Didžiųjų gyvenimo pokyčių metai – taip su šypsena veide, dar nepradėjus filmuoti, pastaruosius metus apibūdina Norvegijos mieste, Bergene, veterinare dirbanti Lauryna. Jautusi didelį spaudimą darbe, ji paliko Lietuvą. O atvykus svetur ilgai kurta santuoka iširo. Nors išbandymų buvo daug, moteris dabar žiūri optimistiškai ir sako, kad tokios likimo pamokos ją dar labiau sustiprino.
„Psichologinė veterinarų gerovė Lietuvoje prasta“
Daugelis renkasi veterinaro profesiją ne dėl didelio atlyginimo, bet iš pašaukimo bei meilės gyvūnams. Kad profesija – viena prasmingiausių, neabejotų niekas, tačiau nedaugelis žino, kad veterinarai kasdien susiduria su įvairiais išbandymais ir turi priimti nelengvus sprendimus bei atlaikyti šeimininkų nusiskundimus.
Šiandien Lauryna garsiai prabyla ne apie šios specialybės fasadą, kurį mato visi, o apie tai, kas vyksta už uždarų durų. Po dvejų metų tylos ji išdrįsta prabilti apie kitokią veterinarų darbo pusę, norėdama paskatinti ir kitus netylėti, kad pagaliau situacija pradėtų keistis.
„Esu čia, nors turiu scenos, kamerų baimę. Bet noriu laužyti standartą, kad taip turi būti. Gal ateityje ir norėčiau grįžti. Vienas iš variantų – ten, kur dirbčiau, skleisti visą šitą idėją, nes jaučiuosi stipresnė, mažiau priklausoma nuo kolegų. Galėčiau gal net kliniką kurti. Bet norėčiau apie tai šnekėti. Psichologinė veterinarų gerovė Lietuvoje prasta, reikia ją keisti“, – dalijasi pašnekovė.
Apie psichologinį spaudimą darbe dabar kalbama vis daugiau. Vis dėlto žmonės retai ryžtasi apie tai prabilti. Laurynai pavyko išeiti iš šio užburto rato ir nenugrimzti į depresiją. Jos pasakojimas iliustruoja šių dienų aktualijas, rodomas per televiziją ir aprašomas portaluose.
Anot Laurynos, patyčios darbe yra įsisenėjusios sistemos problema ir dažnai atsiranda dėl to, kad įvairių sričių specialistai nėra vertinami. Kalbėdama apie veterinarės darbą moteris sunkiai suvokia, kad turėdavo dirbti ne tik neskaičiuodama valandų, bet net laisvadieniais privalėdavo būti pasiekiama telefonu.
„Bandžiau darbe iškelti mintį: „O kada ilsėtis?“ Man vyriausieji veterinarai pasakė: „Taip vyksta darbas.“ Nesakė: jei nepatinka – išeik. Bet sakė, kad taip bus ir turiu būti pasiekiama. Nežinau, kaip įvesti pokytį, jei tai sako vyriausios galvos.
Kitose klinikose kitaip, bet persidirbimo buvo visur. Keletas kolegų išėjo dėl persidirbimo ir visiškai metė šitą specialybę. Likę dirba su stambiais gyvūnais. Su smulkiais gyvūnais situacija jaunimui sudėtinga“, – sako moteris.
Smulkių detalių Lauryna pasakoti nenori, tačiau iki dabar puikiai prisimena, ką jai teko išgyventi.
„Lietuvoje daugumoje klinikų atlyginimai priklauso nuo paslaugų paklausos – kuo daugiau pacientų apsiimsi, tuo tavo atlyginimas bus didesnis. Todėl grafikai būdavo tikrai prikimšti. Patys veterinarai būdavo motyvuoti, kad būtų intensyvu.
Taip pat, jei nepatinki kolegoms, jie tau nepadės arba padės vangiai. Abstrakčiai pasakys ir nueis. Esu padariusi klaidų, apie kurias man nepasakydavo, bet visi šnekėdavo už nugaros. Norėtum, kad tave pamokytų, kai padarai klaidą. Bet ateina kolega ir sako: „Vyksta daug kalbų, mums tas netinka“, – atskleidžia Lauryna.
