„Aš esu mama ir man tai yra didžiausia laimė – visa kita yra tik niuansai“, – ryžtingai sako Sandra Žemaitytė. Trečią nėštumo mėnesį Sandra priėmė sprendimą laukti savo būsimo sūnaus gimimo viena. Palikusi žalingų priklausomybių turintį būsimo vaiko tėtį, šiandien moteris sako esą užtikrinta savo pasirinkimu, kurį, kaip sako ji, priėmė ne tik savo, bet ir vaiko labui. LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ Sandra dalijasi savo istorija – ką reiškia išgyventi nėštumą neturint antrosios pusės ir kas padėjo susigrąžinti jai vidinę ramybę.
– Kas lėmė tai, kad pasiruošei auginti savo vaiką viena?
– Būdama trečią mėnesį nėščia pati priėmiau drąsų sprendimą būti viena dėl partnerio savybių – priklausomybių, su kuriomis aš nenorėjau taikytis ir nenorėjau, kad tai matytų mano vaikas. Žmogus turi nuspręsti pats, ko ji nori ir ko nenori. Aš norėjau ramaus ir gražaus gyvenimo, todėl priėmiau sprendimą likti viena.
– Man patiko tavo mintis apie drąsą ir atsakomybę sau ir būsimam žmogui. Esi sakiusi, kad norėtum, jog bent viena moteris tave išgirstų. Kokią žinią norėtum perduoti kitoms moterims?
– Nereikia bijoti būti drąsioms, viskas mums bus gerai, nereikia prie nieko prisirišti. Būti vienai ir būti mama mūsų visuomenėje kol kas dar yra labai sunku. Egzistuoja senų klišių.
Dažniausiai visuomenė užsipuola moteris. Tikrai nėra taip, kad visi vyrai yra blogi, o mes, moterys, esame nuskriaustos ir priverstos kovoti. Tačiau visuomenėje yra visokių žmonių ir jų požiūris, stereotipai man yra nesuprantami.
Dauguma žmonių, kurie išgirsta, kad esu vieniša mama, man atsako: „Tave paliko.“ Ne, manęs nepaliko. Labai ilgai save graužiau, gal priėmiau neteisingą sprendimą, gal man reikėjo gelbėti kitą žmogų, tačiau manau, kad nereikia gelbėti žmonių, kurie nenori būti gelbėjami. Pykau ant savęs, kad liūdžiu, kad esu sutrikusi, nes norėjau, kad mano sūnus matytų mane laimingą.
– Kas tau padėjo išgyventi sunkų etapą?
– Man padėjo mano buvęs vyras, jis nėra vaiko tėtis. Mes esame išsiskyrę, abu gyvename savus gyvenimus. Buvome kartu dešimt metų, to neįmanoma ištrinti. Jis nebuvo žmogus, kuris laikė mane už rankos ar sėdėdavo su manimi prie stalo ir mane guosdavo, tačiau, gerai mane pažinodamas, jis sugebėjo grąžinti mane atgal į savo būvį. Pokalbiai su juo mane pakėlė, atradau jėgų.
– Kaip jums pavyko išlaikyti gerus santykius?
– Kartais žmonėms reikia vieniems kitus paleisti, kad liktų gražūs santykiai, bet nebūtinai kaip vyro ir moters. Mes, kaip du vienetai, nesame blogi, tik supratome, kad norime eiti kitais, savais keliais.
Dabar jis yra mano draugas, man nereikia su juo kalbėti kiekvieną dieną, aš tik žinau, kad jis yra šalia (...). Didžiausias ramstis taip pat yra mano šeima, visi manimi rūpinasi, visi laukia vaikelio.
Mūsų šeima yra kumštis, turime savo branduolį, vieni kitais rūpinamės. Iš savo tėvų niekada nesu išgirdusi dvejonių ar priekaištų, visada jaučiu savo šeimos palaikymą. Man labai pasisekė.
– Ar gali papasakoti, kas tau netiko, kai su kitu žmogumi projektavote savo gyvenimo viziją?
– Mano sūnus atsirado labai greitai. Aš sutikau vaiko tėtį kelionėje, susitikome vakarėlio metu. Tarp mūsų įsiplieskė didelė meilė ir aistra. Jis buvo vienoje šalyje, aš grįžau į Lietuvą. Galvojau, kad tai mano svajonių vyras. Mes neturėjome didelės bendros istorijos, aš pastojau labai greitai.
Sužinojęs, jis grįžo gyventi į Lietuvą. Po pusantro mėnesio pamačiau, kad žmogus turi priklausomybių ir labai rimtų. Nenoriu kvestionuoti, ar jis geras žmogus, ar blogas, aš apie jį kalbu tik iš savo pusės ir tik apie savo patirtį. Turėjome du pokalbius, iš kurių antrasis buvo paskutinis. Aš labai bijojau likti viena, bet dar labiau bijojau likti su juo.
– Kokia buvo kito žmogaus reakcija?
– Manau, kad iš pradžių jis negalėjo patikėti mano sprendimu. Žmonės netiki, kad nėščia moteris gali palikti savo vyrą. Tačiau aš nenorėjau likti su tuo žmogumi. Supratau, kad tai geriausias mano sprendimas, nors labai bijojau likti viena. Pirmą kartą buvau nėščia, neturėjau patirties, pirmi nėštumo mėnesiai buvo tragiški – gulėdavau lovoje, verkdavau ir abejodavau, kad kada nors dar būsiu savimi.
– Kas nutiko po jūsų pokalbio?
– Jis pasakė man keletą frazių, jam atrodė, kad nėštumo metu rūpintis vaiku nereikia, nors tai didelė atsakomybė: kokioje atmosferoje vaikas auga, ką jaučia mamytė, ką ji valgo, kaip ji gyvena, kiek ji ilsisi.
– Kaip tu jauteisi, kai tavo vaiko tėtis išnyko iš tavo gyvenimo?
– Nėštumo metu užblokavau jo numerį, kad jis negalėtų su manimi susisiekti. Aš nesupratau, kaip vyras, kuriam moteris padovanos sūnų, gali rašyti tokias toksiškas ir žeminančias nesąmones. Pradžioje turėjau lūkestį, kad jis susivoks, tačiau vėliau supratau, kad mes neturime bendrų vertybių.
Tai buvo tragiškai sunkus laikotarpis, aš pykdavau ant savęs, kad turiu daug dirbti, grįžusi namo klausdavau savęs, kaip galiu sau tai leisti, juk esu nėščia. Tai buvo beprotiškai sunkus laikas. Dirbu ir dabar, aš suprantu, kad turiu susikurti savo finansinę gerovę keleriems metams į priekį.
– Kaip pasikeitė tavo aplinka?
– Ji pasikeitė nežymiai. Porą artimų draugių praradau, tai vienareikšmiškai yra skausminga. Galbūt mūsų draugystė buvo tiems žmonėms tik gyvenimo etapas, jį reikia gražiai prisiminti ir paleisti, kiti žmonės nieko dėl tavęs neprivalo daryti (...). Iš pradžių buvau jautri, tačiau supratau, kad kai kuriuos žmones reikia paleisti, įsileisti naujus ar senus.
Viso pokalbio klausykite čia:
