Vis dažniau galima išgirsti, kad žmonės mokosi dėkingumo arba apie save sako: praktikuoju dėkingumą. Ką tai reiškia? Nepasakei „ačiū“ – esi nemandagus ir nedėkingas? LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ pokalbis su psichologe Danute Savickiene ir „Dėkingumo dienoraščio“ autore, jogos mokytoja Egle Luotyte.
„Dėkingumas – tai, kai dėkingas žmogus iš širdies dėkoja. O mandagumas daugiau socialiai priimtina forma išreiškiamas toks padėkojimas su noru pritapti, nes taip yra priimtina. Yra daugybė socialinių situacijų, kai mes parduotuvėje, troleibuse pasakome ačiū“, – skirtumus tarp dėkingumo ir mandagumo vardija D. Savickienė.
Dienoraščio rašymas
Pasak E. Luotytės, jos kurtas „Dėkingumo dienoraštis“ yra įrankis dideliems gyvenimo pokyčiams patirti. Ji pabrėžia, kad bent kelių minučių rašymas ranka, už ką esi dėkingas kiekvieną dieną, gali sustiprinti pozityvųjį mąstymą.
„Aš ją sukūriau remdamasi įvairiausiais moksliniais tyrimais, ieškojau pagrindo, kodėl knygelė turi atrodyti būtent taip. Į ją sudėjau keletą užduočių, pagrįstų moksliniais tyrimais, psichologais, psichoterapeutais ir kaip aš pati praktikuoju. Užtenka 3–5 minučių per dieną tam, kad pakeistum savo mąstymą, kad jis per 2–3 savaites taptų pozityvesnis. Mums jis labiausiai reikalingas, kai norime imtis kažkokio pokyčio, įpročio, mums reikia fizinio pagrindo. (...) Rašymo galia yra ne vienam žinoma ir pažįstama. Rašymas bent 3 minutes per dieną, už ką esi dėkingas, per 2 savaites gali padaryti didelį pokytį jūsų smegenyse“, – tikina ji.
Dėkingumą praktikuojanti E. Luotytė pasakoja, kad atsiradus sveikatos sutrikimams, pradėjo vertinti kiekvieną akimirką.
Bent kelių minučių rašymas ranka, už ką esi dėkingas kiekvieną dieną, gali sustiprinti pozityvųjį mąstymą.
„Dėkingumas į mano gyvenimą atėjo tada, kai buvo labai blogai. Kai mano sveikata šlubavo, kai teko daug nerimauti, ieškoti būdų pasveikti, pradėjau praktikuoti dėkingumą. Tai buvo nerimo sutrikimai, panika ir atrodė, kad mirtis yra už slenksčio. Tu, atrodo, pajauti mirtį taip arti. Pradėjus gydymą, pradėjau dėkoti, kad esu sveika. Aš pradėjau dėkoti kiekvieną dieną, kad atsikeliu iš lovos, turiu energijos eiti į darbą, turiu noro eiti pažiūrėti saulėlydį. Atrodo, kad nieko daugiau nereikia – turi rankas, kojas, o visa kita yra pasiekiama“, – prisimena pašnekovė.
Anot D. Savickienės, žmogus, praktikuojantis dėkingumą, yra atsparesnis nerimą keliantiems iššūkiams, nes pastebi teigiamas situacijos puses.
„Kaip mes treniruojame raumenį, norėdami sustiprinti kūną, taip mes treniruojame savo dėmesį ir jį išlaviname įžvelgti pozityvius aspektus. Kai įvyks nerimas, stresas, žmogus bus labiau linkęs priimti stresinius iššūkius, nebus tiek daug pykčio, noro kerštauti. Yra įvairiausių pratimų – nuo rašymo iki praktikos. Galima padėkoti ir mintyse, nors yra labai naudinga rašyti dėl keleto priežasčių. Labai praturtina tas aspektas, kad gali sugrįžti prie tų užrašų ir suprasti, koks esi turtingas ne materialia prasme“, – patarimais dalijasi psichologė.
Kaip sako „Dėkingumo dienoraščio“ autorė, rašymas, už ką esi dėkingas, sustiprina žmogaus sąmoningumą, o per jį ir ateina dėkingumas.
Žmogus, praktikuojantis dėkingumą, yra atsparesnis nerimą keliantiems iššūkiams, nes pastebi teigiamas situacijos puses.
„Praktikuoti mintyse yra pažengusiųjų lygis, nes tu vis tiek turi tai daryti kiekvieną dieną. Kodėl atsirado dėkingumo dienoraštis? Man labai patiko rašyti ir po to koks smagus dalykas yra atsiversti pusė metų atgal, 3 mėnesius atgal ir pažiūrėti, kuo tada gyvenai, už ką dėkojai, kas tuo metu tau buvo svarbu. Žmonės tampa sąmoningesni. Mes turime daugiau laiko, ieškome dvasinio peno. Per tą sąmoningumą ateina ir dėkingumas. Jeigu sakytume, kad tampa madinga – tai labai gera mada. Tokių madų rekomenduoju visiems sekti“, – dėsto jogos mokytoja.
Sustiprina bendrystę
O štai santykiuose, pasak D. Savickienės, dėkingumas sustiprina bendrumo jausmą, o versle – motyvuoja darbuotojus.
„Dėkingumas santykiuose padeda pajausti bendrumą, susietumą, bendražmogišką psichologinį poreikį, kad mane priima, vertina mano pastangas. Tai padeda ir verslo santykiuose – gali paskatinti didesnį darbuotojų įsitraukimą, jeigu jie jaučiasi patenkinti – nenorės išeiti iš darbo“, – pasakoja psichologė.
Tiems, kas mano, jog dėkingumas – tai pozityviosios psichologijos pramanas, psichologė turi ką atsakyti.
„Pažiūrėjus giliau, kad būtum dėkingas ir galėtum padėkoti kitam žmogui, turi pripažinti savo ribotumą, kad nesi visagalis, kad yra kitų jėgų – likimo, Dievo, ar to, kuo tiki“, – aiškina pašnekovė.
Prireiks vos kelių minučių
Kad žmogus nepamirštų praktikuoti dėkingumą, E. Luolytė pataria turėti fizinę dėkingumo išraišką. Tai gali būti akmenėlis ar kitas niekutis, kuris primins apie būtinybę padėkoti.
„Reikia pagalvoti, kuo esu turtingas šiai dienai nematerialia prasme. Galima nešioti dėkingumo akmenėlį, pakabuką ir tas daiktas gali nuolat priminti, kad kaskart palietus galima sau priminti: kas čia gero šiandien įvyko?“ – pasakoja ji.
Dėkingumo praktikai D. Savickienė siūlo skirti laiko prieš užmiegant.
„Kelias minutes prieš miegą siūlau pagalvoti, kas šiandien įvyko gero. Jau diena bus geresnė nei prieš atsigulant į lovą. Galima tiesiog užrašyti ant popieriaus lapelio. Kiekvienas turi atrasti laiką, kada jis tinka“, – teigia psichologė.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Goda Ponomariovaitė
