartais pagalvoju – kaip mes galėjome kartu ieškoti gyvenimo. Tu neturi tempti kito žmogaus prie savo norų, pagrindas turi būti bendras.
Taip pat skaitykite
– Koks tu esi žmogus: karjeros ar šeimos?
– Karjeros, man patinka dirbti, bet man patinka ir namai, gal negalėčiau išskirti vieno. Man patinka mano namai, man patinka mano tėvai, man patinka daug laiko leisti su savo vaiku – auginu jį viena, viena jį išlaikau. Jeigu dabar turėčiau galimybę būti tik mama, aš būčiau.
Sunku balansuoti, atsiranda emocinė kova su savimi. Bet supranti, jeigu neišeisi į darbą, išeisi į gatvę, Lietuva negina moterų – visiškai. Manęs, kaip mamos, mano valstybė negina. Jie man duoda 96 eurus ir gina mano vaiko tėtį, kuris vengia savo atsakomybių, savo pareigų.
– Ar manai, kad turime viską daryti, kad nenueitume iki teismų?
– Yra mama, yra tėtis, abu turi pinigų, abu gali duoti. Kodėl tai yra blogai, kodėl manęs negali apginti, kodėl pas mus likęs sovietinis ubagavimas – kodėl gerai gyventi yra nusikaltimas. Mama, kuri nori vaikui suteikti gerą gyvenimą, bus smukdoma, o tėtis duos per mėnesį 300 eurų, nors yra milijonierius. Ir teismas sako – valio.
– Koks jausmas būti mama?
– Tai beprotiškas jausmas, kai pastojau, man labai patiko būti nėščiai, vaikščiojau kaip koks banginis. Aš papuoliau pas nerealų gydytoją, nors mano gimdymas buvo tragiško sudėtingumo. Man per gimdymą suskambo mano bokso trenerio frazė: „Kauniete, rodyk savo charakterį.“ Pagalvojau, kad tikrai nesiruošiu pasiduoti, tada atsimenu tik euforiją paėmus vaiką ant rankų.
Labai dirbu su tuo, kad jo nesisavinčiau. Aš iki dviejų valandų ramiai dirbu, po dviejų valandų aš jau noriu lėkti. Dėl to sau sakau: tu jam turi padėti užaugti, tu gali kartais jį palikti. Aš auklę turiu nuo pat pradžių, tai man ir padėjo neišprotėti (...). Kūdikiui artumo reikia labai daug, tiek meilės, kiek jam atiduoti vaikystėje, tiek jis jausis saugus visą gyvenimą.
Viso pokalbio klausykite čia:
