Viena garsiausių ir mylimiausių Lietuvos folkloro dainininkių Veronika Povilionienė neatsiejama nuo šeimos. Įvairiuose interviu labai gražiai kalba apie savo vaikus, anūkus ir kokia laiminga jaučiasi juos turėdama. Neseniai su artimaisiais ir bičiulių šeimomis įrašė kompaktinę plokštelę „Genties rate“. Artėjančios Motinos dienos proga pasikalbėjome apie naująjį albumą ir ką jai pačiai reiškia būti mama ir močiute.
Jaukiai sėdime pas V. Povilionienę namuose. Ji į rankas paduoda kompaktinę plokštelę pavadinimu „Genties rate“, vėliau ją paleidžia paklausyti. Joje dainuoja jos šeima: vaikai, devyni anūkai ir bičiulių šeimos – seneliai, vaikai, anūkai. Jauniausias žmogus šiame albume – džiazo muzikanto, saksofonininko Petro Vyšniausko anūkas Eduardas. Jam tik pusantrų metukų. Labai jautru ir miela sužinojus, kad net ant disko dėklo esantys piešinukai – jos anūkių darbai. Sukurti tokį albumą dainininkė sugalvojo būdama ligoninėje.
„Taip jau atsitiko, kad turėjau rimtų bėdelių ir vis porą dienų palatoje, porą dienų reanimacijoje. Ir po vienos tokios reanimacijos, gulėjimo prabudau ir tokia vienintelė mintis, galvojau, gal išdurnėjau, nes buvo labai keistas toks dalykas. Negaliu pasakyti, kad tai man kažkas sakė, bet galvoj buvo tik viena mintis, kaip priekaištas man: (...) „Tu šneki apie šeimą, apie tai, kad reikia dainuoti su šeima, kur tas tavo realus pavyzdys? Kodėl taip šneki, jeigu nieko nedarai?“ – pasakoja V. Povilionienė.
Šiaip esam labai taiki tauta, pas mus nėra dainų, kad ką nors puolam.
Albume šeimos galėjo pasirinkti atlikti tokias dainas, kokias norėjo, ir taip, kaip norėjo. Temos įvairios – yra ir velykinių, kalėdinių, karo dainų. Dainininkė sako, kad jos šeima atliko ir keletą dainų, kurias mėgdavo dainuoti prosenelis.
„Prosenelio dvi dainos yra. Tėvukas mano, kai dar gyvas buvo, vieną kažkaip dainavo, maniškiai vaikai labai dainavo tą dainą. Lopšinė tokia garsioji, lenkmečio laikų, kai Vilnius buvo užgrobtas lenkų“, – sako lietuvių folkloro dainininkė.
Kalbamės Motinos dienos proga, tad aptariame ir motinas liaudies dainose. V. Povilionienė sako, kad senose dainose, kai būna paminėta mama, dažniausiai ji išleidžia sūnų ginti tėvynės. Netgi liepia tai daryti.
„Šiaip esam labai taiki tauta, pas mus nėra dainų, kad ką nors puolam. Kartais sumaišo visi: va, tai čia kryžiuočius, ten Maironio, ten poeto buvo žodžiai, o šiaip liaudyje, kad kas nors pultų… Bet motina išleidžia sūnų ginti tėvynės ir liepia ginti, nes, ko gero, neatskiriami tie dalykai yra. Taip ir tas mūsų toks norimas pasidainavimas per Motinos dieną sekmadienį taip ir vadinasi „Motina, tėvynė, daina“. Beveik neatskiriami dalykai“, – sako V. Povilionienė.
Šis minėtas pasidainavimas – tai koncertas Vilniaus mokytojų namų renginių kiemelyje. Jame per Motinos dieną pirmą valandą pasirodys tiek pati Veronika, tiek Lietuvos kariuomenės orkestras, tiek folkloro grupės, kurias galima girdėti ir minėtame šeimų albume. Kodėl kariuomenė? Pašnekovė sako, kad tai renginys, sujungiantis dvi šventes: Motinos dieną ir gegužę vyksiančią Kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. V. Povilionienė nori, kad čia atėję pasiklausyti žmonės taip pat dainuotų. Tam bus išdalijami dainų tekstai. Štai kaip ji tęsia mintį apie motiną ir sūnų, ginantį tėvynę:
„Aš klausinėjau etnografų, folkloristų, kodėl taip… Labai keista, kad mama liepia eiti ginti. Sako, kad būtent lietuvių dainose tas yra labai akcentuojama, nes o kas tą tėvynę be sūnaus apgins? Nėra kam. O tėvynė – tai yra žemė, tai yra ateitis, tai yra vaikai, tai yra šeima – viskas. Tai vat, daug kas įeina į tą tėvynę. Be tėvynės žmogus tais senaisiais laikais jausdavosi, negali sakyti, kad labai gerai. Dabar tėvynės supratimas nežinau, ar jis geresnis, nes aš manau, kad tėvynė yra viena. Žmogui, pakliuvus į kitą vietą, į kitą kultūrą, vis tiek yra sudėtinga persiorientuoti, tai yra didžiulis virsmas, nes savoj kultūroj kartais sudėtinga būna, o ką jau šnekėti apie svetimą. Būtų gerai, kad pasiliktumėm Lietuvoj, augintumėm vaikus ir dainuotumėm savas dainas.“
Jau nebenueisiu pas motulę, mes tik danguj galbūt susitiksim.
V. Povilionienė pasakoja, kad motinos lietuvių liaudies dainose yra labai tvirtos.
„Labai tvirtos. Aišku, yra labai daug dainų apie marčią ir anytą. Marti gerklėj karti, anyta velnio pramanyta. Vat, ir ta bloga, ir ta nelabai gera. (...) O šiaip lietuvės, kaip ir ir visos moteriškės, ir dainose, ir visame kame yra šiaip tvirtos. Pavyzdžiui, motina verkdavo, jeigu sūnų paimdavo kariauti ne už savo šalį, o už kažką kitą. Kai tų okupacijų buvo daug, tai rusai imdavo ir lietuvius“, – sako moteris.
O kaip V. Povilionienė save mato kaip mamą, močiutę?
„Visada galvoji, kad galėjai būti geresnis, bet viskas būna po laiko. Šiaip esu labai dėkinga savo dviem marčiom ir dukrai, kad Dievulis man davė tokią laimę. Tikrai turiu labai nuostabias marčias ir gerą dukrą. Tikrai dėkoju Dievuliui už tai. Be proto myliu anūkus, tik dabar po visų tų savo bėdų, ligų jau truputėlį sudėtinga su jais būti, nes sūnūs gyvena Kaune, dukra Vilniuje, tai jau sudėtinga ir nuvažiuoti. O kai jie atvažiuoja, dar man sudėtinga vaikščiot, tai irgi tas truputėlį varžo, bet mes sėdim, šnekam“, – sako dainininkė.
Kol dar anūkai buvo mažesni, dainininkė užsirašydavo visokias jų, kaip pati sako, auksines mintis, nutikimus. Pavyzdžiui, kartais vaikai ne taip tardavo žodžius.
„Atvažiavo pusbroliai iš Kauno, čia Rimos (dukros – aut. past.) viena iš, kiek jai, gal 6-eri metai buvo… Dingo du vaikai. (...) Man kažkas padovanojo po koncerto magnolijos krūmą, sakė: „Vežkis namo, prisiminsi, labai tave mylim.“ Ir iš to krūmo išaugo medis, didelis gražus medis, va, dabar baigia nužydėti. Nu ir vaikams magnolija tai Mongolija. Dieve, nerandu dviejų anūkų ir visur šaukiu, šaukiu, nėra. Paskui gal po kiek laiko, kokių 15 minučių, nė nežinojom, ką daryt, ateina abudu. Tai kur jūs buvot? Mongolijoj. Kokioj Mongolijoj? Jie buvo sulipę į medį. (...) Paskui kitas toks įdomus irgi dalykas buvo, kad prasidarau indaplovę, žiūriu, taip gražiai 7 diskiukai sudėti. Plaut reikia. Vaikai gi nesupranta, jiems atrodo, kad čia gerą darbą padarė. Ten daugiau nieko ir nebuvo, tiktai 7 diskai“, – pasakoja pašnekovė.
V. Povilionienė apie šeimos svarbą kalba dažnai. Klausiu, iš kur tai atėjo?
„Aš nežinau, gal iš vienišumo? Kai man buvo dveji su puse metų, mirė mano mama. Prieš tai mirė 9 mėnesių broliukas, o mama mirė gimdydama, prieš gimdymą tėvukas vežė ją į Druskininkus, tai buvo 1949 metai. Paskui tėvukas vedė pamotėlę, jinai buvo vyresnė 10 metų, vaikų daugiau su ja nebeturėjo. Nežinau, gal tas noras turėti brolių, seserų atsirado. Aš labai myliu savo anūkus. Tikrai labai myliu. Noriu, kad jie užaugtų puikūs, geri Lietuvos vaikinai ir merginos. Kad jiems šeima, tėvynė, darbas būtų, ko gero, patys svarbiausi dalykai. Šiaip jau labai daug man davė, kai važinėdavom po kaimus rinkdami dainas. Žmonių pasakojimai, iš žmonių surinkti tie perlai: ir dainos, ir pasakos, ir viskas – tai nepamainomas dalykas, nepakartojamas. Ir aš dar prašyčiau jaunimo, kas turi vyresniųjų, prosenelių, senelių, kad viską įrašytų, nes tiek daug gali sužinoti ir apie save, ir apie savo vietą, kur gyveni, ir apie žmones, ir apie šalį, labai daug visko. Paskui metai prabėga ir tada pagalvoju, kad ir to neužrašiau, ir to neužrašiau. Užsirašyt reikia, pasakau jaunimui antsyk, nes prabėga kažkiek laiko ir viskas taip užsimiršta, kad net.. Kad net…“ – sako V. Pavilionienė.
Pabaigoje paprašau lietuvių liaudies folkloro dainininkės padainuoti dainą, kurią atliks rytoj vyksiančiame koncerte. Po dainos ji sako:
„Norėjau pasakyti, kad jau nebenueisiu pas motulę, mes tik danguj galbūt susitiksim. Nei pas pamotėlę, kuri mane užaugino, bet paprašysiu, kad tas, kas ten bus arčiau, uždegtų žvakutes. Nes pati jau nebenuvažiuosiu. Šiaip tos širdies šilumos, jaukumo, gerumo, o svarbiausia bent jau gero žodžio vienas kitam kad niekad negailėtumėm. Ne tik Motinos dienos proga, bet visada reikia pasakyt žmogui ką nors malonaus, apsikabint, pažiūrėt, koks gražus dangus, kokia žalia pavasarį žemė, džiaugsmas, kad gyveni, kad turi šeimą, kad dar turi į ką atsiremt, tai yra labai labai labai svarbu. Būkim laimingi“, – visiems to linki lietuvių folkloro dainininkė V. Povilionienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
