Du broliai – Šarūnas ir Mantas Joneikiai šiandien žinomi kaip alternatyvaus roko grupės „Garbanotas“ branduolys. Tačiau muziką jiedu atrado ne per atsitiktinumą – į muzikos ir laisvos kūrybos kelią juos palydėjo broliai pranciškonai. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Šventadienio mintys“ jiedu dalijasi savo neatsiejamais muzikos ir tikėjimo keliais.
Iš pradžių šlovinimo grupėje „Apaštalai“, vėliau alternatyvaus roko grupėje „Gabanotas bosistas“ broliai Mantas ir Šarūnas grojo drauge. Jų brolišką ryšį palaikė muzika ir suprastėję santykiai šeimoje, tačiau dabar šeimos nariai yra kaimynai, besidžiaugiantys vienas kito kompanija.
„Buvo visokių etapų – ir šviesių, ir liūdnesnių, toks jau tas žmogaus gyvenimas – jis visoks. Tėvai taip pat ateina mokytis gyventi, mums, kaip vaikams, taip pat teko patirti jų sunkumus.
Mano mama tikrai pasielgė neįtikėtinai, nepaisant mano tėčio nuklydimų, ji primynė savo ego ir priėmė jį. Šeima yra santykis, veikėjai šeimoje viskuo dalinasi, net sprendimais (...). Mano tėvų bendra meilė man yra pavyzdys nesustoti ieškojime, vienas iš kito gali semtis ir kurti bendrą kūną, kurį pavadini vėliau šeima“, – sako Šarūnas.
Anot jo, tikėjimas atvedė Joneikių šeimą į stipresnę bendrystę.
„Tikėjimas mano ir šeimos gyvenime atsirado per tėvų kelionę. Kažkuriuo metu man atrodė, kad tėvams atėjo tam tikrų klausimų: ar tikrai gali viską sukontroliuoti, ar tikrai žinai visus atsakymus, ar laimė yra pinigų ir karjeros klausimas.
Tėvukas turėjo priklausomybių, pradėjo byrėti šeimos modelis (...). Dalį atsakymų jie atrado Bernardinuose (...), pamatėme, kad mūsų šeima nesugriuvo“, – pasakoja Šarūnas.
Brolių santykiai išliko tvirti nepaisant pašlijusių santykių šeimos viduje, o vėliau gimė ir jų kūrybinis duetas.
„Buvome ir didžiausi priešai, ir geriausi draugai, jis buvo geriausias visų emocijų laidininkas. Kaimynai mėgdavo pažiūrėti, kaip mes mušamės, tačiau mes daug laiko leisdavome kartu, kartais būdavo ir vidinės tylos, bet mes sutariame gerai, per daug nesikišame į vienas ir kito gyvenimus.
Gyvename viename name kaip atskiruose butuose, galime nesusitikti savaitėmis, jei norime“, – priduria Mantas.
Anot Šarūno, broliška draugystė ir dalijimasis tuo, ką jaučia, atvedė juos į bendrą kūrybos kelią, kurį kiekvienas išpildo ir papildo savaip.
„Tai darai ne todėl, kad atsiskleistum, kaip žmogus, tai darai tam, kad atsiskleistų tai, ką tu kuri bendro. Nesvarbu, kieno indelis yra didesnis, kartais pajunti, kad nusileidi, galbūt nenorėtum kažko daryti, tačiau bendras produktas yra džiugus.
Man atrodo, jei nebūtume broliai, nebūtų progų apie tai pakalbėti, todėl labai vertinu mūsų galimybę kalbėti ir tobulėti, tai dovana, duotybė šeimoje“, – priduria Šarūnas.
Mantas sako, kad jo tikėjimo kelionė prasidėjo tėvų iniciatyva, tačiau niekada jo neapleido. Dabar tikėjimą jis priima taip, kaip tai pats perleidžia per save, savo vertybes, norus ir įsitikinimus.
„Su tikėjimu mano santykis niekada nesikeitė, nes galvoju, kad jį tiesiog iš kažkur gavau, sunku pasakyti, kas tai yra (...). Studijų metu vienas draugas pasakė – jums, tikintiesiems, lengviau suprasti tam tikrus filosofinius skaitinius. Aš pats iki tol nesupratau, kaip mano tikėjimas man nežinant padeda pereiti dalykus – pradedant nuo literatūros ir baigiant gyvenimu.
Į Bernardinus atėjome per tėvus, vėliau per jaunų tikinčiųjų bendruomenę pradėjome gerai leisti laiką, turėjome daug draugų, o vėliau priartėji prie bažnyčios, pradedi mąstyti apie dalykus. Galbūt man šiandien nepatinka kai kurie dalykai, pavyzdžiui mišių eigoje (...), bet niekada nebuvau piktas dėl kažko, aš pasirenku dalyvauti arba nedalyvauti“, – sako Mantas.
Gitaromis skambinti Šarūnas ir Mantas išmoko iš brolių pranciškonų.
„Kadangi nuo mažens patekome į bendruomenę (...), brolis parodė, kaip groti „Pink Floyd“ dainą, mačiau kaip jis spinduliuoja džiugesiu tai darydamas, tai palietė ir mane, ir Mantą“, – teigia Šarūnas.
Visą laidos epizodą rasite čia:
