Ir statybininko, ir vadybininko duonos teko krimstelėti žaibiškai išgarsėjusiam Adomui Vyšniauskui, garsiojo Ovidijaus Vyšniausko sūnui, kurio dainos „Jeigu žinai, ko tu nori“ žodžius šiandien žino turbūt kiekvienas lietuvis. Nemanau, kad kada nors būsiu toks geras kaip tėtis, sako jis, interviu LRT.lt atskleidęs ir kiek kitokią, mažiau matomą savo pusę.
Prieš šį interviu susisiekti su Adomu LRT.lt padėjo jo tėtis Ovidijus, pasidalijęs sūnaus telefono numeriu ir linksmai užsiminęs, kad vaikinas naktimis dirba, o rytais – miega. Supraskite, anksti ryte geriau jo netrukdyti. Patarimą išgirdome ir su Adomu sutarėme pasikalbėti po pietų. Vėjuotą penktadienį susitikome muzikos įrašų studijoje Kaune. Adomas minėjo, kad anaiptol ne visada, tačiau kartais jis dirba taip ilgai, kad lieka nakvoti čia pat.
„Didžiausias nusikaltimas būtų važiuoti namo, kai užpuola kūrybinė mūza“, – paaiškino.
Interviu pradėkime nuo Adomo vaikystės. 24 metus einantis vaikinas sako, kad vaikystė buvo spalvota ir įdomi, tačiau klystate, jeigu manote, kad garsaus atlikėjo sūnui nuo pat pirmųjų savarankiškų žingsnių viskas buvo it ant delno padėta. LRT.lt pašnekovas sako, kad visuomenė mato tik linksmąją atlikėjų gyvenimo pusę, o sunkiausių akimirkų nepastebi. Jis, stebėdamas sunkiai dirbantį tėtį, matė visas tokio gyvenimo puses ir turėjo progą pasimokyti.
„Labai buvo geras pavyzdys – kelionės po Lietuvą, daug pamatai važiuodamas kartu su tėčiu. Padedi jam, matai visus užkulisius, bendrauji su garsiais žmonėmis, nors lyg ir neturėtum ten būti, bet turi tam tikrą privilegiją. Tikrai vaikystė buvo smagi, nors yra toks niuansas – vis tiek esi Ovidijaus Vyšniausko vaikas, mokykloje ar bet kur kitur, natūralu, dėmesys būna pridėtinis. Dažnai tie patys mokytojai kreipdavosi ne „Adomai“, o „Vyšniauskai“, pavarde“, – pasakojo jis.
Anot Adomo, savo malonumui dėl įtempto grafiko šeima keliaudavo retai – tėtis būdavo užsiėmęs koncertais, o ir mamukas, kaip švelniai mamą vadina vaikinas, sukosi šou versle. Atostogas atstodavo gastrolės su tėčiu.
LRT.lt kalbintas A. Vyšniauskas sako dėl garsios pavardės niekada nesijautęs esąs geresnis už kitus, nes tėtis jam – ne garsenybė, o paprastas tėtis.
„Tai atrodė natūralu, kartais kaip tik nesuprasdavau, kodėl žmonės į tėtį žiūri kitaip, jį aukština. Man jis – tėtis, paprastas žmogus, kurį matai kasdien. Matai, kaip skutasi barzdą ir panašiai. Paaugęs supratau, kaip veikia pasaulis ir kaip reaguoja į žinomus žmones“ , – kalbėjo jis.
Tėčio vaikas – tėčio pėdomis: ypatingas ryšys, palaikymas ir patarimai
Geri draugai, taip savo ryšį su tėčiu apibūdina A. Vyšniauskas. Vaikinas juokiasi nuo pat mažų dienų buvęs „tėčio vaikas“, tad stiprus jųdviejų ryšys neturėtų stebinti.
„Nuo vaikystės mes buvom tokie draugeliai meškučiai, kaip tėtis sakydavo. Ir miegodavom nugaras lovoje surėmę, kad šilčiau būtų. Tad draugystė visada gyvavo“ – kalbėjo jis.
Būdavo užsimenama, kad gal eik daryt kažką normalaus, įgyk profesiją ir panašiai.
A. Vyšniauskas
LRT.lt paklaustas, ar tėtis niekada nebandė atkalbėti rinktis kitą, ne dainininko kelią, Adomas pasakojo, kad būtent tėtis – didžiausia jo atrama šiame kelyje. Kartą, prisiminė, atsisėdęs šalia tėtis rimtai išdėstė, koks atsakingas šis darbas ir kokie pavojai slypi kiekvieno žymaus atlikėjo kelyje.
„Jis kaip tik turbūt vienintelis šeimoje nuoširdžiausiai palaikė, nors negaliu sakyti, kad kiti nepalaikė. Palaikė, bet normalu, kad tiek mamai, tiek močiutei ar broliui kyla abejonių, kodėl aš nestudijuoju, kodėl nesirenku įprasto darbo. Būdavo užsimenama, kad gal eik daryt kažką normalaus, įgyk profesiją ir panašiai. Kol nesimatė rezultatų, tik investavau į muziką ir tobulinimąsi, abejonių šeimoje kildavo, bet tėtis būdavo tas žmogus, kuriam, kai visi patarimais įspraudžia į kampą ir nebežinai kur dėtis, skambini“, – kalbėjo A. Vyšniauskas.
Su tėčiu Adomas noriai aptaria savo kūrybą, parodo kiekvieną naują dainą. Taip nutiko ir su žaibiškai išgarsėjusiu kūriniu „Jeigu žinai, ko tu nori“, kurį išgirdęs tėtis pažėrė kelias pastabas, bet jas išklausęs sūnus liko prie savo nuomonės.
„Dažniausiai patarimų neklausau. Kiekvienas muzikantas turi savitą braižą, jeigu jis savo nuomonę priverstinai įkištų, tai paveiktų mano muziką ir ji taptų nebe mano, o jo muzika. Tą pačią „Jeigu žinai, ko tu nori“ prieš išleidžiant jam parodžiau ir jis sako, kad gal gitarą reikėtų taip ar anaip. Paklausiau, pabandėm jo variantą, bet galiausiai padarėm taip, kaip patiems atrodė geriau. Kai išleidau tėtis sakė – labai gerai, kad nepaklausau tokiais atvejais“, – juokėsi pašnekovas.
Nutilus muzikai gyvenime – tuštuma
Paklaustas, o kaip nusprendė žengti tėčio pėdomis, A. Vyšniauskas kalbėjo, kad paauglystėje kurį laiką lankė Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, tačiau tuo metu jį labiau domino linksmybės su draugais, ne rimti mokslai, tad 8 klasėje neišlaikęs vieno egzamino sugrįžo į įprastą gimnaziją. Iš gyvenimo dingus muzikai atsivėrė vidinė tuštuma, Adomas sako tada ir supratęs, kad be muzikos nebegali gyventi.
„Nusprendžiau, kad norėčiau pabandyti pats kurti muziką. Šią mintį išgirdo ir tėtis, ir jo muzikantas Vladas Klimas, kuris tuo metu grojo grupėje klavišiniais instrumentais. Jis man padovanojo pirmąją klaviatūrą, pianiną elektroninį, o tėtis padovanojo muzikinę kortą. Viską susistačiau namų studijoje ir taip prasidėjo ieškojimai“, – pasakojo Adomas.
Šiuo metu muzika – pagrindinis pašnekovo užsiėmimas, nors gyvenime jam yra tekę krimstelėti ir statybininko, ir vadybininko duonos.
Man tėtis yra idealas muzikoje, autoritetas.
A. Vyšniauskas
„Esu dirbęs statybose, viešųjų pirkimų sektoriuje, buvau klubo vadybininkas. Jau nuo 14 metų pardavinėdavau girą kioskelyje prie vieno prekybos centro. Negaliu sakyti, kad nebuvau lepinamas, tėtis mane labai mylėjo ir palepindavo, bet buvo taip mūsų šeimoje, kad jeigu nori kažkokio didesnio pirkinio, turi užsidirbti pats. Žmonės įsivaizduoja, kad mes multimilijonierių šeima, bet ne, muzikantai gana kukliai gyvendavo“, – kalbėjo A. Vyšniauskas.
Pavardės našta ir netikėtai prasidėjęs (ne)paprastas gyvenimas
Kai kas pasakytų, kad išgarsėjo A. Vyšniauskas tik dėl savo tėčio, tačiau pašnekovas su tuo nesutinka ir pabrėžia – žmonių širdis suvirpino ne pavardė, o jo sukurta daina.
„Jeigu kokybė, dvasia muzikos nebūtų bent kažkiek geresnė, tikrai nemanau, kad būčiau taip įvertintas. Nesakau, kad esu už tėtį geresnis ir nemanau, kad kada nors būsiu toks, nes man tėtis yra idealas muzikoje, autoritetas“, – kalbėjo jis.
LRT.lt kalbintas Adomas sako, kad nuolatinės panašumų tarp jo ir tėčio paieškos – neišvengiama. „Ar aš dėl to pykstu? Ne. Ar tai galėtų vykti rečiau? Taip“ – šyptelėjo jis.
Paklaustas, koks jausmas, kai vieną dieną esi mažai kam žinomas atlikėjas, o kitą dieną nebenutyla telefonas, nes tapai bene populiariausiu dainininku, A. Vyšniauskas svarstė, kad iš pradžių viskas atrodė lyg sapnas, reikėjo laiko susivokti.
„Tai gana šokiruoja, nes nesi pratęs prie to, kad išėjus į miestą žmonės bando slapta nufotografuoti arba stebi. Reikia laiko prie to priprasti, bet, manau, kad puikiai prisitaikiau ir dabar jau džiugina [dėmesys]“, – sakė jis.
Išgarsėjus, tęsė pašnekovas, pasikeitė tik vienas dalykas – rutina: „Neliko laiko bimbinėti, net kai turi laisvo laiko, mąstai apie darbą. Mokausi to nedaryti. Gyvenu toliau paprastą gyvenimą.“
Gamtos ir Dievo žmogus: kita Adomo Vyšniausko pusė
Paklaustas, kuo skiriasi Adomas Vyšniauskas, kurį matome dainuojantį, televizijos ekrane ar interneto portaluose nuo Adomo, likusio vieno namuose, pašnekovas juokavo, kad jis – paprastas žmogus, ir nusikeikiantis, ir mūvintis suplyšusias kelnes.
Visą gyvenimą meldžiuosi ir Dievas visada į mano maldas atsako.
A. Vyšniauskas
„Esu gamtos žmogus, jeigu koncertai ir darbai išvargina, visada važiuoju pas draugą į Kapčiamiestį, kur nuostabi dzūkiška gamta. Pasivaikščiojam miškuose, jis augina elnius, tad juos pašeriame. Miške užsikuriame laužiuką, jeigu ką nors skanaus turime atsinešę – visada dalį į laužą įdedi, atiduoti duoklę motinai [gamtai]“, – dalijosi jis.
Dvasingumas – LRT.lt pašnekovui artima tema, nes visa Adomo šeima yra karštai tikinti.
„Nuo vaikystės važiuodavau į krikščioniškas stovyklas, ta pati protestantų bažnyčia mums niekada nebuvo svetima, Biblijos studijos. Apie Bibliją žinau ir ją esu skaitęs daugiau kartų, negu įprastas žmogus“, – užsiminė A. Vyšniauskas, pastebėjęs, kad ir dabar, jeigu jaučia, kad reikia paramos iš aukščiau, atsiveria Bibliją arba meldžiasi.
„Visą gyvenimą meldžiuosi ir Dievas visada į mano maldas atsako. Nėra taip buvę, kad kreipčiausi į Dievą ir jis neturėtų laiko. Visko esu paprašęs ir jis atsiųsdavo“, – pasakojo jis.
Kūrybinio proceso Adomą užgriuvusi šlovė nesutrikdė. A. Vyšniauskas LRT.lt pasakojo ir dabar nuolat kuriantis, stalčiuje – šūsnis dainų, kurioms betrūksta kelių prisilietimų, o kur dar galvoje nuolat gimstančios naujos idėjos. Sunkiausia, anot pašnekovo, išmokti planuoti laiką ir nuspręsti, prie kurio kūrinio prisėsti, o kuris dar gali palaukti.
Kuria visada. „Stalčiuje turiu didelę šūsnį dainų, kurios reikalauja kelių prisilietimų ir galės būti išleistos“ Prie kitų dar ilgiau reikia padirbėti, bet taip pat užgimę. Ir taip bedirbant nuolat ateina naujų idėjų. Sako, kad tenka planuoti, prie ko dirbti, o kas gali palaukti.
Paprašytas papasakoti, kaip gimsta dainos, A. Vyšniauskas papasakojo, kad vieno sėkmingo būdo nėra. Kartais gali įkvėpti vos viena nugirsta frazė, kuri tarytum atrakina galvoje jau seniai parašytą, tačiau paslėptą tekstą. Taip pat būna, kad pirmiau jis užrašo dainos žodžius, o vėliau sukuria melodiją arba atvirkščiai.
„Bet kokiu atveju tai yra kažkoks paranormalus reiškinys, kurio negaliu paaiškinti, bet labai dėkoju, kad Dievas mane yra prijungęs prie kažkokios kosminės srovės, kuri ir atsiunčia idėjas“, – apibendrino jis.
