„Laikas – ilgas, o gyvenimas – trumpas“, – sako lapkritį 78-ąjį gimtadienį pasitikusi lietuvių liaudies folkloro dainininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Veronika Povilionienė. Pastarieji treji metai, pasakoja ji, buvo išbandymų sveikatai laikas. „Veronika, tave išgelbėjo tik vienas dalykas – daina“, – kartojo gydytojai.
Daina V. Povilionienės namuose skamba ir šiandien. Mostelėjusi įsitaisyti ant sofos, ji pakviečia pasiklausyti savo naujausių kompaktinių plokštelių „Genties rate“, „Neužmiršti“. Ne vieną liaudišką dainą uždainuoja ir pati.
Akimirkai atsiprašo – nori paskambinti anūkui, mat ir jis gimtadienį mini panašiu laiku kaip močiutė. Mažajam jubiliatui V. Povilionienė uždainuoja drauge su vyru. Signataras Vidmantas Povilionis pasijuokia, kad jo muzikinis skonis namuose kiek užgožtas. Vis tik žmonos paprašytas „YouTube“ surasti keletą įrašų, mielai atskuba į pagalbą, o pakeliui dar papasakoja, regis, šimtą įdomiausių istorijų. „Štai jums atsakymas į ankstesnį klausimą, kaip šitiek metų išbuvome kartu“, – šypsosi V. Povilionienė.
– Miela Veronika, susitikome ne be progos – lapkričio 18 d. paminėjote 78-ąjį gimtadienį. Kokiais pamąstymais pasitikote šią sukaktį?
– Na, kaip čia pasakyti... Džiaugiuosi, kad sulaukiau. Pastarieji treji metai su sveikata buvo liūdnoki, dabar kiek sudėtinga vaikščioti. O šiaip – matote (nužvelgia kambarį). Apsikrausčiusi, tvarkausi. Viską reikia peržiūrėti, perklausyti radijo, televizijos įrašus. Radau tokių dalykų, apie kuriuos jau buvau pamiršusi. Atrodo, ir to truputį gaila, ir to, bet reikia apsitvarkyti. Juk su saule negyvename – kiek dar Dievulis duos tų metų, tiek.
– Esate labai turtinga – su vyru Vidmantu užauginote tris vaikus, džiaugiatės devynių anūkų būriu. Mažieji dažnai aplanko senelius?
– Dukters šeimyna gyvena Vilniuje, tad kaip tik buvo atėję per gimtadienį. Su anūkais iš Kauno pasimatėme dieną prieš – kartu dainavome Alytaus kultūros namuose vykusiame folkloro ansamblio „Žvangucis“ jubiliejuje.
– Tai dar uždainuojate, ne tik klausotės įrašų.
– Uždainuojam, uždainuojam. Bet jei atvirai, man truputėlį skauda širdį, kad gimtadieniams, ypač vaikų, yra suteikta tokia reikšmė. Mano laikais gimtadienių niekas nešvęsdavo – kaime švęsdavo vardadienius. Mano pamotėlė buvo Janė, tėvukas Jonas, tad švęsdavome Jonines. O vyro tėvas vis pasijuokdavo, kad marti labai garbinga, nes asmeniškai pažįstama su Kristumi – juk Veronika jam šluostė veidą (šypsosi).
Dabar man sarmata sakyti, bet daug ko negalėjau, nemokėjau ir neprisiverčiau.
– „Jeigu verksi, pirmiausia bus blogai tau pačiam“, – tokią mintį esate ištarusi viename interviu LRT TELEVIZIJAI. Iš kur jūsų tvirtybė? Nuo mažumės buvote stipri, užsigrūdinusi gyvenimui?
– Oi, ne. Dabar man sarmata sakyti, bet daug ko negalėjau, nemokėjau ir neprisiverčiau. Kažkas yra sakęs: kas nemoka plaukti, važiuoti dviračiu ir nepažįsta pinigų, tas yra visiškas idiotas. Aš esu idiotė dviem dalimis (juokiasi). Pinigus pažįstu, bet plaukti ir važiuoti dviračiu neišmokau.
Kai man buvo dveji su puse, rugpjūtį mirė mama. Kadangi gyvenome prie upės, daugybę kartų skendau. Pamenu, mane traukdavo ir traukdavo, purtydavo ir purtydavo... Paskui, jau studijų metais, kai su choru vykome repetuoti į Žydiškes, kažkas mane įmetė į ežerą. Tąsyk irgi vos nemurktelėjau. Tada galutinai užtvirtinau, kad tiesiog bijau vandens.
Na, o dviratis mūsų laikais buvo prabanga. Tėvukas turėjo, bet tas dviratis buvo ne moteriškas, skirtas dideliam žmogui. Man jo niekas neduodavo – turbūt galvodavo, kad po mano važiavimo iš jo nieko neliks.
– O jūs pati ar dažnai pravirkstate?
– Apsiverkiu – ir dainuodama, ir scenoje dabar apsiašaroju. Bet ne iš sunkumo ar liūdesio, o iš to, kad dainos yra toks gražus dalykas... Visus šiuos trejus metus, kai mirinėjau, daktarai man sakė: „Veronika, esi unikalus atvejis, kad išgyvenai po visko, kas tau su tomis ligomis nutiko.“ Sakė, mane išgelbėjo vienas dalykas – daina. Kvėpavimas. Kai buvau jauna, dėl skambaus balso apie mane sakydavo: „Gaisrinė atvažiavo.“
Ir dainuodama, ir scenoje dabar apsiašaroju. Bet ne iš sunkumo ar liūdesio, o iš to, kad dainos yra toks gražus dalykas...
– Prisimenate, kaip jūsų gyvenime atsirado daina?
– Kaime visi dainuodavo. Būdavo, per atlaidus susirenka giminė, po jų nueina prie upės, o ten – paklodė, vaišės ir daina. Atsimenu, vyrai vasaros vakarais prie upės darydavo gramulį ir taip dainuodavo, kad net per širdį eidavo. Nors esu moteriškė ir moterys tikrai gražiai dainuoja, nuo pat vaikystės vyrai man dainuoja gražiau (juokiasi).
Iki šiol prisimenu ir savo pirmąjį išvažiavimą iš gimtojo kaimo. Buvau baigusi septynias klases. Mokyklos direktorius visiems pirmūnams padarė ekskursiją, kad pamatytumėme jūrą – dzūkai nuo jūros gi toli. Važiavome tokiu pusiau dengtu sunkvežimiu, kaime jį vadindavo čelavekavozu. Direktorius buvo sutaręs nakvynę Pagėgiuose. Nakvojome mokyklos sporto salėje, sugulę ant didelių juodų čiužinių. Pamenu, pas mus alyvos jau buvo nužydėjusios, o ten – pats žydėjimas...
Visus šiuos trejus metus, kai mirinėjau, daktarai man sakė: „Veronika, esi unikalus atvejis, kad išgyvenai po visko, kas tau su tomis ligomis nutiko.“
Prie tos mokyklos buvo suoliukai, ant jų susėdę vietiniai vyrai dainavo nuostabaus grožio dainą. Tada žemaitiškai nesupratau, tik atsimenu, kad dainoje buvo žodis „Biruta“. Grįžusi pamotėlei sakiau: „Dieve, kokia graži buvo ta daina.“
– Galbūt papasakotumėte, kaip susipažinote su savo vyru, į jus ir šiandien švelniai besikreipiančiu „Verut“?
– Buvo, rodos, 1970-ieji. Susipažinome labai gražioje vietoje – ant Rambyno kalno per Vydūno minėjimą. Kadangi abu priklausėme žygeivių judėjimams, dalyvaudavome bendruose renginiuose, vaikščiodavome į žygius.
Neatsimenu, ar tąsyk Vidmantas buvo kartu, bet kartą ėjome iš vieno lietuviško kaimo Baltarusijoje. Kai iki Vilniaus buvo likę gal 20–30 kilometrų, pamatėme važiuojantį traukinį. Vienas žygeivis pakėlė ranką ir, įsivaizduojate, tas traukinys sustojo. Sulipome visa mūsų 200 žmonių kompanija. Buvome dėkingi mašinistui, dar ir smagiai jam uždainavome dainą apie mašiną.
Buvo tikrai labai gražus laikas. Jeigu tiek aš, tiek Vidmantas dar išgyvensim dvejus metus, bus 50 metų, kaip esame kartu.
Jeigu tiek aš, tiek Vidmantas dar išgyvensim dvejus metus, bus 50 metų, kaip esame kartu.
– Turbūt sukaupėte užtektinai gyvenimiškos išminties, kad galėtumėte pasidalyti, kaip poroje išgyventi pusę amžiaus...
– Dabar nė nežinau, ką pasakyti. Buvo visko, visokių bėdų turėjome. Mano vyras – politinis kalinys. 1973-iaisiais, kai buvo vežamas į lagerį Mordovijoje, jis gavo žinią, kad mirė mama. Kai grįžo, po savaitės Žaslių avarijoje žuvo jo sesutė, istorijos studentė.
Sugrįžus buvo sunku rasti darbą... Gyvenome Kaune, bet paskui, kai vyras buvo išrinktas į Seimą, atsikėlėme į Vilnių. Vaikai jau buvo užaugę, studijavo, o mums kaimynas pasiūlė nusipirkti šį butą.
– Gyvenate tikrai gražioje vietoje.
– Čia tokia ramybė, kaip kaime. Pas mane ir įrašus esame darę, būta čia visko (šypsosi).
– O kaip sekėsi auginti tris vaikus? Nebuvo sunku?
– Ne. Labai norėjau penkių, bet išėjo taip, kaip išėjo. Pamenu, su vaikais daug važinėjome po Lietuvą, norėjome jiems parodyti piliakalnius, upes. Vykdavome į kaimą pas mano pamotėlę ir tėvuką, vaikus vežiodavausi į renginius, repeticijas. Turėjome draugų Latvijoje, Estijoje, tad kartu vykdavome ir ten. Kelyje visą laiką dainuodavome, pasakodavome anekdotus. Lietuvos himną mūsų vaikai mokėjo dar būdami visai maži.
Nors pati neturiu dailės gabumų, mūsų vaikai labai mėgdavo piešti. Kai gulėjau ligoninėje, man surado jų piešinius, laikiau juos sudėjusi į maišelius. Iš tų piešinukų pasimatė labai didelė teisybė, kas kuo bus užaugęs.
Dukra Rima buvo nupiešusi vieną ilgą brūkšnį. Kai vaikystėje jos paklausėme, kas čia, ji ėmė pasakoti: čia buvo pririšta karvė, ta karvė ėjo, ėjo, grandinė vilkosi, o paskui nutrūko – užtai nėra karvės, liko tik grandinė (juokiasi). Tada juokėmės, kad užaugusi dukra tikrai bus pasakotoja. Ji baigė menotyrą, dirba muziejuje. Sūnus Skomantas piešė žalgirius, vytautus, gediminus – tapo karininku. Tautvilo piešinys buvo su tokiais linksmais žmogiukais. Sakė, užaugęs jis bus skulptoriumi – taip ir nutiko.
– Jūs – patriotė: nuveikėte daugybę reikšmingų darbų Lietuvai, esate dėmesinga mūsų kalbai, tradicijoms. Jūsų namus taip pat puošia tautinė simbolika – štai ir mums minėjote, kad duris rasime pagal iškeltą trispalvę. Kaip matote šiandienos Lietuvą?
– Vis atsimenu, kaip nuvažiuodavome pas mano tėvuką. Iki šulinio ėjo takelis, apaugęs serbentais. Jeigu palyja, tai ir lieki visas šlapias, kol nueini vandens. Mums su vyru norėjosi, kad būtų biskį, kaip čia pasakius, – gražiau, švariau. Vidmantas tą takelį sutvarkė, išklojo plytelėmis.
Kitąmet po žiemos atvažiuojame pas tėvuką, žiūrime, tos plytukės nuimtos, vietoj jų pasėti šabalbonai – taip dzūkai vadina pupeles. Klausiu: „Tėvul, o tai ko nuėmėt?“ O jis sako: „Kaip jūs, vaikeliai, nesuprantat – čia gi žemė, čia turi kas nors augti.“ Tada, būdama gal jau 40-ies, supratau, ką vis dėlto mums reiškia žemė, kodėl šitiek žmonių žuvo už savo žemę – už Tėvynės žemę.
Būdama gal jau 40-ies, supratau, ką vis dėlto mums reiškia žemė, kodėl šitiek žmonių žuvo už savo žemę – už Tėvynės žemę.
Tad kai manęs paklausia, ko man trūksta Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo, noriu pasakyti: man trūksta lietuviškumo. Mes esame labai gera tauta, tik patys kažkaip vengiame apie tai pagalvoti, prisiminti savo senąją istoriją, papročius, kultūrą, dainas.
Mane labai skaudina, kai žmonės nežino apie save, ir ima juodžiausiais piktumas, kai mes patys save dergiame. Mums atrodo, kad esame durni, kad kiti už mus tūkstantį kartų protingesni. Tas bėgimas iš Lietuvos... Kur? Ten geriau, kur mūsų nėra? Niekaip nesuprantu, kodėl reikia veržtis ten, kur tavęs niekas nelaukia ir kažin, ar tau gerai.
Man teko nemažai apkeliauti. Pamenu, pasaulio muzikos instituto kvietimu turėjau solinį koncertą Niujorke – buvo toks susidomėjimas, kad paskui mane kvietė dar kartelį, tik tiek, kad susirgau vėžiu. Vienu geriausiu pasaulyje laikomas Čikagos simfoninis orkestras manęs paprašė įdainuoti tris dainas ir kartu su mano vardu ir pavarde važinėjo po visą Ameriką.
Mane labai skaudina, kai žmonės nežino apie save, ir ima juodžiausiais piktumas, kai mes patys save dergiame.
Keliaudama po įvairias šalis supratau, kad pasaulis – didelis, bet jis dažnai susitraukia ir turi tiek daug panašumų... Pavyzdžiui, kai kurios gruzinų dainos primena mūsų žemaičių dainas. Solveigos arija Grygo kūrinyje „Peras Giuntas“ skamba kaip viena Mažosios Lietuvos daina. Ritmas skiriasi, bet panašumas toks, kad net per širdį eina. Taip kad pasaulis yra labai skirtingas, bet daug kuo ir vienodas.
Gyvename labai gražioje šalyje, tik kartais patys ją pamirštame ir neprimename savo vaikams, nenuvežame jų pažiūrėti miškų, ežerų, upių, išlikusių kaimų. Ko gero, niekur kitur nėra tokių gražių vietų, tokių gražių žmonių ir tokios stebuklingos auros, kokia dengia Lietuvą. Tik kad ta aura neišblėstų ir gyvuotų amžiams, turime patys daug ką padaryti. Todėl man atmintyje iškyla poeto Jono Strielkūno žodžiai:
„Ir tenai, kur po visų klajonių.
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.“
– Lietuvai – lietuviškumo, o kokius linkėjimus norite perduoti sau?
– Dar pragyventi (nusišypso). Būtų smagu dar padainuoti, dar turiu visokiausių sumanymų. O šiaip – mylėkime vieni kitus, apsikabinkime. Ir žinokime: laikas – ilgas, o gyvenimas – trumpas.