Kaip pasakoja, buvo daug ašarų, bet ir jos buvo įprastos kiekvienam pirmus metus dirbančiam veterinarui. Be to, prie šių sunkių situacijų su kolegomis, nuovargio, prisidėdavo ir neeilinė atsakomybė už gyvūną.
Norėjosi išbandyti kitokią darbo kultūrą
Kai Lauryna visa tai išgyveno, lankėsi pas psichologą, kuris ne tik patarė, bet ir padėjo suvokti situaciją bei nedaryti skubotų išvadų. Laikui bėgant moteris nusprendė, kad sistema savaime nepasikeis, ir pasirinko kitą kelią – išeiti iš darbo.
„Pirma mintis išėjus: „Gerai, pagalvokime, apie ką visa tai.“ Supratau, kad darbo kultūra senoviška. (...) Pradėjau darbintis į kitas klinikas. Kitose klinikose buvo kolektyvų, kuriuose, atrodė, būtų gerai dirbti, bet kažko vis viena trūko. Tada pamačiau feisbuke skelbimą, kad skandinavų kalbų mokykla įdarbina Norvegijoje. Pagalvojau, kad aplikuosiu, pažiūrėsime. Žingsnis po žingsnio ir gavau darbą Bergene.
Su tuomečiu vyru apsitarėme. Jis irgi dirbo tokioje aplinkoje, kad nebegalėjo. Sakome: „Gerai, važiuojame. Pažiūrime, kaip atrodo kitur.“ Skandinavai garsėja, kad jų darbo kultūra viena geresnių. Nebuvo aistros gyventi šiaurėje, bet pabandyt jų darbo kultūrą norėjosi“, – pasakoja pašnekovė.
Pradėjusi dirbti Bergene ir jau galėdama palyginti dvi skirtingas kultūras, Lauryna iki šiol analizuoja, kodėl būtent mūsų šalyje ši problema vis dar egzistuoja. Anot jos, greičiausiai dėl to, jog apie tai yra per mažai kalbama.
„Apie tai reikia šnekėti. Bet suprantu, kodėl nedrąsu – veterinarijos bendruomenė Lietuvoje labai maža. Viena tai pasakyti visai Lietuvai, o kita paskui likti toje bendruomenėje. Nelengva likti, jei pradedi apie tai šnekėti.
Todėl daug kas prisitaiko. Ne tai, kad tyli, bet prisitaiko. Sunkiausia stebėti, kai ateina jauni veterinarai, užsidegę, didelėmis akimis, jie nori daryti, veikti. Ir juos atstumia. Tada jie susiduria su realybe“, – tikina lietuvė.
Lietuvoje veterinarai – profesionalesni
Nors dabar džiaugiasi sprendimu palikti Lietuvą ir joje egzistavusią veterinarijos kultūrą, Lauryna neslepia, kad ir prie skandinavų kultūros reikėjo pratintis.
„Buvo norvegiškų momentų, daug taisyklių. Buvo sudėtinga, jaučiausi tarsi mašinos maža dalelytė. Bet čia fiksuotas atlyginimas, daugiau pasakoja apie grafiką. Be to, buvau sutikta šiltai – vadovė pirmą savaitgalį nusivežė aprodyti Bergeno. Pavakarieniavome, pasikalbėjome. Kalbėjome būtent apie šitą problemą, nes ji pati panašiai perėjo. Pokalbis buvo ne paviršutiniškas.
Susidariau įspūdį, kad čia kitaip, ir jis pasiteisino. Atvykau į naujai suformuotą kolektyvą, visi buvome suinteresuoti susibendrauti. Nebuvo iš seniau draugysčių ir tai buvo didelis skirtumas. Buvo didelis palaikymas, gal ir iš mano pusės“, – pasakoja Lauryna.
Tačiau, kalbėdama ne apie darbo aplinką, o apie pačią veterinariją, pašnekovė pripažįsta, kad lietuviai šioje srityje visa galva lenkia net skandinavus.
„Lietuvoje mačiau daugiau profesionalesnių. Norvegijoje viskas pagal protokolą – kaip išmokyti, taip ir daro. O Lietuvoje daugiau adaptuodavomės pagal sąlygas“, – sako ji.
Augintinių šeimininkų požiūris šioje šalyje taip pat skiriasi nuo to, ką Laurynai teko matyti Lietuvoje.
„Lietuvoje šeimininkai atiduos paskutinius pinigus už savo gyvūną, čia aš to nejaučiu. Lietuvoje žiūri kaip į vaiką, o čia labiau pasiskaičiuoja: „Man čia jau yra per daug, migdome.“ Lietuvoje būtų: „Palauk, pažiūrėsiu, iš ko pasiskolinti.“ Pajutau, kad jei brangus gyvūno gydymas, dažnai gali pasibaigti ir migdymu“, – pasakoja tautietė.
Nors esame pratę girdėti apie didelius skandinavų atlyginimus, Lauryna tai išgirdusi skuba paneigti šį mitą ir sako, kad šios profesijos atstovai Norvegijoje neuždirba milijonų.
„Neseniai šnekėjau su pažįstamu čia, Norvegijoje, paklausiau, kaip jis įsivaizduoja, kiek veterinarai uždirba. Tai įsivaizduoja, kad daug. Bet palyginus – ne ką daugiau nei mokytojas ar kitas darbuotojas Norvegijoje. Vadovai, vadybininkai greičiausiai yra labiau vertinami.
Tačiau Lietuvoje iš tavęs tikimasi daugiau už mažiau. Taip, labai vertina, kai padedi, vertinimo tikrai daugiau sulaukiau Lietuvoje. Bet manoma, kad neturi būti brangu“, – sako Lauryna.
„Kai galvoju apie grįžimą, nebenoriu į sostinę“
Nors moterį lydi profesinė sėkmė, šie metai jai sunkūs – jos santuoka neišlaikė emigracijos išbandymo.
„Iš pradžių buvo liūdna. Sunku susitaikyti, daug perversmų. Ne taip įsivaizdavau santuoką – aš esu iš šeimos, kurioje santuoka yra iki mirties. Buvo sunku, bet net kai tokie pokyčiai vyko, mes vienas kitą palaikėme. Nebuvo taip, kad likau viena. Man tai prisiminus net juokinga – kitas, iš šono pažiūrėjęs, sakytų: „Ko skiriatės, jei taip viskas vyksta?“ Priežasčių buvo, bet galėjo būti ir blogiau“, – pasakoja Lauryna.
Viskas vyksta ne veltui. Apie iširusią santuoką pašnekovė šiandien kalba šypsodamasi ir sako, kad jokių lėkščių daužymo ar riksmų jų namuose nebuvo. Emigracija išryškino skirtumus, kurie anksčiau ar vėliau būtų iškilę į paviršių.
Dabar moteris žiūri į priekį ir apie ateitį kol kas svajoja viena. Dvejus metus Bergene gyvenanti Lauryna neslepia: nors Lietuvoje patyrė didelių emocinių sukrėtimų, ją vis dažniau aplanko mintys apie grįžimą namo.
„Manau, yra darbų Lietuvoje, kuriuose gerai, tik reikia rasti darbinę aplinką, kurioje pritampi. Be to, dabar, kai galvoju apie grįžimą, nebenoriu į sostinę. Nors pati gimiau, užaugau ir dirbau sostinėje. Bergene taip gera, toks geras gyvenimo tempas, todėl pripratau prie lėtumo. Nežinau, ar galėčiau vėl šokti į tą patį ritmą, man būtų per daug.
Todėl, manau, dirbčiau kaime arba Klaipėdoje, kad prieš darbą galėčiau banglente paplaukioti. Bet, svarbiausia, kuriu, ką veikčiau prieš ir po darbo. O prieš išvažiuodama iš Lietuvos tiesiog galvodavau, kaip pailsėti, kad būčiau pasiruošusi kitoms darbo dienoms“, – sako Lauryna.
