Renginių organizatorei Sandrai Žemaitytei praradus darbą, gyvenimas apkarto. Moteris kreipėsi į Užimtumo tarnybą, tačiau nieko gero niekas nežadėjo. „Jaučiausi nulis“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja Sandra. Moteris nepasidavė ir vieną dieną važiuodama troleibusu... sugalvojo sau veiklą – organizuoti renginius! Suorganizavusi vestuves, moteris net neįtarė, kad nuotraukos pateks į užsienio interneto svetaines ir Sandrai atsivers nauji gyvenimo vartai.
Neretai yra sakoma, kad neviltis paskatina imtis naujų veiklų. Taip atsitiko Sandrai Žemaitytei, praradusiai darbą ir gyvenusiai tik iš vyro kišenės. Sandra įsitikinusi: „Niekam neįdomios tavo ašaros. Išsiverki, išliūdi ir į gyvenimą – su šypsena!“
„Situacija yra labai sudėtinga, aš visoms moterims sakau dabar, kad visada reikia būti nepriklausomai, nes man tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Labai. Net nežinau, sudėtinga kalbėti apie tai...“, – jaudulio balse neslepia pašnekovė.
Pusantrų metų būti bedarbe moteriai buvo rimtas iššūkis. Pasak Sandros, sunkiausia buvo susitaikyti su tuo, kad nereikia nieko daryti.
Aš žinojau, jog rašys spauda, tai man nebuvo staigmena, bet kad taip parašys – aš nesitikėjau!
„Iš pradžių buvo labai sunku. Man iš esmės buvo labai sunku kažko nedaryti. Labai blogai jausdavausi, kai žmonės manęs paklausdavo, ką aš veikiu? – prisimena S. Žemaitytė. – Toks būdavo nemalonus jausmas, kad aš nieko neveikiu. [...] Pamenu troleibusu važiuoju iš darbo biržos, buvo paskutinė išmokos diena. Gavau 650 eurų. Galvoju: „O dieve, čia visi mano pinigai, ką man dabar daryti?!“
Tąkart važiuojant troleibusu Sandrai gimė renginių verslo idėja. Visada turėjusi savybę burti žmones ir rengti šventes, bedarbė sumanė ja pasinaudoti nepaisant to, kad velniškai bijojo dar vienos nesėkmės.
„Galvojau, kam čia aš reikalinga, kas čia mane samdys, ką gi aš čia tokio padarysiu? Sveiki, aš čia Sandra ir padarysiu jums nuostabų renginį... Tai va, tos nesėkmės aš labai bijojau“, – prisipažįsta moteris, nepabijojusi nerti į renginių organizavimo vandenis.
Tai jie nustumia, žmonės išlipa, o saloje groja gyva kvarteto muzika.
Vienas pirmųjų Sandros renginių buvo televizijos laidų vedėjo ir jo mylimosios – Igno ir Vaidos Krupavičių – vestuvės. Tąkart puota priminė amerikietišką festivalį „Burning man“ (liet. „Degantis žmogus“ – LRT.lt). Sandra sako, teko gerai pasukti galvą, kad viskas pavyktų su tokiu efektu.
„Vaida su Ignu yra ypatingi žmonės. Jų ir aplinkoje yra ypatingi žmonės. Dėl to jie sukūrė visą energetiką, vaizdą. Gali tai daryti šimtas puikiausių pasaulio organizatorių, bet tokių žmonių nesukurs niekas, – įsitikinusi S. Žemaitytė. – Taip, žmonės išlipo iš komforto zonos, į vestuves visi ėjo kaip į festivalį „Burning man“.
Viskas vyko labai kitaip. Aš žinojau, jog rašys spauda, tai man nebuvo staigmena, bet kad taip parašys – aš nesitikėjau! Kažkuri iš interneto svetainių buvo parašiusi: „Nereikia svaidytis gražiais žodžiais, bet tokių vestuvių dar nėra buvę.“ Iki šiol nėra to parašyta (apie kitas vestuves – LRT.lt). Man tai buvo įspūdingos vestuvės visomis prasmėmis.“
Visi vakarieniavo ir sakė: „Tai ką, jūs visą Vingio parką uždarėte?!“
Po įspūdingos šventės Sandra jautėsi prisikėlusi kaip feniksas, o jos karjera renginių versle kaip kulka šovė į viršų. Iniciatyvi moteris tikina: „Renginių ir vestuvių planavimas – sunkus ir neromantiškas darbas, neretai pakišantis kiaulysčių ir staigmenų.“
„Kartais juokauju su savo draugais, man reikia užsirašinėti tokias situacijas, nes jų neatsimenu. Kažkaip nenoriu kaupti kažkokių dalykų, kurie man sukėlė nemalonių jausmų ar stresą. Pavyzdžiui, kad nukrito tortas. Vis tiek tai yra nemaloni situacija, tačiau mes ją išsprendėme, sutvarkėme ir tokių prisiminimų savo galvoje nekaupiu. Aš stengiuosi kaupti viską, kas yra gražu“, – šypsosi S. Žemaitytė.
Renginių organizatorės galvoje vis gimsta kūrybinės ir netipiškos idėjos. Pasak Sandros, kartais į savo šventę verta nebijoti pažvelgti kitu žvilgsniu.
Aš kartais grįždavau, net nenusiplėšdavau savo batų nuo kojų ir tiesiog užmigdavau su rūbais.
„Vingio parko saloj turėjau tokį renginį, teko pagalvoti, kaip penkiasdešimt žmonių į tą salą perkelti. Susiradome tokią valtį, pora vaikinų stumdė, kadangi ten buvo negilu. Tai jie nustumia, žmonės išlipa, o saloje groja gyva kvarteto muzika, – pasakoja pašnekovė. – Sulaukėme jaunųjų, buvo labai smagu stebėti emocijas, kai ponios su suknelėmis sakė: „Aš čia tikrai nelipsiu.“ Buvo smagu, kai jos įlipa, tos patirtos emocijos tiek toje valtyje, tiek toje saloje. Viskas buvo kitaip, neįprastai.
Esu turėjusi jau vakarinę dalį Vingio parke ant estrados laiptų. Viršuje buvo pasitikimas. Tada grojo kvartetas, žmonės sėdėjo, laukė jaunųjų, vyko pasveikinimas, tada, nusileidus apačioj, buvo vienas didelis stalas. Visi vakarieniavo ir sakė: „Tai ką, jūs visą Vingio parką uždarėte?!“ Ne, Vingio parkas buvo visas pilnai gyvas: žmonės sportavo, šeimos vaikščiojo, į dangų kilo karšto oro balionai. Buvo neįtikėtina.
Ką aš dar esu padariusi, tai ant dangoraižio stogo buvau užsikėlusi. Tai ten buvo labai didelis iššūkis. Bet irgi pavyko.“
[...] užsisakinėdavau maisto į namus ir tiesiog nieko nedarydavau. Labai patiko!
Pasak Sandros, iššūkiai leidžia neužsisėdėti vienoje vietoje. Tačiau tempą ir sėkmę lydi intensyvus darbas ir populiarusis perdegimas.
„Aš kartais grįždavau, net nenusiplėšdavau batų nuo kojų ir tiesiog užmigdavau su rūbais. Dirbi, viskas gerai, viską gali turėti, bet negali džiaugtis, negali eiti pas draugę į gimtadienį, negali važiuoti pas mamą, negali važiuoti į kelionę, nes visada yra darbų, visada, nes jei tik dirbsi, gali dirbti be sustojimo visas 365 dienas per metus. Tai va, aš pailsėjau, labai griežtai atostogavau, ilsėjausi be jokių darbų“, – poilsio ir atostogų būtinybę pabrėžia pašnekovė.
Renginių organizatorė, atsidūrusi emocinėje duobėje, pamažu sustojo ir pradėjo mokytis gyventi kitaip. Sako: „Pirmosiomis savaitėmis buvo sunku.“ Pasirodo, ilsėtis ir atostogauti irgi reikia sugebėti.
„Ėjau į svečius, turėjau kalėdines šventes namie, ant sofos daug laiko praleidau – tiesiog gulėdavau ant sofos, skaitydavau knygą arba žiūrėdavau televiziją, ko seniai nesu dariusi. Taip pat užsisakinėdavau maisto į namus ir tiesiog nieko nedarydavau. Labai patiko!, – atviraudama šypsosi Sandra. – Pavyzdžiui, paskambino draugė: „Gal pietų?“ Taip, sakau, einame pietauti. O ji: „Eik tu, rimtai?!“ Tas man labai patiko – grįžti į asmeninį socialinį gyvenimą.“
Atrodo norėtum padaryti bet ką, kad tas žmogus tave apkabintų. Ateina toks jausmas, tačiau žinai, kad to nebebus...
Ne vienas vestuves organizavusios pačios Sandros santuoka iširo. Sako, asmeniniame gyvenime pralaimėti labai lengva, tačiau ir iš to daug ko išmoksti. Moteris itin sunkiai išgyvena skyrybas ir tą planuojančioms poroms linki, jei tik įmanoma, išsaugoti santykius ir šeimą.
„Per penkis metus turiu tik vieną išsiskyrusią porą. Na gal dar vieną. [...] Dabar pati išsiskyriau. Nėra lengvas dalykas, jeigu galvojate, kad skirtis yra lengva. Tai yra beprotiškai sunku dėl to, kad tu palaidoji gyvą žmogų, kurį galbūt mylėjai, kuriam galbūt vis tiek jauti jausmus... Tai nebus taip, kad tu ištrinsi tą žmogų iš savo gyvenimo. Aš dešimt metų buvau su tuo žmogumi, tu jo neištrinsi taip paprastai. Tai yra be proto sunku. Yra penkios išsiskyrimo stadijos, o ketvirta – pati sudėtingiausia.
[...] visada bandykite išlaikyti savo santykius, šeimą, jeigu įmanoma. Visada geriausias laikas yra dabar. Ne rytoj, ne vakar, o tiesiog dabar.
Tai laidojimo stadija. Iš tikrųjų sukyla tas jausmas, kad tu jį laidoji. Atrodo norėtum padaryti bet ką, kad tas žmogus tave apkabintų. Ateina toks jausmas, tačiau žinai, kad to nebebus... Dar svarbiausia, kad tu pats pasirinkai šį kelią – atrodo gyvą žmogų su žemėm užkasė. Beprotiškai sunku. Aš dabar ir visada sakiau, kad visada bandykite išlaikyti savo santykius, šeimą, jeigu įmanoma. Visada geriausias laikas yra dabar. Ne rytoj, ne vakar, o tiesiog dabar“, – skirtis planuojančioms poroms nuoširdžiai pataria renginių organizatorė Sandra Žemaitytė.
Visas reportažas apie Sandrą Žemaitytę – laidos „Stilius“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
